— Apgailestauju, bet kodeksas dar nesudarytas. Turime tik atskirus tekstus bei Tarybos nutarimus. Beje, jūs buvote juristė?
— Baigiau antrą kursą
— Štai ir radome jums darbą Užsiimsite mūsų kodeksu. Pakalbėsiu apie tai Taryboje. O jus, Belterai, kviečiu dirbti drauge. Padėsite man geologijos ministerijoje. Žinodamas mokslinį jūsų pasirengimą greit paversiu tamstą padoriu geologu-žvalgybininku. Atlyginimas — maistas valgykloje ir stogas virš galvos. Toks pat, kokį turiu ir aš.
Prie mūsų priėjo Mišelis.
— Jei ketini prisivilioti Belterą, — perspėjau jį, — turiu pasakyti, jog pavėlavai. Aš su juo jau susitariau.
— Juo blogiau man. Tuomet aš susitarsiu su seserim. Astronomija palauks. Beje, ji su Menaru nusileido iš observatorijos. Vakare Menaras norėtų supažindinti mus su savo teorijomis.
Pažvelgiau į dangų. Helijas dar aukštai.
— Na, vakaras dar negreit! Paklausyk, Mišeli, ar ši mergina galėtų apsigyventi su tavo seserim? Vėliau jai ką nors surastume.
— O štai ir Martina! Gali paklausti jos pačios.
— Verčiau pasiteirauk tu. Aš bijau tavo žvaigždes skaičiuojančios sesers!
— Na, tu neteisus. Ji labai šauni ir į tave žiūri palankiai.
— Iš kur žinai?
— Martina pati man sakė!
Mišelis nusijuokė ir pasišalino.
ORGANIZACIJA
Po pusiaudienio mokyklos salėje įvyko Telo Mokslų Akademijos posėdis. Pranešėju buvo Menaras. Dalyvavo Mišelis ir Martina, Masakras, Vandalis, Breforas, mano dėdė, visi inžinieriai, Kiurė, mokytojas, Ida su Anri, Lui, mano brolis, aš pats ir keli žingeidūs kaimo gyventojai. Menaras užkopė į mokytojo katedrą ir pradėjo:
— Noriu išdėstyti savo paskaičiavimų bei stebėjimų rezultatus. Kaip jau žinote, atsidūrėme kitoje planetoje — vadinsime ją Telu, kadangi šis vardas planetai prilipo. Jos pusiaujo ilgis siekia apie 50 000 kilometrų; paviršiaus traukos jėga — maždaug 0,9 žemiškosios traukos. Telas turi tris palydovus; atstumą iki jų kol kas apskaičiavau labai apytikriai: iki Febo, paties mažiausio, kuris mums atrodo pats didžiausias, — maždaug 100 000 kilometrų; iki Selenos, didesnės už mūsų senąjį Mėnulį, — maždaug 530 000 kilometrų; iki Artemidės, kuri dydžiu tris kartus pranoksta Mėnulį, — bemaž 780 000 kilometrų. Iš pradžių maniau, jog mūsų planetinė sistema yra viena iš sistemų su dviem saulėmis. Tačiau aš suklydau. Iš tiesų Solis, mažoji raudona saulė, — viso labo labai didelė dar neatvėsusi planeta, skriejanti išorine orbita. Solis turi dvylika palydovų. Kur kas toliau jo skrieja ir kitos planetos; visos jos sukasi aplink Heliją. Šiuo metu tęsiasi priešpriešos periodas: kai leidžiasi Helijas, pateka Solis. Tačiau po kurio laiko, maždaug po ketvirčio Telo metų, prasidės periodas, kai vienu metu regėsime dvi saules, paskui — tiktai vieną, o retsykiais — nė vienos. Tas metas bus visų patogiausias astronominiams stebėjimams.
Pastarąjį faktą Menaras pažymėjo su akivaizdžiu pasitenkinimu.
— Dienos ir nakties trukmė buvo ir liks vienoda. Vadinas, mes planetoje, kurios ašis labai mažai pasvirusi į orbitos plokštumą. Vidutinė temperatūra leidžia spėti, jog atsidūrėme maždaug ties keturiasdešimt penktuoju šiaurinės platumos laipsniu. Jei deklinaciją laikytume nuline, observatorijos platuma būtų lygi keturiasdešimt penkiems laipsniams ir dvylikai minučių.
O dabar išdėstysiu jums vienintelę daugmaž protingą katastrofos hipotezę, kurią įstengiau sukurti ir išrutulioti. Ji dingtelėjo man į galvą išsyk po to, kai atsidūrėme Telo planetoje.
Be abejo, jūs visi žinote, jog kai kurie astronomai Visatą vertina kaip tam tikrą viršsferę ar, tiksliau pasakius, kaip tam tikrą virš— sferoidą, nusakomą keturiais matmenimis, be to, užapvalintą ketvirtajame matmenyje, kuriame Visatos storis tėra viena molekulė. Toks sferoidas sklendžia viršerdvėje, kurią įsivaizduoti galime tik labai miglotai, pagal analogiją. Didžiuma teoretikų netgi tvirtino — šiaip ar taip, pastaruoju metu, — jog be mūsų erdvės-laiko ničniekas daugiau neegzistuoja, netgi tuštuma, nes tuštuma — tai erdvė. Man ta teorija visuomet atrodė netobula, ir dabar, regis, galėsiu ją paneigti. Pasak mano hipotezės, viršerdvėje egzistuoja daugybė hi— persferų-Visatų, sklandančių joje taip, kaip, tarkime, šioje salėje galėtų sklandyti daugybė vaikiškų oro balionų. Paimkime du tokius balionus. Vienas — tai mūsų senoji Visata, ten glūdi mūsų Saulės sistema, pasiklydusi kažin kur galaktikos neaprėpiamybėje. Antrasis — tai visata, kurios galaktikoje įkalintas Telas. Dėl nežinomų priežasčių dvi visatos susilietė. Įvyko dalinis dviejų pasaulių tarpusavio įsiskverbimas, kurio metu Žemė ir Telas atsidūrė tokioje vietoje, kur sąveikavo dvi erdvės-laikai! Dėl tokių pat nežinomų priežasčių Žemės gabalas buvo permestas į kitą visatą; galimas daiktas, jog susitikimo metu ir Telas neteko savo masės dalies, ir, galimas daiktas, šiuo metu kur nors Ronos slėnyje žemiečiai medžioja hidras. Aišku tik tiek, kad abi visatos judėjo bemaž vienodu greičiu bei viena kryptimi ir kad Žemės bei Telo sukimasis orbitose taip pat beveik sutapo, nes kitaip mes su jumis vargiai būtume likę gyvi. Tuo aiškinčiau ir faktą, jog tarpplanetinė ekspedicija, kurioje dalyvavo čia esančio Žano Burna pusbrolis, pastebėjo katastrofos priežastis Neptūno prieigose, tačiau aplenkė ją ir suspėjo grįžti į Žemę. Gali būti, jog kai kurios tolimos mūsų Saulės sistemos planetos taip pat „išlėkė” į kitą visatą — įsivaizduoju, kokioje nepavydėtinoje padėlyje tokiu atveju atsidurtų mano žemiškieji kolegos! Beje, asmeniškai aš tuo netikiu.
Lieka dar daug nepaaiškinamų dalykų. Kodėl neįvyko vidinis atomų tarpusavio įsiskverbimas, kuris, matyt, būtų sukėlęs baisingą sprogimą? Kodėl per katastrofą į naują planetą buvo išsviesta viso labo menka Žemės dalelė? Šito nežinome ir vargu ar greit sužinosime. Ir dar viena paslaptinga aplinkybė: per kažkokį stebuklą mes patekome į planetą, kurioje yra organinė gyvybė. Mesjė kiurė čia įžvelgia likimo pirštą. Nežinau, nežinau…
Beveik tuo pat metu man dingtelėjo ir antra, kur kas fantastiškesnė, teorija. Pamaniau, jog įvyko laiko postūmis ir mes atsidūrėme tolimoje mūsų gimtosios planetos praeityje, maždaug ikikemb— riniame periode. Jei laike užsimezgė kažin koks mazgas, tuomet mūsų Solis — paprasčiausiai Jupiteris. Tačiau ši teorija neišsprendžia visos eilės tiek fizinių, tiek ir metafizinių problemų, o Telo bei kitų planetų stebėjimas galutinai ją nuneigia.
Netgi gali būti, jog teisūs yra Martina su Mišeliu, kurie teigia, kad mes atsidūrėme mūsų visatos planetoje, su kuria susilietėme dėl to, jog įvyko erdvės poslinkis ketvirtajame jos matmenyje. Tokiu atveju galime būti kurios nors saulės sistemos planetoje — tarkime, Andromedos ūke ar paprasčiausiai kitame mūsų senosios galaktikos pakraštyje. Tikėsimės, jog tolimesni stebėjimai išspręs mūsų ginčą.
Baigdamas noriu atiduoti pagarbą pranašiškam kai kurių romanistų genijui ir priminti jums, kad Roni-vyresnysis savo „Paslaptin goje galioje” numatė analogišką katastrofą Tiesa, ten buvo kalbama apie visatą, sudarytą iš kitokios materijos nei mūsiškė. Tuos, kurie domisi matematine išdėstytos teorijos puse, prašyčiau kreiptis į mane.
Menaras nulipo nuo katedros ir po minutėlės jau karštai kažin ko ginčijosi su Martina, Mišeliu bei mano dėde. Norėjau prisiartinti prie jų, tačiau išgirdau minint tankius, traukos laukus bei kitus baisingus dalykus ir paskubomis pasitraukiau į šalį. Mane tučtuojau pastvėrė Lui.
— Paklausyk, Menaro teorija neabejotinai įdomi, bet praktiniu požiūriu ji nieko verta. Aišku, kad mums lemta gyventi ir mirti šioje planetoje. Vadinas, reikia organizuoti gyvenimą. Darbų dar devynios galybės! Praėjusį sykį sakei, kad čia netoliese turėtų būti anglies. Kaip manai, ji irgi perskrido čionai?