— Nejaugi pavėlavau?
— Ne. Likusieji dar observatorijoje. Menaras pasakoja apie naują atradimą.
— Ir visgi išėjote pasitikti manęs? — pamalonintas paklausiau aš.
— O kodėl gi ne? Mane tas atradimas nelabai tedomina, nes jį padariau pati.
— Ką gi jūs atradote?
— Trumpai tariant…
Bet tądien aš nieko daugiau nesužinojau. Maitina pakėlė akis ir sustingo — prasižiojusi, iš siaubo išpūtusi akis.
Atsigręžiau atgaclass="underline" stačiai į mus pikiravo gigantiška hidra.
Paskutinę akimirką man pavyko susitvardyti; pastūmiau Martiną ir išsitiesiau ant žemės šalia jos. Hidra prašvilpė pro šalį, tik per plauką nepataikiusi į mus. Iš inercijos ji nuskriejo dar bent šimtą metrų ir apsisuko. Akimoju pašokau nuo žemės.
— Bėkite į kaimą! Ten palei kelią auga medžiai, slėpkitės po
jais!
— O jūs?
— Aš ją sulaikysiu. Turiu revolverį ir tikiuosi…
— Ne, aš pasiliksiu.
— Bėkite gi, dėl Dievo meilės!
Tačiau bėgti buvojau vėlu. Be to, aš žinojau, kad su savo revolveriu vargiai nukausiu pabaisą. Greta uoloje žiojėjo plyšys. Smarkiai stumtelėjau Martiną į angą ir uždengiau ją savo kūnu. Hidrai nespėjus švystelti savo geluonies, iššoviau penkis kartus iš eilės: ko gero, kulkos pataikė į tikslą, nes pabaisa suvirpėjo ore ir mažumą atsitraukė atatupsta. Man beliko trys šoviniai ir peilis, ilgas suomiškas peilis, visuomet aštrus it skustuvas. Hidra pakibo priešais mus, jos čiuptuvai rangėsi nelyginant dėlės, šešios akys stebeilijo į mane blausiai ir grėsmingai. Iš lengvo hidros kūgio susitraukimo supratau, kad ji tuojau švystels geluonį. Paleidau tris paskutines kulkas, palenkiau galvą ir su peiliu rankoje puoliau pabaisą. Man pavyko prasmukti tarp čiuptuvų ir pastverti vieną iš jų. Delną nutvilkė klaikus skausmas, tačiau aš pakibau ant hidros visu kūnu; ji švystelėjo geluonį į Martiną, nepataikė, nes tą akimirką trūktelėjau ją šalin, ir suskaldė raginį smaigalį į uolą Prigludęs prie pabaisos kūno, raižiau ją peiliu. Kas nutiko vėliau, beveik neatmenu. Prisimenu augantį įtūžį, prisimenu pasišlykštėtinos mėsos gabalus, čaižančius man veidą paskui žemė kažin kodėl išslydo iš po kojų, kritimas, smūgis — ir viskas.
Atsipeikėjau dėdės namuose. Tysojau lovoje. Šalia triūsė Masakras ir Polis. Mano rankos paraudo, ištino, atrodė, jog kairiąją veido pusę smaigsto nesuskaičiuojamos adatos.
— Kas Martinai?.. — sukuždėjau.
— Jai nieko nenutiko, — atsakė Masakras. — Lengvas nervinis sukrėtimas. Daviau jai migdomųjų.
— O kas man?
— Nudegimai, išniro kairysis petys. Jums pasisekė. Hidra nubloškė tamstą per gerą dešimtį metrų — ir jokio rimto sužeidimo, neskaitant išnarinto peties! Smūgį sušvelnino krūmai. Petį įtveriau, kol gulėjote be sąmonės, todėl ir atsitokėjote. Dabar kelias savaitėles teks pagulėti.
— Dvi savaites? Aš turiu tiek darbų! Tik ką suradau geležies rūdą…
Rankas sutraukė klaikus skausmas.
— Sakykit, daktare, ar nieko neturite prieš tuos nuodus? Degina tiesiog neištveriamai.
— Po penkių minučių palengvės: užtepiau raminančio tepalo.
Durys atsilapojo, ir į kambarį įsiveržė Mišelis. Jis metėsi prie manęs, bet, išvydęs sutvarstytas rankas, sustojo.
— Daktare, kas jam?
— Niekai!
— Ak, seni, seni! Jeigu ne tu, mano sesers jau nebūtų…
— Nejau manai, kad būčiau leidęs tai skraidančiai dėlei sužiau— moti mus vien dėl to, kad ji suklydo, rinkdamasi maistą? — pamėginau pajuokauti aš. — Beje, ji nebegyva?
— Nebegyva? Ne tas žodis! Juk tu supjaustei pabaisą į diržus! Drauguži, nebežinau, kaip tau dėkoti…
— Nesirūpink! Šioje planetoje dar turėsi progą padaryti man panašią paslaugą.
— O dabar leiskite ligoniui pamiegoti! — pertraukė mus Masakras. — Netrukus jis ims karščiuoti.
Visi paklusniai pasuko durų link. Kai Mišelis jau žengė į koridorių, šūktelėjau jam ir paprašiau rytoj atsiųsti pas mane Belterą.
Veikiai užmigau, ir tas nerimastingas miegas truko kelias valandas. Prabudau visiškai nusilpęs, bet užtat be jokių karščiavimo požymių. Paskui užsnūdau vėl — šįsyk jau ramiai — ir išmiegojau kone iki kito pusiaudienio. Veidą ir rankas skaudėjo kur kas menkiau. Greta mano lovos ant kėdės miegojo dvilinkai sulinkęs Mišelis.
— Jis nesitraukė nuo tavęs visą naktį, — pranešė Polis, pasirodęs tarpduryje. — Kaip jautiesi?
— Geriau, kur kas geriau! Kaip manai, kada galėsiu keltis?
— Masakras sakė, jog po dviejų trijų dienų — jei priepuolis nebepasikartos.
Ūmai iš už Polio nugaros išniro Martina, nešina padėklu, ant kurio stovėjo garuojantis kavinukas.
— Pusryčiai Herakliui! Daktaras leido.
Ji pastatė padėklą ant stalelio, padėjo man atsisėsti, užkišo už nugaros pagalvę ir prabėgom lūpomis pakštelėjo į kaktą.
— Štai jums atlygis, tegul ir menkutis! Tik pamanykite: jeigu ne jūs, dabar būčiau beformis lavonas. Br-r!
Mergina palytėjo Mišelio petį.
— Kelkis, brolau! Tavęs laukia Lui.
Mišelis žiovaudamas atsistojo, pasiteiravo, kaip jaučiuosi, ir pasišalino drauge su Poliu.
— Lui taip pat žadėjo užsukti. O dabar, Herakli, aš jus pamaitinsiu.
— Kodėl Herakli?
— Kaip kodėl? Plikomis rankomis susigrumti su hidromis!..
— O aš maniau, kad jūs turite omeny mano heraklišką kūno sudėjimą! — neva apmaudžiai nutęsiau aš.
— Na, jei juokaujate, vadinas, greit pasveiksite.
Ji pamaitino mane nelyginant kūdikį, paskui ištiesė puodelį kavos.
— Skanu! — pagyriau.
— Džiaugiuosi. Juk pati ruošiau. Bet jei tik žinotumėt!.. Dėl kavos man teko kreiptis į Tarybą, įsivaizduojate? Dabar kava prilyginama vaistams!
— Bijau, kad nuo kavos teks atprasti. Vargu ar Telo planetoje rasime kavamedžių. Bet tai dar pusė bėdos, tačiau ką gi darysime su cukrumi?..
— Nieko baisaus! Surasime kokį nors cukringą augalą! O jei nesurasime — kaime liko avilių. Valgysime medų, kaip senais gerais laikais.
— O gėlės? Mūsų Žemės lopinėlyje jų pakanka, užtat Telo augaluose iki šiol dar nepastebėjome nė vieno žiedelio.
— Pagyvensim — pamatysim. Aš optimistė. Iš milijardo milijardų turėjome tik vieną šansą likti gyvi — ir vis dėlto išlikome!
Mūsų pokalbį nutraukė beldimas į duris. Pasirodė neperskiriami Ida ir Anri.
— Atėjome dirstelti į didvyrį! — pareiškė Ida.
— Hm, didvyrį… Kai tave užspeičia į kampą, norom nenorom tampi didvyriu!
— Nežinau, — atsiliepė Anri. — Ko gero, aš būčiau leidęsis suėda— mas.
— Net jei su tavimi būtų buvusi Ida?
— Ką, ką?..
Nuraudau.
— Ne, pasakyti norėjau ne tai. Įsivaizduok, kad su tavimi būtų buvusi Martina ar kuri kita mergina!
— Atvirai šnekant, nežinau.
— Tu paprasčiausiai savęs neįvertini! Beje, tave pasikviečiau ne tokiems pokalbiams. Pasiimk du žmones, kurie dirbo su manimi, ir nuodugniau ištyrinėk rūdvietę. Atnešk man įvairių pavyzdžių. Tądien, kai suradome geležį, buvojau vėlu, ir aš negalėjau kaip reikiant apžiūrėti klodo. Jeigu jis pasirodys vertingas, pasistenk išsyk nužymėti patogią geležinkelio trasą. Tačiau nepamirš hidrų: pasirodo, jos ne visuomet skraido būriais, aš tuo įsitikinau! Tos pabaisos gali pulti po dvi ar po tris, tad geriau apsaugai pasiimk dešimt žmonių ir sunkvežimį. O kaip sekasi jums, Ida?
— Pradėjau sisteminti jūsų dekretus. Man labai įdomu: stačiai akyse gimsta nauji įstatymai. Tačiau jūsų Taryba… Jūs pasiskyrė— te sau diktatoriškus įgaliojimus!