Toliau lėkėme tiesiai. „Kentaurai” dingo.
— Kas nutiko? — paklausiau Martinos.
— Mes kaip tik kalbėjomės apie pabaisą, kurią matėte nakčia, ir ūmai Breforas mums už nugarų pastebėjo ugnį. Jis pranešė Vanda— liui. Ir tučtuojau pasirodė koks šimtas šitų būtybių. Jos ėmė svaidyti į mus ietis. O kai kurios, man regis, turėjo net lankus. Atsakėme automato serija ir leidomės bėgti. Štai ir viskas.
— Ugnis vejasi! — riktelėjo Belteras. — Ji vos už šimto metrų!
Dešinėje viską jau aptraukė dūmai. Kibirkštys lėkė viršum šarvuočio, įkurdamos naujus židinius, kuriuos tekdavo aplenkti.
— Padidink greitį, Poli, — įsakiau.
— Aš ir šiaip spaudžiu iki dugno — šešiasdešimt per valandą. O jeigu subyrės pusašis…
— Tuomet mes sudegsime gyvi. Tačiau jis nesubyrės!
— Kairėn, Poli, kairėn! — sušuko Breforas. — Ten nėra žolės!
Šeferis staigiai pasuko, ir po kelių akimirkų jau riedėjome plačia plika rusvo molio juosta. Kalnai buvo nebetoli, ir Helijas kilo vis aukščiau. Dirstelėjau į laikrodį: nuo tos akimirkos, kai mudu su Mišeliu išsitiesėme nusnūsti, praėjo viso labo pusantros valandos.
Dabar mūsų padėtis kiek pasitaisė. Aplink gal per kelis kilometrus plytėjo plika erdvė, kurioje nesimatė jokios augmenijos. Su savo ginklais čia neturėjome ko bijotis. Nei ietis, nei strėlė negalėjo pramušti sunkvežimio šarvo, vienintelė pažeidžiama vieta buvo padangos. Nusprendėme sustoti.
Veikiai ugnis prisiartino prie mūsų išganingosios salos ir aplenkė ją iš kairės. Mūsų link, gelbėdamiesi nuo liepsnos, ištisu srautu plūdo keisčiausi neregėti žvėriukai.
Vandalis iššoko laukan ir nutvėrė kelis. Jie buvo įvairiausio dydžio: vieni ne stambesni už kirstuką, kiti sulig kiemsargiu šunim; visi turėjo po šešias letenas ir po tris ar šešias akis.
Dešinėje ugnis atsirėmė į drėgnus brūzgynus ir ėmė gesti. Kairėje gaisras nuvilnijo pirmyn. Liepsna pasiekė medžius — tie sutreškėjo ir tvykstelėjo, tarsi aplieti benzinu. Pasigirdo šiurpus staugimas. Ugnyje šmėstelėjo didžiulis kūnas ir siūbuodamas pasileido stačiai į mus! Tai buvo naktinė pabaisa ar jos giminaitis: matyt, giraitėje žvėris buvo įsitaisęs guolį. Per penkis šimtus metrų nuo mūsų, jau atsidūręs plikoje erdvėje, milžinas sustojo. Dabar per žiūroną galėjau išvysti visas smulkmenas. Neskaitant šešių letenų, pabaisa labai panėšėjo į dinozaurą. Keterota nugara, ilga dygliuota uodega, raukšlėta oda, apvilkta spindinčiais žaliais žvynais. Didžiulė, gal trijų ar keturių metrų ilgio galva padabinta ragais, dvi viršutinės išsišakojusios ataugos kybojo viršum trijų akių — dviejų šoninių ir vienos vidurinės, kaktoje. Kai dinozauras pasuko galvą, norėdamas lyžtelti nudegintą vietą, pamačiau eilę ilgų aštrių dantų ir raudoną liežuvį, nukarusį iš violetinių nasrų.
Ir tuomet pasirodė lankais apsiginklavę „kentaurai”. Pabaisą nučaižė strėlių lietus. Žvėris puolė medžiotojus. Tie stulbinančiai vikriai vangstėsi į šalis, jų judesiai buvo tikslūs ir gracingi, o greitumu nepažįstamieji būtų galėję varžytis su bet kuriuo ristūnu. Beje, tik miklumas bei sparta juos ir gelbėjo: nepaisant milžiniško svorio, pabaisa pasirodė besanti stebėtinai judri. Mes užgniaužę kvapą stebėjome tą epinės medžioklės sceną, nesiryždami įsikišti. O ir šaudyti buvo pavojinga, nes medžiotojai viesulu sukosi aplink savo grobį. Jau ketinau įsakyti važiuoti toliau, kai ūmai įvyko nelaimė. Vienas „kentauras” paslydo, ir dantyti nasrai perkrimto jį pusiau.
— Pirmyn! — įsakiau. — Pasiruoškite šauti!
Riedėjome vidutiniu greičiu, kad galėtume geriau manevruoti. Kad ir keista, „kentaurai” mus pastebėjo tik tada, kai atsidūrėme vos per šimtą metrų nuo jų. Išvydę šarvuotį, jie akimoju liovėsi atakavę pabaisą ir grupelėmis atsitraukė. Mums artėjant, jie traukėsi vis toliau, ir galiausiai mes likome akis į akį su apokaliptiniu žvėrimi.
Reikėjo bet kokia kaina išvengti susirėmimo: tas gigantas suplotų mus į blyną.
— Ugnis! — sukomandavau. Pabaisa puolė šarvuotį. Atrodė, kad jos neima nei kulkos, jei sprogstantys užtaisai! Šeferis staigiai pasuko į kairę. Man pasidingojo, kad žvėris slysta kažin kur į dešinę, ir tuomet galingas smūgis uodega įlenkė šarvą. Bokštas apsigręžė, ir vėl prabilo sunkusis kulkosvaidis. Žvėris mus persekiojo. Bet štai galiausiai jis suklupo ir parvirto — nebegyvas. „Kentaurai” stebėjo mus, laikydamiesi saugaus atstumo.
Regėdamas, jog „dinozauras” nebejuda, su automatu rankose išlipau iš šarvuočio. Mišelis ir Vandalis sekė įkandin. Martina taip pat norėjo išlipti, tačiau aš jai neleidau. Ir buvau teisus.
Nespėjome žengti nė kelių žingsnių, ir „kentaurai” metėsi mūsų link, veriamai šaukdami: „Ssvi-i-i! Ssvi-i-i!” Sutratėjo ir tuojau nutilo automatas; matyt, užsikirto. Bokšto kulkosvaidis paleido viso labo du pavienius šūvius: atakuojantys atsidūrė pernelyg arti. Taikli automato serija pakirto išsyk tris „kentaurus”, dar du, ma tyt, buvo sužeisti ir pasuko atgal. Likusieji atakavo toliau, apiberdami mus strėlių lietumi — laimei, strėlės skriejo pro šalį. Dar akimirka — ir mes stojome į grumtynes! Sviedėme šalin automatus su ištuštėjusiomis apkabomis ir čiupome revolverius, bet aš saviškiu pasinaudoti nesuspėjau: kažkas apglėbė mane iš užnugario, atplėšė nuo žemės ir nusinešė. Galingos rankos prispaudė mane prie riebaluoto liemens, skleidžiančio aitrų apkartusių taukų kvapą. Abu riešus primygė prie šonų, tad iš kairėje rankoje sugniaužto revolverio nebuvo jokios naudos. Už nugaros girdėjau šūvius, tačiau atsigręžti negalėjau. Po mano pagrobėjo kanopomis dundėjo sausa žemė.
Supratau, jog delsti nevalia. \ pagalbą atakuojantiems skubėjo per trisdešimt „kentaurų”. Jei neištrūksiu dabar, vėliau manęs jau niekas neišgelbės. Sutelkęs visas jėgas, akimirkai atlaisvinau gniaužtus ir ištraukiau dešiniąją ranką. Perėmiau į ją revolverį, vamzdžiu užčiuopiau mane nešančios būtybės galvą ir penkis kartus iššoviau. „Kentauro” rankos atsigniaužė, ir aš žnektelėjau ant žemės.
Šiaip ne taip atsistojau — gerokai apdaužytas ir vis dar pusiau apsvaigęs. „Kentaurai” buvo vos per tris šimtus metrų nuo manęs, o iš kitos pusės visu greičiu artėjo sunkvežimis. Šarvuočio automatai ir kulkosvaidis kažin kodėl tylėjo. Beveik nieko nesitikėdamas, mečiausi jam priešais. Visas mano veidas bei kūnas sruvo oranžiniu „kentauro” krauju. Dusau, man diegė šoną, o persekiotojų galopas dundėjo vis arčiau ir arčiau. Pro bokšto liuką išlindęs Mišelis beviltiškai mojo man ranka.
„Per vėlu, — pagalvojau aš. — Šaukite! Kodėl gi jūs nešaunate?”
Ir tik tuomet staiga supratau: draugai bijosi pataikyti į mane! Tučtuojau išsitiesiau ant žemės ir atsigręžiau veidu į priešą: mano revolveryje dar liko trys šoviniai. Tą pat akimirką virš galvos nušvilpė pirmosios serijos, išsyk pakirtusios bent dešimt persekiotojų. Suglumę „kentaurai” stabtelėjo; tik du toliau šuoliavo artyn. Pa— kirtau juos dviem šūviais iš dešimties metrų atstumo. Šalia sužviegė sunkvežimio stabdžiai. Vienu šuoliu liuoktelėjau vidun ir užtrenkiau dureles sau už nugaros. Į šarvą subarbeno strėlės, braižančios langų pleksistiklą. Viena jų įskriejo stačiai į šaudymo angą ir virpėdama įstrigo krėslo atkaltėje. Teko vėl atidengti ugnį, ir tik tuomet išlikę „kentaurai” pasitraukė. Mūšio lauke likome vieni.
— Na, seni, tu lengvai išsisukai! — pasveikino mane Mišelis, nusileidęs iš bokšto. — Kurių velnių neišsitiesei anksčiau?!
— Dabar bepigu sakyti!.. Nuostolių nėra?
— Vandaliui grumtynių metu į ranką pataikė strėlė. Žaizda niekinė… nebent strėlė būtų užnuodyta. Tiesa, Breforas apžiūrėjo antgalį ir sakė, jog baimintis nėra ko.