Stvėriau Lui už pečių ir ėmiau sukti aplink, liuoksėdamas iš džiaugsmo.
— Lui, seni, mes išgelbėti! Ar žinai, kad mano dėdė — artilerijos atsargos majoras?
— Žinau, tik kas iš to? Patrankų vis vien neturime.
— Ir nereikia! Paskutiniuosius metus jis tarnavo priešlėktuviniuose raketiniuose daliniuose ir daug išmano apie raketas. Jeigu
jūs ten išties turite cheminių medžiagų, viskas gerai! Dėdė su Be— venu viską padarys kaip reikiant. Blogiausiu atveju užtaisysime raketas juoduoju paraku, mums ypatingo tolumo nereikia.
— Ko gero, betgi tai truks bent dešimt ar penkiolika dienų. O tuo tarpu…
— O tuo tarpu reikia kuo nors patraukti senjorų iš pilies dėmesį. Nagi, palūkėk!
Nukūriau į ligoninę, kur dar gulėjo Breforas ir mano brolis.
— Klausyk, Poli, — uždusęs kreipiausi į jį, — ar galėtum pastatyti romėnišką katapultą?
— Žinoma. Tačiau kam?
— Reikia apšaudyti pilį. Kiek toli gali skrieti katapultos užtaisas?
— O, viskas priklauso nuo užtaiso svorio. Žodžiu, nuo trisdešimties iki šimto metrų. Pakaks?
— Pakaks! Daryk brėžinį.
Grįžęs pas Lui su Mišeliu, išdėsčiau jiems savo planą.
— Neblogai, — pagyrė Lui. — Bet šimtas metrų — tik šimtas metrų, o dvidešimties milimetrų kulkosvaidis pliekia kur kas toliau!
— Kiek prisimenu, prie pilies yra dauba, į kurią galima atvažiuoti šalutiniu keliu. Ten ir pastatysime katapultą.
— Kiek suprantu, tu nori svaidyti į juos savadarbes bombas, įdarytas geležies laužu, — pratarė Mišelis. — Bet kurgi imsi sprogmenų?
— Akmens skaldykloje yra bent trys šimtai kilogramų dinamito, jį atvežė prieš pat katastrofą
— Na, su tokiomis pajėgomis pilies nepaimsi, — papurtė galvą Mišelis.
— O mes ir neketiname. Svarbiausia — išlošti laiko. Lai sau mano, kad mes tik veltui eikvojame jėgas ir šaudmenis! Tokiu būdu spėsime pagaminti raketas.
Ir papasakojau Mišeliui, ką sužinojau iš Lui.
Tarybos įsakymu Bevenas pasiuntė žvalgus patyrinėti priešo teritorijos. Tie patys žvalgai turėjo pranešti ir apie pasirodžiusias hidras; davėme jiems mažą siųstuvėlį, kurį laisvalaikiu surinko Etranžas. Po to ėmėmės ręsti katapultą: sukalėme rėmą, išskobėme šaukštą (šiam tikslui teko paaukoti jaunutį uosį) ir išmėginome tą prieštvaninį pabūklą, švysteldami kelis akmens luitus. Akmenys skriejo pakankamai toli, tad pastatėme dar dvi katapultas.
Veikiai mažutė mūsų armija, vadovaujama Beveno, iškeliavo pilies link. Savanoriai važiavo trimis sunkvežimiais, o jiems įkandin traktoriai tempė katapultas.
Pirmoji savaitė prabėgo bemaž ramiai, įvyko tik keli nereikšmingi susirėmimai. Visą tą laiką gamykloje virė karštligiškas darbas. Devintąją dieną mudu su Mišeliu atvykome į pozicijas.
— Na, kaip, ar viskas parengta? — paklausė mūsų Bevenas.
— Pirmosios raketos bus atgabentos šiandien arba rytoj, — atsakiau.
— Pagaliau! Prisipažinsiu, mums čia ne itin jauku. Jeigu jie ryžtųsi išpuoliui…
Mes nukulniavome į avanpostą.
— Nekiškit nosies, — perspėjo mus tėtušis Boriu. Šis buvęs seržantas ir Antrojo pasaulinio karo veteranas dabar vadovavo avangardui. — Už keteros viską apšaudo kulkosvaidžiai. Kiek supratau, priešininkas turi keturis: du dvidešimtinius ir du veikiausiai septynių su puse milimetro. Be to, automatai.
— Ar galima juos pasiekti katapultomis?
— Nemėginome, — atsakė Bevenas. — Stengėmės neišsiduoti.
— Kas kitoje pilies pusėje?
— Jie įtvirtino viską aplink. Ten suversti medžiai. O svarbiausia — pilėnai apšaudo kelią, tad katapultų artyn nepriveši.
— Gerai, palauksime.
Šliaužte nusigavome iki keteros. Ją apšaudė sunkusis kulkosvaidis.
— Ko gero, šitą būtų galima užčiaupti, — pastebėjo Mišelis.
— Tikriausiai. Tačiau vis vien neatakuosime, kol neatveš raketų. Palauksime bent jau iki kitos žydrosios aušros.
Numatytą valandą iš kaimo sunkvežimiu atvažiavo dėdė, Breforas bei Etranžas ir ėmė traukti laukan gausybę dėžių.
— Granatos, — trumpai paaiškino Etranžas.
Tai buvo ketaus vamzdžių nuopjovos su detonatoriais.
— O štai raketos, — pareiškė dėdė. — Mes jas išmėginome. Maksimalus šūvio tolumas — trys su puse kilometro; tikslumas pakankamas. Galvutėse — ketaus nuolaužos ir sprogmenų užtaisas. Tuoj atvyks sunkvežimis su kreipiančiosiomis atramomis. Viso turime penkiasdešimt tokio tipo raketų, tačiau gamykloje jau ruošiamos galingesnės.
— Che-che! — patrynė rankas Bevenas. — Mūsų artilerija gausė-
ja!
Tą akimirką į daubą įsirito vienas savanoris.
— Jie mosuoja balta vėliava! — pranešė jis.
— Nejau pasiduoda? — nepatikliai paklausiau aš.
— Ne, nori atsiųsti parlamentarą.
— Atsakymas: „Lai siunčia”, — įsakė Bevenas.
Priešininko pusėje pakilo žmogus ir, mosuodamas balta nosine, pasuko mūsų link. Tėtušis Boriu pasitiko jį pusiaukelėje ant niekieno žemės ir atlydėjo į mūsų pozicijas. Pasirodo, mus nusprendė aplankyti patsai Šarlis Honegeris.
— Ko jums reikia? — paklausė Bevenas.
— Noriu pasišnekėti su jūsų vadeivomis.
— Priešais jus keturi „vadeivos”.
— Norėdamas išvengti bereikalingo kraujo praliejimo, siūlau jums štai ką: jūs paleidžiate savo Tarybą, sudedate ginklus ir perduodate valdžią mums. Tuomet jums nieko nenutiks.
— Na, aišku, jūs paprasčiausiai paversite mus vergais, — atsiliepiau aš. — Štai mūsų pasiūlymas: jūs grąžinate pagrobtas merginas ir pasiduodate. Jūsų žmones perimsime savo žinion, o jus ir jūsų tėvą iki teismo pasodinsime į kalėjimą.
— Įžūlumo jums nestinga! Pažiūrėsim, ką jūs mums padarysite su savo medžioklinėmis pliauškynėmis.
— Perspėju, — įsiterpė Mišelis, — jei nukausite bent vieną mūsų žmogų, mes jus pakarsime.
— Pasistengsiu nepamiršti!
— Kadangi nepageidaujate pasiduoti, — tęsiau, — siūlau pagrobtas merginas, o taip pat jūsų seserį bei madmuazelę Diušer nugabenti į saugią vietą, kad ir ant štai tos kalvos.
— Nieko nebus! Nei Medė, nei mano sesuo ničnieko nesibijo, o į likusias man nusispjaut. Jeigu žus šitos, po pergalės rasis kitų. Kad ir jūsų sesikė…
Nespėjęs baigti sakinio, niekšas žnektelėjo ant žemės su pamušta akim: Mišelis veikė mikliau už mane.
Šarlis Honegeris atsistojo blykšdamas nuo įtūžio.
— Jūs smogėte parlamentarui, — sušnypštė jis.
— Tu šunsnukis, o ne parlamentaras. Nešdinkis, kol sveikas!
Įžūlėlį išlydėjo sustiprintas konvojus.
Kai tik Honegeris dingo už keteros, į daubą įriedėjo antrasis sunkvežimis, ir mes skubiai surinkome raketų paleidimo atramas.
— Po dešimties minučių atidengsime ugnį, — pratarė Bevenas. — Tik gaila, kad neturime stebėjimo punkto.
— O antai ta kalva tiktų? — paklausiau, rodydamas į statų gūbrį, stūksantį maždaug per penkiasdešimt metrų už mūsų pozicijų.
— Ten nėra jokios priedangos.
— Užtat iš ten turi matytis netgi pati pilis! Mano regėjimas puikus, be to, pasiimsiu telefoną. Laido turėtų pakakti.
— Aš su tavim, — pasisiūlė Mišelis.
Mudu ėmėme kopti aukštyn, pakeliui išvyniodami telefono laidą tačiau nepasiekėme nė pusės šlaito, kai pasigirdo čaižus spragsėjimas ir į visas puses pažiro akmenų skeveldros: mus pastebėjo. Prigludę prie uolos, aplenkėme viršūnę ir toliau kopėme priešingu šlaitu.