Slėptuvėje Martina šnekučiavosi su kiurė ir tolydžio dirsčiojo pro storo stiklo langelį. Tarsi suvokusios, kad būryje likti pavojinga, hidros pikiravo grupelėmis po dvi ar tris. Pro privertas duris mačiau, kaip jos sukasi virš mūsų siaurojo geležinkelio garvežio; mašinistas uždaroje kabinoje buvo saugus. Ūmai nusikvatojau: iš garvežio išsiveržė garo čiurkšlė, ir persigandusios hidros puolė kas kur. Vis dar juokiausi, žvalgydamasis aplink. Apačioje, kaime, tratėjo šūviai, ir aikštėje prie šulinio jau voliojosi kelios numuštos pabaisos. Ūmai dangų uždengė kažkoks šešėlis. Liuoktelėjau į slėptuvę ir užtrenkiau duris: hidra prašvilpė virš stogo. Kol pro šaudymo angą iškišau automatą, ji buvo jau toli.
Maitinos šūksnis privertė mane pašokti:
— Žanai, greičiau čionai!
Puoliau prie langelio: mūsų link skuodė gal dvylikos metų berniukas, o jį vijosi hidra. Iki slėptuvės dar liko apie pusantro šimto metrų. Nepaisant mirtino pavojaus, berniūkštis, regis, nepasimetė: jis bėgo zigzagais, sumaniai pasinaudodamas medžiais, kurie kliudė jo persekiotojai. Visa ta scena šmėstelėjo priešais mane nelyginant žaibo tvyksnyje: po akimirkos jau buvau lauke. Hidra pakilo aukštyn ir pasiruošė pikiruoti.
— Gulk! — surikau.
Berniukas suprato ir prigludo prie žemės; pabaisa nepataikė. Paleidau į ją dešimties šūvių seriją iš penkiasdešimties metrų nuo tolio. Hidra pašoko ore ir vėl pasigręžė puolimui. Kilstelėjau automatą, nusitaikiau; po antrojo šūvio automatas užsikirto. Dėkle turėjau atsarginį vamzdį, tačiau pakeisti jo jau nebesuspėjau. Sviedęs šalin automatą, stvėriau revolverį. Hidra artinosi.
Ir tuomet pro mane pūkšdamas nukūrė mūsų storuliukas kiurė su savo besiplaikstančia sutana. Ko gero, taip mikliai jis dar niekada nebėgiojo! Hidra veržliai nusileido, tačiau klebonas spėjo išskėsti rankas, pridengti berniuką ir sutikti mirtiną dūrį…
Per tas sekundes aš pakeičiau vamzdį ir iš dešimties metrų atstumo tol pleškinau į pabaisą, kol toji negyva žnektelėjo ant savo aukos kūno.
Apsidairiau: kitų hidrų gretimai nesimatė, o ir kaime nebeaidė— jo šūviai; tik aukštai danguje sklandė kelios žalios dėmės. Vargais negalais ištraukiau kiurė lavoną — vienas gramas hidros nuodų patiesia jautį, o šįsyk pabaisa sušvirkštė bent dešimt, jei ne daugiau! Martina lengvai pakėlė sąmonės netekusį berniuką, ir mudu pasukome į kaimą. Gyventojai baimingai vėrė iš vidaus užbarikaduotas duris. Berniukas atsitokėjo ir, kai perdavėme jį motinai, jau įstengė paeiti pats.
Aikštėje prie šulinio sutikome apsiniaukusį Lui.
— Bjauri diena, — pratarė jis. — Čia du nukauti — Pjeras Evrė ir Žanas Klodas Šaras. Jie nepasitraukė į slėptuvę, kad būtų patogiau šaudyti…
— Nukauti trys, — pataisiau jį.
— Kas trečiasis?
Paaiškinau.
— Kaip gaila… Prisipažinsiu, aš nelabai mėgstu dvasininkus, bet šis krito narsiųjų mirtimi. Reikia iškilmingai palaidoti visus tris.
— Daryk kaip nori, mirusiems jau vis vien.
— Reikia pakelti gyvųjų nuotaiką. Daugelis supanikavo, nors mes numušėme trisdešimt dvi hidras.
Iš Tarybos salės paskambinau dėdei, kad tasai dėl mūsų nesijaudintų. Kita dieną įvyko laidotuvės, kuriose Lui pasakė atsisveikinimo kalbą, šlovindamas trijų žuvusiųjų heroizmą.
Iš kapinių išėjau su Martina ir Mišeliu. Pasukę į takelį, radome trijų hidrų lavonus; ant kelio tysojo didžiulis daugiau nei šešių metrų ilgio padaras. Teko jį apeiti. Martina išblyško it kreida.
— Kas tau, sesyte? — paklausė Mišelis. — Pavojus jau praėjo.
— Ak, Mišeli, aš bijau! Šis pasaulis pernelyg baisus ir žiaurus! Tos žalios pabaisos nužudys mus visus!
— Nemanau, — įsiterpiau aš, — Mūsų ginklai kasdien vis tobulesni. Jei vakar būtume buvę kiek atsargesni, galėjome apsieiti be aukų. Tiesą sakant, indėnams džiunglėse gresia kur kas daugiau pavojų — tigrai, gyvatės…
— Nuo gyvatės nuodų yra priešnuodžių, o tigrai yra tigrai, paprasti žvėrys, kurie nedaug tesiskiria nuo mūsų. Tačiau šitos žalios dėlės, kurios suvirškina tave tavo paties odoje… koks siaubas! Aš bijau, bijau… — vos girdimai užbaigė Martina.
Guodėme ją kaip įmanydami, bet sugrįžęs į kaimą įsitikinau, kad paguodos reikėjo nėjai vienai. Atvažiavo vagonėlis su rūda, ir mašinistas išlipo paplepėti su valstiečiu. Tas porino:
— Tau į viską nusispjaut. Sėdi sau kabinoje, užsidarai ir žvalgaisi. O mes… kol sugrįši iš laukų, kol suvarysi jaučius ir įlįsi į slėptuvę… tie padarai spės dešimt kartų tave pribaigti! Žinia, sirenos, bet kiek iš jų naudos? Jos visuomet riaumoja po laiko. Dievas mato, prieš eidamas į laukus aš dabar kaskart meldžiuosi! Tik namuose ramu, ir tai nelabai…
Tądien panašių kalbų prisiklausėme iki valiai. Sudvejojo net gamyklos darbininkai, nors pastarieji dirbo po stogu. Jei hidros būtų puolusios kasdien, nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę. Bet, laimei, iki pat didžiojo mūšio jos daugiau nebesirodė. Žmonės pamažu atsitokėjo, ir retsykiais mums netgi tekdavo išplūsti pernelyg nerūpestingus stebėtojus.
EKSPEDICIJA
Tuo metu, kai baigiau ruošti ekspedicijos planą, galutinai supratau, kad myliu Martiną. Mudu kas vakarą kopdavome į mano dėdės namą, kur drauge pietaudavome. Kartais mus lydėdavo Mišelis, bet paprastai jis ateidavo vienas, anksčiau. Dalinausi su Martina savo sumanymais, ir ji man davė nemažai naudingų patarimų. Nepastebimai nuo dalykinių pokalbių perėjome prie prisiminimų.
Sužinojau, kad Martina trylikos metų liko našlaite, tėvus mergaitei visiškai pakeitė Mišelis. Jis buvo astronomas, tad paaiškėjus, kad Martina gabi tiksliesiems mokslams, įtraukė seserį į savo darbą. Gerai pažinojau pirmosios ekspedicijos Žemė-Marsas narius (ekspedicijai vadovavo mano pusbrolis Bernaras Verilakas) ir galėjau papasakoti Martinai daug įdomių smulkmenų apie tą tarppla- netinį skrydį. Kažkoks susižavėjęs reporteris netgi nufotografavo mane tarp Bernaro ir Sigurdo Olesono, pristatydamas kaip „patį jauniausią ekspedicijos dalyvį”, o paskui fakultete pašaipuoliai neleido man praeiti. Ir vis dėlto, sulaukęs pasiūlymo sudalyvauti antrajame skrydyje, atsisakiau; iš dalies dėl to, kad nenorėjau liūdinti motinos — koksai kilnumas! — iš dalies dėl bailumo — čia kilnumu nė nedvelkė! Dėdės bibliotekoje suradau ano meto laikraščius ir parodžiau Martinai „įžymiąją” fotografiją. Ji savo ruožtu parodė man kitą nuotrauką: ekspedicijos viršininko Polio Bernadako paskaitoje penktoje klausytojų eilėje pieštuku buvo apvestos jaunuolio ir merginos galvos.
— Čia Mišelis ir aš. Man tai buvo didi diena!
— O žinote, tądien mudu, ko gero, buvome susitikę! Aš padėjau Bernadakui demonstruoti skaidres!
Pro didinamąjį stiklą nuotraukoje įžiūrėjau tuomet dar pusiau vaikišką Martinos veidelį.
Šitaip kas vakarą darėmės vis artimesni, kol kartą, jau nebeatmenu kaip, pradėjome į kits kitą kreiptis „tu”. O vieną vakarą kai Mišelis lūkuriavo ant namo slenksčio, mudu atėjome susikibę už rankų. Mišelis vylingai nusišypsojo, pakėlė rankas viršum mūsų galvų ir iškilmingai pareiškė:
— Laiminu jus, mano vaikai!
Mudu sumišę susižvalgėme.
— Kas yra? Galbūt suklydau?
Atsakėme sykiu:
— Paklausk Martinos!
— Paklausk Žano!
Ir visi trys prapliupome juoku.
Kitą dieną Tarybos posėdyje išdėsčiau savo seniai sumanytą ekspedicijos planą
— Ar įstengsite, — kreipiausi į Etranžą — perdirbti krovininę mašiną į savotišką lengvą šarvuotį su diuralio šarvu ir automatinės patrankos bokštu? Tai būtina Telo tyrimui.