Kai Pozono gyventojai po truputį pradėjo suprasti, kokios gėrybės plūsta iš jūros, jie pusvelčiui pardavė jas Leopoldui, vieninteliam kaime parodžiusiam susidomėjimą. Tai atrodė padori kaina žvejams, kurie nebuvo pratę prie didelių pinigų; atsiradus šlamančiųjų, kaime įsisiausdavo savaitę trunkančios šventės. Niekas neplaukdavo žvejoti, kol maisto trūkumas priversdavo miestelio moteris ir vaikus sukilti. Kai pinigai išsekdavo, visi grįždavo prie kasdienių darbų.
Šiandien kaimas tėra purvinų pašiūrių saujelė. Vietovė apsupta tropinių miškų, kuriuose knibžda neįtikėtina gausybė gyvūnų ir augalų rūšių; netoliese – didžiulė lagūna, kiekvieną rugsėjį ji virsta besiporuojančių banginių namais; ilgi juodo smėlio paplūdimiai su kur ne kur kyšančiais klinčių stulpais. Čia beveik nuolatos lyja. Tik viena vieta Havajuose, vulkano viršūnėje, sulaukia didesnio kritulių kiekio per metus nei Čoko, ir kai po audros pagaliau pavyksta prasibrauti saulei, atogrąžų miškas ir didžiausias vandenynas pasaulyje apšviečiami dramatiškos gražios šviesos.
Vis daugiau žvejų namo grįžta nešini plastike įpakuotu baltuoju laimikiu, o ne žuvimi, bendruomenės jausmas nuslopo, o naujosios jėgos ėmė stumti kaimą kita kryptimi. Daugėja policijos, auga kaimo gyventojų suvokimas apie tikrąją kokaino vertę, tad verslo sandoriai darosi diskretiškesni, o žvejai kaip įmanydami stengiasi sumažinti dalyvaujančių turto dalybose skaičių. Tačiau čia visi žino vieni kitų reikalus.
Leopoldas vis dar yra žmogus, apie kurį miestelyje kalbama daugiausia, pasak kaimo paskalų, jis ir toliau superka rastus krovinius, tačiau mokėti už juos turi vis daugiau. Organizuojant nelegalaus krovinio perkėlimą į kitą laivą, keliaujantį į šiaurę, reikalingi ryšiai su policija ir mafija, pinigai bei asmeninės pažintys, tai turi tik Leopoldas.
Kitas žmogus, susišlavęs nemažą sumą ir užsitraukęs Leo pavydą, yra Lucho – jis stengiasi išsiskirti brangiais šortais ir banglente, ir dažnomis kelionėmis į jūrą savo nauju laivu, aprūpintu galingais varikliais. Paklaustas, kaip jo gyvenimas apsivertė per naktį, Lucho nusišypso ir sako „nekomentuosiu“, tačiau net keletas vyrų kaime patvirtino Leo versiją: prieš penkerius metus Lucho rado dvi nesugadintas 64 kilogramų statines ir iškart pardavė jas už standartinę kainą – 2,7 milijono pesų, arba 1500 JAV dolerių, už kilogramą – už šiuos netikėtus pinigus jis nusipirko greitaeigį laivą. Dabar jam kur kas lengviau rasti plūduriuojančius krovinius nei žvejams su lėtomis valtelėmis; bėgant laikui Pozono gyventojai išmoko nustatyti vandenyno sroves ir suprato, kad statinės, išmestos toli jūroje, dažniausiai plukdomos įlankos, keletą jūrmylių nutolusios į pietus, pusėn ir vienintelis būdas iki ten nusigauti – motorinis laivas. Šiuo metu Lucho ir keletas kitų vyrų turi šio verslo monopolį, jie nuolat ieško šios gamtos lobių skrynios. Ryšiai tarp vyrų su motoriniais laivais, policijos ir partizanų sustiprėjo, todėl vis dažniau neturtingi žvejai su lopytomis kanojomis lieka be savo moderniųjų jūros dovanų dalies.
Ivanas, žvejys sudiržusia oda, vienas iš daugybės kaimo vyresniųjų, radusių didelius kiekius kokaino, tačiau jam tokia sėkmė į naudą neišėjo. Nors chroniškas alkoholizmas yra įprastas kaime, ištraukęs vieną iš nežinia kelių kilogramų, Ivanas pasirinko kiek kitokio pobūdžio psichologines atostogas – žolę. Kokaino vartojimas prieštarauja Čoko kultūrinėms normoms, ir žinodami, kaip greitai jis gali virsti pinigais, kaimo gyventojai retai patys jį vartoja; kita vertus, kanapės čia – gerai įsitvirtinęs narkotikas. Ivano vaikai stebėjo, kaip smuko jų tėvo, klestinčio žvejo, statusas, šiandien jis bando kompensuoti savo šlovingą praeitį pasakodamas pagražintus mitus.
VIENĄ DIENĄ į miestą atkeliavo žmogus vardu Johnas Wayne’as. Jam atvykus prasidėjo čia įprastos atogrąžų liūtys ir visi murzini kaimo keliai patvino. Jis taria savo vardą „Džonas Veineris“, paaiškina, kad jo motina garbino kažkokią kino žvaigždę, apie kurią jis nežino beveik nieko, išskyrus vardą.
– Atvykau čia vakar, – sako jis, – ten jau tapo pernelyg sudėtinga.
Jo kairiojoje ausyje blyksi kalnų krištolo auskaras, nesunku atspėti, kad Johnas – ne vietinis. Tai išduoda ne tiek drabužiai ar veido bruožai, kiek nerimastinga mimika, nervinga kūno kalba ir į akis krintantis noras dalyvauti visuose įvykiuose, įsitraukti. Jis nori susirasti draugų. Tokių, kurie turi lanchą – motorinę valtį. Jis girdėjęs apie Lucho.
Johnas Wayne’as kilęs iš Buenaventūros, miesto, kurio gyventojų dauguma – motinos, netekusios savo sūnų ir dukrų narkotikų karuose. Viena šių moterų – Fabiola Rodriquez – turėjo sūnų vardu Jeffrey, jį nušovė sukarintos grupuotės. Po žmogžudystės į jos namus atėjo du vyrai ir perspėjo, kad jei Fabiola kreipsis į policiją, jie išžudys visus šeimos narius. Tačiau netrukus buvo nukautas pats žudikas. Luz-Dary Santiesteban, motinai iš Buenaventūros La Glorios rajono, visai neseniai pranešė, kad šeši berniukai iš kaimynystės, prieš keletą savaičių išvykę „dirbti į Čoko“, rasti negyvi. Melba Canga, gyvenanti Punta del Este, vieną dieną rado savo sūnaus Pepe palaikus dvylikos nužudytų jaunuolių krūvoje. Žudikai – pasak Melbos, su tuo susiję penki policininkai – išdūrė berniukams akis, panardino kūnus į rūgštį ir nulupo odą. Toks procesas vadinamas „paversti neidentifikuojamais“. Tačiau jie nepasirūpino sudeginti drabužių, todėl Melba ir kitos motinos – tėvų paprastai nebūna – iš džinsų, batų ir kūno dalių sugebėjo atskirti, kuris sūnus kurios.
– Mama liepė man išvykti, – sako Johnas Wayne’as. – Nesvarbu kur. Tiesiog išvykti.
Kokaino industrija – modernūs decentralizuoti „mini karteliai“, kurie dažnai bendradarbiauja su policija ar partizanais, – ilgą laiką buvo didžiausias darbdavys Buenaventūroje. Siūlomų darbų sąrašas begalinis: slėpti ginklus, pernešti paketus, ištraukti laivus, pakuoti, pirkti degalus, žudyti vagis, ieškoti kitų darbuotojų, surinkti pinigus, papirkti valdžią, grasinti, nukreipti apsaugos dėmesį ir t. t. Tačiau gandai apie atsiradusias naujas pareigas, kurioms reikėjo itin daug žmonių, vertė jaustis nejaukiai net žemiausio rango atstovus. Narkotikų skyriui įgyjant vis daugiau išteklių ir geresnes žvalgybos sistemas, sindikatams staiga prireikė jaunuolių, kurie atliktų masalo funkciją ir sukeltų sumaištį. Norint sėkmingai paleisti laivą su 500 kilogramų kroviniu, dažnai reikėdavo išsiųsti keletą kitų laivų, pakrautų mažesniais kiekiais. Taip buvo siekiama nukreipti teisėsaugos pareigūnų dėmesį, kad didieji kroviniai galėtų išplaukti, kol atsakingi organai bus užsiėmę kitur. Žmonės, plukdantys laivus, – vadinamieji masalai, – arba pagaunami ir baigia dienas kalėjime, arba pasibaigus kurui tiesiog pražūva jūroje, o pervežantys didžiuosius siuntinius paprastai uždirba po 25 000 JAV dolerių. Bėda ta, kad jaunuoliai niekada nežino, kokia kelionės baigtis jų laukia: mirtis ar pinigai. Rodrigo, vienas iš miestelio paauglių, teigia, kad pusė jo bendraklasių užsiima narkotikų gabenimu. Rodrigo mano, kad galimas atlygis yra vertas rizikos būti pagautam: