— Gali būti. Net nustebsiu, jei po viso šio sambrūzdžio į paviršių neiššoko koks nors stefaniškas ar vestfališkas klodas. Ko taip žiūri? Čia tik anglies klodų, kuriuos galima sutikti šiame rajone, pavadinimai. Bet turiu tave perspėti: nieko gero nesitikėk! Keli sluoksneliai, kurių storis nuo penkių iki trisdešimties centimetrų, be to, anglis skurdi, ne koks antracitas.
— Ir tai būtų neblogai! Svarbiausia, kad gamykla tiektų elektrą. Juk žinai, raketų gamybai išeikvojome beveik visas anglies atsargas. Plieno neturime visiškai. Dar gerai, kad liko aliuminio bei diu— ralio.
Kitas dienas karštligiškai triūsėme. Taryba įdiegė visą eilę apsaugos priemonių. Už poros kilometrų aplink kaimą surentėme šešis sargybos postus su hermetiškomis slėptuvėmis. Kiekviena jų buvo aprūpinta viskuo, kas būtiniausia apsiausties atveju, ir primityvia telefono linija sujungta su centriniu postu. Dabar, vos pastebėję hidras, stebėtojai turėjo skelbti pavojų. Evakavome keturias atokiausias fermas, jų gyventojus bei visus galvijus perkeldami į kaimą. Nuo šiol valstiečiai triūsė laukuose, saugomi sunkvežimiuose įsitaisiusių kulkosvaidininkų; taupydami degalus, į mašinas kinkėme galvijus, kurie ir nuveždavo sargybą į vietą, o paskui ganydavosi ar dirbdavo. Patobulinome raketas ir sukūrėme tikrą priešlėktuvinę artileriją. Ji pasiteisino paties pirmo hidrų antpuolio metu: iš pusšimčio pabaisų trisdešimt žnektelėjo ant žemės.
Kartą ryte mudu su Belteru ir dviem ginkluotais kariais iškeliavome ieškoti anglies. Kaip ir įtariau, iškasenos buvo netoli — dalis iš likusioje teritorijoje, bet visų daugiausiai negyvojoje zonoje, kur atskiri klodai išvirto į paviršių.
— Patogiausia pradėti nuo čia, — pratarė Belteras.
— Ko gero. Tik bijau, kad tokiame chaose bus neįmanoma atsekti klodo. Apžiūrėkime nepaliestą sritį.
Aš neklydau: didžiuma sluoksnių buvo vos penkiolikos centimetrų storio ir tiktai vienas — penkiasdešimt penkių.
— Nepavydžiu šachtininkams, — tariau. — Jiems teks kaip reikiant paplušėti.
Pasinaudojęs savo geologijos ministro teise, mobilizavau trisdešimt žmonių ir pavedžiau jiems išardyti bėgius, kadaise vedusius į artimiausią geležinkelio stotį. Išardėme ir antrąjį kelią, nutiestą šalia atšakos, kuri jungė gamyklą su molio karjeru. Iš jo į gamyklą gabeno žaliavą. Muasako ir Vilsono atradimo dėka nuo 1967 metų aliuminis buvo išgaunamas ne vien iš boksitų, ir Telo planetoje prie senojo būdo grįžome tik todėl, jog čia aptikome gausius stulbinančio grynumo boksito klodus.
Žinia, Etranžas protestavo:
— Kaipgi aš gabensiu į gamyklą žaliavą?
— Visų pirma, aš jums palieku vieną kelią iš dviejų. Antra, mums dabar nereikės tokio aliuminio kiekio, šiaip ar taip — kurį laiką. Trečia, jūsų gamykla vis vien negalės dirbti, kol nebus anglies. Ir ketvirta, kai surasiu rūdą, pradėsime lydyti geležį, kurios pakaks viskam. O kol kas surinkite geležies laužą-jo čia nemažai — ir perlydykite į bėgius. Šiaip ar taip, čia jūsų darbas!
Be to, gamykloje rekvizavau du mažus garvežiukus iš šešių turimų bei pakankamą vagonų skaičių. Iš kalkakmenio karjero „pasiskolinau” tris kūjus bei vieną kompresorių.
Po kelių dienų šachta jau veikė, ir kaime vėl atsirado elektra. Septyniolika „katorgininkų” tapo šachtininkais. Jie dirbo su sargyba, kuri ne tiek saugojo darbininkus, kiek gynė juos nuo hidrų. Tie žmonės gana greit pamiršo, jog yra nuteisti, o ir mes, prisipažinsiu, taip pat. Jie tapo tiesiog šachtininkais ir, vadovaujami buvusio kasyklų meistro, greit įsisavino savo požeminę profesiją.
Šitaip, dirbant organizuotus darbus, nepastebimai prabėgo du mėnesiai. Mišelis ir mano dėdė, padedami laikrodininko, pagamino Telo planetos laiko laikrodį. Mums labai kliudė tas faktas, jog parą sudarė dvidešimt devynios žemiškosios valandos; kaskart, norint susigaudyti pagal savo laikrodį, tekdavo atlikti sudėtingus skaičia vimus. Todėl iš pradžių išleidome dviejų tipų laikrodžius: su ciferblatu, padalintu į dvidešimt keturias „dideles” valandas, ir su ciferblatu, padalintu į dvidešimt devynias žemiškąsias valandas. Vėliau, po kelerių metų, buvo priimta sistema, egzistuojanti iki šiol, — tiktai jūs tokia ir naudojatės. Para dalijasi į dešimt valandų po šimtą minučių, kiekvienoje minutėje — šimtas sekundžių, kurios, savo ruožtu, dalijasi dar į dešimt mirksnių. Sekundės beveik nesiskiria nuo žemiškųjų. Beje, vienas iš pirmųjų katastrofos rezultatų buvo tas, jog visi laikrodžiai su švytuoklėmis išsiderino, baisiai sutrikdydami valstiečius. Juk Telo traukos jėga mažesnė nei Žemės!
Maisto atsargų, papildytų trofėjais iš pilies rūsių, pakako dešimčiai žemiškų mėnesių. Mes atsidūrėme nuosaikioje Telo juostoje, amžino pavasario zonoje, ir, jei šiame klimate prigis javai, galėjome tikėtis kelių derlių per metus. Slėnyje nestigo ariamos žemės; mums jos turėjo pakakti, kol gyventojų skaičius nėra pernelyg didelis. Be to, Telo dirva atrodė derlinga.
Suremontavome didžiąją dalį namų ir jau nebesiglaudėme taip ankštai, kaip pradžioje. Vėl veikė mokykla, Taryba posėdžiavo dideliame metaliniame angare. Čia Ida valdė archyvą, ir čia paprastai rasdavau Belterą, kai pastarojo man prireikdavo. Sudarinėjome kodeksą — mūsų įstatymų leidybos pamatą, — stengdamiesi nenukrypti nuo Žemėje priimtų normų, tik supaprastindami jas ar pritaikydami naujoms sąlygoms. Tie įstatymai veikia iki šiol. Be archyvo tame pačiame angare įsikūrė susirinkimų salė ir biblioteka.
Abu geležinkeliai — iš šachtos ir iš molio karjero — veikė normaliai, gamykla dirbo tiek, kiek reikėjo, kad įvykdytų mūsų užsakymus. Visi buvome užsiėmę, nes darbo rankų stigo. Gyvenimas kaime virte virė! Jis priminė veikiau gyvybingą Žemės miestelį nei vienišą gyvenvietę nepažįstamoje planetoje, pasiklydusioje erdvėse ar, galimas daiktas, tarp erdvių.
Prasidėjo pirmieji čionykščiai lietūs — grėsmingos liūtys, trukusios bent dešimt dienų. Stojo pirmosios tamsios naktys, kol kas dar labai trumpos. Sunku apsakyti, ką pajutau, pirmąkart išvydęs žvaigždynus, kuriems buvo lemta amžiams tapti mūsų žvaigždynais!
Tarybos nariai įprato rinktis pusiau oficialiems pašnekesiams kaimiškajame mano dėdės name arba — kur kas dažniau — jau atremontuotame astronomo name prie observatorijos. Ten sutikdavome Vandalį ir Masakrą, drauge su Breforu tyrinėjančius hidras, ten aš išvysdavau Martiną, Beveną su žmona, savo brolį, o retsykiais ir Menarą, kai pastarąjį pavykdavo atplėšti nuo skaičiavimo mašinos. Jei oficialiuose posėdžiuose, kur būdavo sprendžiami praktiniai klausimai, viskam vadovavo Lui, tai čia, kur žmonės daugiau kalbėdavo apie mokslą bei filosofiją, pripažintu ratelio lyderiu tapo mano dėdė — be abejo, savo kolosalios erudicijos dėka. Retsykiais žodžio paprašydavo Menaras, ir mus kaskart apstulbindavo minčių, kurias išsakydavo tasai mažas žmogelis su ožiška barzdele, gelmė. Apie tas sueigas išsaugojau pačius šviesiausius prisiminimus, nes būtent tuomet iš tiesų pažinau ir įvertinau Martiną.
Kartą vakare kopiau į observatoriją kuo puikiausiai nusiteikęs: per tris kilometrus nuo negyvosios zonos ribos, jau Telo teritorijoje, slėnio dugne man pavyko aptikti puikios kokybės geležies rūdą. Tiesą sakant, ją aptikau ne aš, o vienas iš mano žmonių, kuris atnešė man rūdos gabalą ir paklausė, kas gi čia. Tačiau koks skirtumas?
Kelio posūkyje sutikau Martiną.
— O, štai ir jūs! Kaip tik ėjau jūsų pasitikti.