— Tikiuosi, laikinai. O kol kas kitaip nevalia. Kas nauja kaime?
— Lui niršta. Jis surado stebėtojus, pražiopsojusius jūsų hidrą, — tai vaikinai iš trečiojo posto. O tie teisinasi, sako, kad hidra buvo viena.
— Tai šunsnukiai!
— Lui rėkia, kad juos reikia nušauti.
— Na, šito jau per daug…
Po penkių dienų, remdamasis į Mišelį ir Martiną, pirmąsyk išėjau iš namų. Tada ir sužinojau, kuo baigėsi incidentas: žioplius paprasčiausiai išvijo iš apsaugos ir nuteisė dvejus metus padirbėti šachtoje. Pamažu pasitaisiau, ir viskas vėl grįžo į normalias vėžes.
I rūdvietę nutiesėme geležinkelį ir pastatėme primityvią aukštakrosnę. Rūdos — kaip paaiškėjo, hematito, — aptikome nedaug, užtat geros kokybės, ir kuklioms mūsų reikmėms jos turėjo pakakti.
Nepaisant viso Etranžo išmanymo, pirmasis lydymas nusisekė ne kažin kaip. Tikros koksinės anglies mes neturėjome, todėl ketus išėjo prastokas, tačiau visgi šiaip ne taip perlydėme jį į plieną. Atvirai šnekant, artimiausiai ateičiai geležies turėjome pakankamai, ir šiam lydymui ryžomės veikiau dėl to, kad norėjome išmėginti savo jėgas. Nuliejome bėgius ir vagonų ratus. Prie rūdvietės pastatėme akmenines slėptuves, kur darbininkai galėjo pasislėpti hidrų antpuolio metu, o garvežiukų kabinas perdirbome taip, kad, reikalui prispyrus, juose būtų galima užsidaryti aklinai.
Orai nesikeitė: atrodė, jog čia viešpatauja nesibaigiantis, labai šiltas pavasaris. „Juodosios naktys” pamažu ilgėjo. Mano dėdė ir Menaras išorinėse orbitose atrado jau penkias planetas; artimiausioje planetoje aptiko atmosferą ir debesis. Pro debesuotumo properšas galima buvo įžiūrėti jūras bei žemynus. Spektroskopas nurodė, kad kaimynės atmosferoje yra deguonies bei vandens garų. Toji planeta buvo bemaž tokio pat dydžio kaip Telas ir turėjo du didelius palydovus. Nuostabu, kaip giliai mūsų sielose įsišaknijo aistra be atvangos plėsti savo valdas! Netgi mes, nelaimingi žmonijos trupinėliai, neišmanantys, kas gali nutikti rytoj, netgi mes nu džiugome sužinoję, kad gretimai yra planetų, kuriose galėtų gyventi žmonės.
Netoli rūdvietės atlikome bandymą — saugomi garnizono suarėme maždaug hektarą Telo plėšinių. Dirva buvo lengva, sodriai patręšta perpuvusiomis pilkomis žolėmis. Tučtuojau įsakiau užsėti ją įvairiomis javų rūšimis — nepaisydamas protestuojančių valstiečių, tvirtinančių, jog dabar sėjai „ne metas”. Mišelis pusę dienos jiems aiškino, kad Telo planetoje nėra įprastų metų laikų, todėl sėti ir pjauti visuomet „metas” ir geriau tą padaryti dabar nei paskui.
Kai prasidėjo arimo darbai, mes vėl aptikome plokščiuosius padarus — tokius, kaip tasai, kurį radome pirmosios žvalgybos metu. Valstiečiai juos praminė gyvatėmis, ir šis vardas prigijo, nors su žemiškosiomis gyvatėmis šie gyvūnai neturėjo nieko bendra. Jų ilgis svyravo nuo penkiasdešimties centimetrų iki trijų metrų. Nors jų negalėjome vadinti nuodingais, padarai buvo ganėtinai pavojingi: galingi tuščiaviduriai apatinio žandikaulio dantys sušvirkšdavo aukai nepaprastai stiprių virškinimo sulčių, kurie degino audinius, sukeldami savotišką gangreną, — jei nukentėjusiam tučtuojau nesuteiktum pagalbos, viskas baigtųsi galūnės amputacija ar netgi mirtimi. Laimei, tie labai pikti ir mitrūs padarai pasitaikydavo gana retai. Vienas įkando buliui, kuris tučtuojau pastipo, o kitas — žmogui. Netoliese buvę Vandalis su Masakru nedelsdami užveržė žaizdą ir amputavo sužeistą koją. Tai buvo vienintelės aukos.
Įkandin augalų Telo planetą pradėjo įsavinti žemiškieji vabzdžiai, visų pirma stambios rudosios skruzdėlės, kurių pavadinimą jau pamiršau. Netoli Vandalio rūdvietės aptikome visą skruzdėlyną! Skruzdės godžiai rijo dervą besisunkiančią iš pilkųjų augalų, ir stebėtinai greit dauginosi. Tuo metu, kai bandymų lauke prasikalė pirmieji žali daigai, skruzdės jau knibždėjo visur, lengvai dorodamos mažus Telo vabzdžius, mėginančius kovoti su ateiviais.
Po audringos pradžios stojo taikos ir ramybės dienos. Palaipsniui, po truputį mes įveikėme netgi tai, kas atrodė neįveikiama. Bėgo mėnesiai. Surinkome pirmąjį derlių, gausų „žemiškuose” laukuose ir stačiai stulbinantį išartame Telo planetos sklype. Panašu, jog javai aklimatizavosi puikiai. Galvijų bandos dauginosi, tačiau ganyklų kolei kas užteko. Matyt, žemiškieji augalai buvo stipresni už vietinius, ir aplink jau pasirodė maišytų stepių dėmės. Keista buvo regėti, kaip mums pažįstamos žolės juosia kokį nors dulkinai pilką krūmelį su cinkuotais lapais.
Tik dabar, laisvalaikiu, galėjau pagalvoti apie save. Išsyk po katastrofos jaučiausi sutrikęs, kone apimtas nevilties: žinojau, kad esu pasmerktas amžinai tremčiai, visiems laikams atskirtas nuo draugų, atkirstas nuo jų tokia neįveikiama praraja, kokios neišmatuosi jokiais žemiškaisiais matais. Patyriau siaubą, susitikęs su nepažįstama planeta, kurioje knibždėjo pabaisos. Paskui privalėjome imtis neatidėliotinų veiksmų: kovojome su banditais, organizavome darbą, aš gavau atsakingą ministro postą, kurį man primetė, — visam tam skyriau visą savo laiką bei dėmesį ir tik dabar nustebęs pastebėjau, kad buvusios nuotaikos išgaravo be pėdsako. Mane persmelkė nuotykių troškimas, džiugi ir nenumaldoma neregėtų horizontų atradėjo aistra.
Kartą, eidamas į observatoriją, apie tai papasakojau Martinai: dabar ji su Mišeliu ten lankydavosi tik retkarčiais, didžiąją savo laiko dalį pašvęsdami visuomeniniams reikalams bei jauno piemens Žano Vidalio mokymui — paaiškėjo, kad tas vaikinas nepaprastai gabus. Aš dėsčiau jam geologiją, Vandalis — biologiją, o mano brolis — Žemės istoriją. Vėliau Vidalis tapo žymiu mokslininku ir, kaip žinote, buvo išrinktas respublikos viceprezidentu. Tačiau neužbėkime įvykiams už akių.
— Tik pamanykite! — kalbėjau Martinai. — Kai mano pusbrolis Bernaras norėjo pasiimti mane į tarpplanetinę ekspediciją, griežtai atsisakiau. Pareiškiau, jog iš pradžių privalau baigti institutą, bet iš tiesų paprasčiausiai pabūgau! Dėl kokios nors suakmenėjusios iškasenos buvau pasiryžęs traukti kad ir į pasaulio kraštą, bet vien nuo minties, jog teks apleisti Žemę, imdavau drebėti iš siaubo! O dabar esu Telo planetoje ir nė kiek dėl to nesigailiu. Stebėtina, tiesa?
— Aš stebiuosi dar labiau, — atsiliepė Martina. — Rašiau disertaciją, kurioje įrodinėjau išgaubtos erdvės teorijos nepagrįstumą. Ir štai dabar savo kailiu įsitikinau, kad ji yra teisinga!
Mes buvome jau pusiaukelėje, kai ūmai sukaukė pavojaus sirena.
— Po velnių, vėl tie nelemti padarai! Greičiau į slėptuvę!
Dabar tokios slėptuvės nuo hidrų stovėjo visur, o artimiausia stūksojo per trisdešimt metrų nuo mūsų. Pasileidom bėgte, nemąstydami apie savimeilę, nors šįsyk buvau apsiginklavęs ne tik revolveriu, bet ir automatu. Priverčiau Martiną įeiti vidun, o pats pasilikau ant slenksčio, pasirengdamas šaudyti. Iš viršaus ėmė ristis akmenėliai, o įkandin jų priešais mane išdygo juoda klebono figūra.
— Ak, tai jūs, mesjė Burnė! Iš kur atskrenda hidros?
— Tikriausiai iš šiaurės. Sirena davė tik vieną signalą. Eikite į slėptuvę!
— Viešpatie, ir kada gi mes atsikratysime tų pragaro išperų?
— Bijau, kad dar negreit. O štai ir jos pačios! Slėpkitės, jūs gi neturite ginklo.
Aukštai virš mūsų pasirodė žalias debesėlis. Visai greta jo, tik truputėlį žemiau, danguje išsiskleidė juodi kamuolėliai — sprogo raketos.
Per žemai! Oho, šįsyk jau geriau!
Kita salvė kirto tiesiai į būrio vidurį, ir po kelių sekundžių iš viršaus ėmė dribti žalios mėsos gniutulai. Palikęs praviras duris, nėriau į slėptuvę: net žuvusios hidros oda sukelia skausmingus nudegimus.