— Prakeikti padarai!
— Ką darysim toliau?
— Sugrįšim ir apžiūrėsim nukautą galijotą.
Mes su Mišeliu ir Vandaliu antrąsyk išlipome iš šarvuočio, ketindami apžiūrėti pabaisą — o podraug ir grumtynių vietoje likusius „kentaurų” lavonus.
Vandalis pareiškė, jog galijoto (taip pakrikštijome šešiakojį dinozaurą) šarvas primena žemiškųjų vabzdžių chitiną, tačiau yra ir nemažai skirtumų; kad ir kaip ten būtų, šis gerokai tvirtesnis. Norėdami atpjauti vieną šakotą ragą kurį Vandalis nusprendė pasiimti su savimi, turėjome pasitelkti pjūklelį — kol baigėme darbą, ašmenys visiškai atšipo. Turėjau dar kelias fotojuosteles, kurias tausojome kaip akies vyzdį, tačiau šįsyk nusprendėme nufotografuoti pabaisą ir „kentaurus”.
Stulbinančios būtybės tie „kentaurai”, arba ssvisai, kaip praminėme juos vėliau. Beje, patys save jie vadina lygiai taip pat. Beveik cilindrinis kūnas, keturios laibos kojos su mažomis tvirtomis kanopomis ir trumpa žvynuota uodega. Priešaky kūnas stačiu kampu linksta aukštyn, formuodamas beveik žmogišką torsą su dviem ilgom rankom. Ant rankų po šešetą nevienodo ilgio pirštų; du pirštai išsidėstę priešais kits kitą. Galva apvali, beplaukė ir beausp — ausis atstoja būgneliai, pridengiantys vidines klausos kriaukles. Trys šviesiai pilkos spalvos akys; vidurinioji, visų didžiausia, glūdi kaktos viduryje. Plati burna pilna aštrių dantų, ilga bei minkšta nosis leidžiasi kone iki pat lūpų.
Vandalis paskubomis atliko vieno „kentauro” skrodimą. Velionis turėjo dideles išsivysčiusias smegenis, kurias saugojo ne tik kaukolė, bet ir chitininis apvalkalas, bei lankstų, tačiau mineralinių medžiagų gausos dėka pakankamai tvirtą skeletą. Nepaisant reikšmingų skirtumų, „kentaurai” savo sandara buvo nepalyginamai artimesni žmonėms nei hidros.
Vertikaliame torse išsidėstė du galingi plaučiai (panašūs į mūsiškius, tik gerokai paprastesni) bei širdis su keturiais skyreliais; skrandis, žarnos ir kiti vidaus organai užėmė horizontaliąją kūno dalį. Kai kurie lavonai buvo dar šilti, iš jų sunkėsi tirštas oranžinės spalvos kraujas.
— Šias būtybes daug kas sieja su žmogumi, — baigdamas pratarė Vandalis. — Jos naudojasi ugnimi, gamina lankus, tašo akmenis; trumpiau tariant — tai protingos būtybės. Kaip gaila, kad mūsų pažintis prasidėjo taip liūdnai!
Kai kurie „kentaurai” turėjo ne tik ginklus — lankus bei ietis su meistriškai nutašytais obsidiano antgaliais, — bet ir kažką panašaus į drabužius: aplink viršutinę liemens dalį jie dėvėjo plačius, dailiai nupintus augalinio pluošto diržus. Prie diržų kybojo tokie pat pinti maišeliai, kuriuose radome įvairiausių obsidiano gaminių. Visi jie stulbinamai priminė vėlyvojo paleolito žmonių įnagius.
Apleidome kautynių lauką ir nuvažiavome tolyn. Šįsyk nakvynei pasirinkome atvirą vietą, kur nebuvo nei medžių, nei žolės.
Tokie keisti pliki ruožai pasitaikydavo gana dažnai. Dabar mums būtent tokio ir reikėjo, tad vieną išsirinkome ir sustojome, pagręžę sunkvežimį šlaito papėdės link — jei ūmai sugestų starteris, šarvuotį galėtume užvesti beriedantį. Beje, visų tų atsargos priemonių neprireikė; naktis praėjo ramiai — neskaitant iš tolo ataidinčių gerklinių galijoto riksmų. Užtat ryte Mišelis pažadino mane vos išaušus. Jis atrodė labai susirūpinęs.
— Tik pažvelk, — pratarė bičiulis, tiesdamas man barometrą. Gyvsidabrio stulpelis vietoj jau įprasto devyniasdešimt vieno slėgio centimetro dabar vos siekė septyniasdešimt šešis.
— Regis, veikiai prasidės linksmas orelis!
— Gal barometras taip sureagavo į aukštį virš jūros lygio?..
— Vakar šitoje pačioje vietoje barometras rodė devyniasdešimt. Be to, dirstelėk į kalnus!
Mišelis trūktelėjo mane link kairiojo lango. Nepažintųjų kalnų grandinė, palei kurią riedėjome pastarosiomis dienomis, pranyko rūke. Vakaruose viską užtraukė žemai plaukiantys tamsiai pilki, kone juodi debesys.
— Čia pasilikti negalima, — nusprendžiau. — Pirmyn! Reikia susirasti kokią nors natūralią slėptuvę.
Polis sėdo prie vairo. Įsitaisydamas aprėpė žvilgsniu horizontą ir tik švilptelėjo iš nuostabos.
— Čia tai bent! Panašų dalyką mačiau tik kartą, kai virš Pietinio Atlanto siautėjo ciklonas.
Vakarus užtvėrė grėsmingų švininių debesų siena. Kontrastas buvo stulbinantis: rytuose žėrinčiame mėlyje spindėjo saulė, o vakaruose iš už horizonto sparčiai artėjo grėsminga migla.
— Suk dešiniau, — įsakiau. — Reikia kuo greičiau nusigauti į aukštesnę vietą — tikiuosi, ten mūsų neužlies.
Švilpėme per negyvą lygumą į pietvakarius. Debesys užklojo jau beveik pusę dangaus. Ūmai į šarvą subildo pirmieji sunkūs lašai. Tačiau vėjo nebuvo, jis siautėjo kažkur aukštybėse, vaikydamas debesų kalnus, o čia, palei žemę, mus gaubė dusinantis karštis.
Palikau Mišelį su vairuotoju ir kartu su Martina užkopiau į bokštą vildamasis iš ten pastebėti kokią nors slėptuvę. Norėdami kuo greičiau pasiekti kalnus, pasukome į pietus, paskui į pietryčius. Vietovė palaipsniui kilo. Pradėjo kristi stambūs reti lašai; audra dusliai grumėjo kažkur vakaruose. Artėjome link uolų, kuriose vargiai įžiūrėjau gausybę urvų: šviesa priblėso, aplink sparčiai temo. Kai mus užgriuvo audra, iki uolų dar buvo likę bent du kilometrai. Baisus gūsis beveik apgręžė šarvuotį, išgirdau, kaip už vairo nusikeikė Polis, stengdamasis suvaldyti mašiną. Prasidėjo neįtikėtinos galios liūtis; iš dangaus įstrižai krito ilgos skystos strėlės, ir mums atrodė, jog uolos tai priartėja, tai nutolsta — priklausomai nuo vėjo plaikstomos vandens užuolaidos pasvirimo kampo. Kurtinamai nugrumėjo griaustinis. Mus apgaubė tamsa, kurią raižė vien akinantys ryškiai violetiniai žaibų tvyksniai. Paskubomis įtraukiau kulkosvaidį vidun ir užkimšau šaudymo angą. Ir vis vien netgi uždaroje priekaboje teko šaukti visa gerkle: griaustinis dundėjo be atvangos, goždamas mūsų balsus.
Sunkvežimis stengėsi iš paskutiniųjų. Padangos buksavo pažliugusioje dirvoje. Vėjas tai nutykdavo, tai vėl užgriūdavo veržliais šuorais, stumdamas automobilį į šalį. Nenorėdami rizikuoti, mes vos vilkomės maždaug dešimties kilometrų per valandą greičiu. Tolydžio tvyksčiojo žaibai; paskui prasidėjo tikra fantasmagorija, akinantys pliūpsniai kaitaliojosi su aklina tamsa, iš kurios akimirkai greta manęs išnirdavo blyškus ir mažumą išsigandęs Martinos veidas.
Pasilenkęs po kojomis regėjau šarvuočio kabiną: Breforas prie stalelio pildė kelionės žurnalą Vandalis tvarkė savo pastabas, ir tik Beltero niekur nesimatė. Galiausiai įžiūrėjau vaikino koją karančią nuo gulto, — jis miegojo. Po netrikdomos kabinos ramybės lauke siaučianti stichija atrodė dar siaubingesnė. Liūtis ir vėjas varžėsi, kuris niršesnis. Žaibų tvyksniuose atrodė, jog mašinos kapotas vargiai skiria jūros bangas. Vanduo kliokė srautu, stogas virpėjo, maksimaliai įtempta antena vibravo, ir pertraukose tarp griaustinio dundesio girdėjau sielvartingą jos skambesį.
— Čia tai bent audra! — sušukau. — Visų audrų audra!
— Nuostabu! — atsiliepė Martina.
Reginys išties buvo nuostabus, nors ir klaikokas. Žemėje ne sykį mačiau kalnuose siaučiančią audrą tačiau visos jos buvo tik niekas palyginti su šituo įnirtusių stichijų šėlsmu.
Žaibas tvykstelėjo maždaug per du šimtus metrų nuo mūsų. Kai nutilo griaustinis, riktelėjau Mišeliui:
— Ką rodo barometras?
— Krenta toliau.
— Jau arti! Matau urvus. Įjunkite žibintus!