— O kam? — paklausiau.
— Kaip tai kam? Nejau nesuprantate, jog tai buvo tas retas atvejis, kai žmogus galėtų paimti į savo rankas žmonijos likimą. Po kelių kartų būtume sukūrę superžmonių rasę.
— Iš jūsiškės medžiagos? — pašaipiai paklausiau.
— Mano žaliavoje buvo visko, ko reikia: atkaklumas, vyriškumas, panieka mirčiai. Viltis dėjau ir į jus. Tačiau suklydau manydamas, jog įstengsiu paimti valdžią be jūsų. Ateitį reikėjo kurti drauge.
Jis palinko prie raudančios dukters.
— Pasigailėkite jos; Ida nieko nežinojo apie mano planus, netgi mėgino mums sukliudyti. O dabar sudie…
Jis mikliai kažin ką įsimetė į burną, sumurmėjo: „Cianas”, — ir susmuko ant žemės.
— Na, ką gi, vienu teisiamuoju mažiau, — vietoj įprastų atsisveikinimo žodžių pratarė Mišelis.
Savanoriai jau krovė į mašinas trofėjus: keturias automatines patrankas, šešis kulkosvaidžius, šimtą penkiasdešimt šautuvų bei automatų, penkiasdešimt revolverių ir daugybę šaudmenų. Pilyje slypėjo tikras arsenalas, bet visų vertingiausias radinys buvo naujutėlaitės spausdinimo staklės.
— Nesuprantu, ką su visa šia technika jie ketino veikti Žemėje?
— Vienas belaisvis minėjo, kad Honegeris vadovavo fašistinei organizacijai, — atsakė Lui.
— Šiaip ar taip, viskas į gera. Dabar bus kuo atremti hidrų atakas.
— Beje, po ano sykio jų daugiau nematėme. Vandalis ir Breforas baigia mažosios hidros skrodimą; pabaisą jie panardino į statinaitę su spiritu. Tasai Breforas tiesiog nepakeičiamas. Jis jau išmokė kaimo vaikučius lipinti molinius indus, kaip tą daro Pietų Amerikos indėnai.
Kai sugrįžome į kaimą, buvo ketvirta valanda po pusiaudienio. Kautynės truko mažiau nei dieną. Nusigavau iki namų ir užmigau it užmuštas. Sapnavau savo senąją laboratoriją Bordo mieste, mano šefas man sakė: „Linkiu jums maloniai praleisti atostogas. Esu tikras, ten rasite daug įdomių tyrinėtinų dalykų…” Kokia ironija! Paaiškėjo, kad tie „įdomūs dalykai” — ištisa planeta!
Paskui išvydau masyvią pusbrolio Bernaro figūrą, stūksančią durų angoje, po to kalną, nurėžtą kažin kur papėdėje, per šimtą metrų po manimi…
Šeštą valandą vakaro mane pažadino brolis, ir mudu iškeliavome pas Vandalį. Šis laukė mūsų mokykloje; priešais biologą ant stalo gulėjo pusiau preparuota hidra, skleidžianti dusinantį spirito kvapą. Vandalis ant popieriaus lapelių ir ant lentos piešė eskizus. Breforas su Masakru jam padėjo.
— O, štai ir tu, Žanai, — sutiko mane Vandalis. — Atiduočiau dešimt gyvenimo metų, kad tik galėčiau pademonstruoti šį pavyzdėlį mūsų akademijoje! Stulbinanti anatomija!
Jis nusivedė mane prie piešinių.
— Tik ką pradėjau studijuoti šiuos gyvūnus, bet jau sužinojau daugybę įdomiausių dalykų. Sprendžiant iš visos eilės požymių, jie priskirtini žemiausios kategorijos organizmams. Kraujotakos sistema labai paprasta. Širdis su dviem skilveliais, kraujas melsvas, viena smarkiai išsišakojusi arterija, o toliau kraujas teka limfiniais keliais ir grįžta į širdį viena stora surenkančia vena. Poodinės ertmės vaidina itin svarbų vaidmenį. Hidros kūnas net po mirties stačiai niekingo tankio. Virškinimo sistema itin paprasta. Bet štai kas nuostabu! Visų pirma, nerviniai centrai: jie nepaprastai sudėtingi ir išsivystę, čiuptuvų papėdėje po chitininiu šarvu glūdi tikros smegenys, po jomis — labai įdomus organas, primenantis elektrinę rajų bateriją. Tas organas ir patys čiuptuvai aprūpinti gausiai išsišakojusiais nervais. Akys tobulos nelyginant mūsų žinduolių. Nenustebsiu, jei paaiškės, kad šie gyvūnai tam tikra prasme protingi. Ir antras įdomus dalykas — vandenilio maišai. Šiuose didžiuliuose plė— vėtuose maišuose, aprėpiančiuose visą viršutinę hidros dalį, keturis tūrio penktadalius užima vandenilis! Vandenilis susidaro vandens skaidymosi žemose temperatūrose metu. Porėtu specialaus čiuptuvo kanalu vanduo patenka į ypatingą organą, kuriame vyksta cheminis jo skaidymasis. Manding, deguonis pereina į kraują, juk tas organas perdėm apnarpliotas arteriniais kapiliarais. Ak, jeigu mums pavyktų įminti šios vandens katalizės mįslę! Kai vandeniliniai maišai pilni, lyginamasis hidros svoris mažesnis už oro svorį, ir padaras laisvai sklando atmosferoje. Galinga plokščia uodega atstoja peleką ir — kas svarbiausia — vairą. Hidra juda ypatingų ertmių susitraukimo dėka — jos išmeta lauk orą, sumaišytą su vandeniu. Tas mišinys su didžiule jėga išlekia atgal per tikrų tikriausias tūtas. Vieną tokią ertmę patalpinau į geležinį žiedą ir srove sužadinau jos raumenis. Pažvelk, kas nutiko žiedui!
Storas geležinis lankas susisuko aštuoniuke.
— Raumenų jėga stačiai neįtikėtina!
Kitą rytą pabudau nuo beldimo į duris. Atvyko Lui pasiuntinys. Jis mane perspėjo, kad tuojau prasidės belaisvių teismas (tų belaisvių, kurie nebuvo sužeisti), ir priminė, jog Tarybos narių dalyvavimas būtinas.
Nusiskubinau į teismo vietą. Virš kaimo kilo žydroji saulė.
Teismas susirinko didelėje daržinėje, šiam atvejui paverstoje į posėdžių salę. Tribunolą sudarė Tarybos nariai ir visuomenės atstovai, tarp kurių buvo Vandalis, Breforas, mano brolis Polis, Masakras, penki valstiečiai, Bevenas, Etranžas ir šeši darbininkai. Tarybos nariai sėdėjo prie stalo ant pakylos, likusieji įsitaisė aplink mus. Priešais juos liko laisva erdvė kaltinamiesiems, o toliau išsirikiavo suoleliai, skirti publikai. Ginkluota sargyba saugojo visus išėjimus. Tribunolo pirmininku buvo išrinktas mano dėdė. Amžius bei moralinis autoritetas suteikėjam šitokią teisę. Prieš įsakydamas įvesti kaltinamuosius, astronomas atsistojo ir kreipėsi į susirinkusius:
— Dar niekam iš mūsų neteko būti teisėju, gi šiandien mes esame ypatingojo tribunolo nariai. Kaltinamieji neturės advokatų, vadinas, mes negaišime laiko begaliniams ginčams. Užtat turime stengtis būti kuo teisingesni bei nešališkesni. Du pagrindiniai nusikaltėliai nebegyvi, ir noriu jums priminti, jog šioje planetoje, kur tiek mažai žmonių, dera branginti kiekvieną gyvybę. Tačiau nevalia pamiršti, kad dėl teisiamųjų kaltės žuvo dvylika mūsų savanorių, o trims merginoms teko patirti gėdingus įžeidinėjimus. Įveskite kaltinamuosius!
— Kur Menaras? — pakuždomis paklausiau aš.
— Jis su Martina ruošia katastrofos teoriją. Tai labai įdomu. Pasikalbėsim vėliau.
Į daržinę vienas po kito įėjo kaltinamieji, lydimi ginkluotos sargybos. Jų buvo trisdešimt vienas. Idą Honeger ir Madleną Diušer atlydėjo paskiausiai.
Mano dėdė prabilo vėclass="underline"
— Visi jūs kaltinami grobimu, žudynėmis ir ginkluotu antpuoliu, o drauge ir valstybės išdavimu. Kas jūsų vadas?
Kaltinamieji sekundėlę padvejojo, paskui išstūmė priekin rudaplaukį milžiną
— Kai šeimininkų nebūdavo, aš vadovaudavau už juos.
— Jūsų vardas, amžius, profesija?
— Žanas Bironas, trisdešimt dvejų metų. Anksčiau buvau mechaniku.
— Jūs prisipažįstate kaltas?
— O koks skirtumas, prisipažinsiu ar ne? Vis vien mane sušau— dysite!
— Nebūtinai. Jūs galėjote suklysti. Be to, buvote ne vienas! Kas pastūmėjo jus į nusikaltimų kelią?
— Po to sambrūzdžio šefas išrėžė mums kalbą. Pasakė, kad kaimą užėmė, atleiskite, visokiausios padugnės, kad mes esame kitoje planetoje ir kad reikia gelbėti civilizaciją. O paskui, — milžinas truputį padvejojo, — jei viskas klosis gerai, gyvensime it senjorai senaisiais laikais.
— Jūs dalyvavote kaimc^ntpuolyje?
— Ne! Galite paklausti kitų. Visi, kurie užpuolė kaimą nukauti. Tai buvo šeimininko sūnaus žmonės. Pats šeimininkas tuomet labai supyko. Šarlis Honegeris aiškino, jog paėmė įkaitus, o iš tiesų jam reikėjo tiktai tos mergšės, paskui kurią lakstė. Šeimininkas jam nepritarė. Aš irgi. Šarlį įkalbėjo Levrenas.