Keturiese užtempėme antrąjį rąsto galą ant didžiulio akmens ir pritvirtinome plieninėmis kabėmis. Pirmasis tilto rąstas užėmė jam skirtą vietą.
Norint paguldyti antrąjį, teko viską pradėti iš pradžių. Vakarop įtvirtinome trečiąjį. Darbą nutraukė naktis. Aš pavargau, Polis su Mišeliu nusikamavo kaip reikiant, ir tik Breforas atrodė dar pakankamai gyvybingas. Drauge su juo atbudėjome pirmąją pamainą iki pusiaunakčio. Antroje pamainoje budėjo Vandalis su Belteru, o trečioje, jau patekėjus Soliui, viena Martina.
Ryte darbas užvirė iš naujo. Kitą dieną nutiesėme rąstus tarp visų akmeninių atramų ir pasiekėme kitą krantą.
Sugaišome dar keturias dienas, kol paklojome grindinį. Mūsų statinys atrodė keistokai, bet nepaprastai vaizdingai. Oras buvo giedras, kiek vėsokas, gaivus ir perregimas netgi prieblandoje, visi ekspedicijos nariai energingi ir linksmi. Paskutinę dieną po vėlyvų pusryčių atkimšau kelis seno vyno butelius, ir gėrimas įkvėpė mums begalinio optimizmo. Įsitaisę ant pilkos žolės šalia sunkvežimio, palaimingai mėgavomės paskutiniuoju saldžiu patiekalu — ir staiga ore sušvilpė strėlės. Laimei, niekas nenukentėjo, tačiau strėlė pradūrė šarvuočio padangą. Pastvėręs gretimai gulėjusį automatą, prigludau prie žemės ir ėmiau dosniai laistyti švinu medžių juostą, iš kurios skriejo strėlės. Iki giraitės buvo gal šimtas metrų, ir kulkos pasiekė tikslą. Iš už medžių išsyk išniro grupelė ssvisų — daugelis buvo sužeisti — ir pasileido bėgte.
Jau nebe taip linksmai — juk visi galėjome žūti! — paskubomis baigėme kloti grindinį, ir Polis sėdo už vairo. Sunkvežimis atsargiai užropojo ant tilto. Ko gero, nė vienas inžinierius, netgi pastatęs didžiausią pasaulyje tiltą, nesijautė toksai išdidus… ir nepatyrė tokio palengvėjimo kaip mes, kai galiausiai sėkmingai pasiekėme kitą krantą!
Diena užsibaigė be nuotykių. Prieš saulėlydį numačiau rytojaus maršrutą. Nusprendėme važiuoti tiesiai į pietus, link kalno, kuris atrodė gerokai mažesnis už Tamsos viršukalnę, bet visgi siekė bent trijų tūkstančių metrų aukštį. Vidurnaktį — buvo mano eilė budėti — to kalno viršūnėje pastebėjau švytintį tašką. Kas ten, vulkanas? Bet šviesa netrukus užgeso. Tiesą supratau tada, kai švieselė įsižiebė vėl, šįsyk jau gerokai žemiau, kalno šlaite. Šviesos signalizacija! Apsidairiau. Mums už nugaros, anoje upės pusėje stūksančiose kalvose, tvyksčiojo atsakomosios ugnys. Nepajėgdamas nuslėpti nerimo, savo nuogąstavimais pasidalinau su manęs pakeisti atėjusiu Mišeliu.
— Taip, malonumo nedaug, — pritarė Mišelis. — Jei ssvisai skelbia visuotinę mobilizaciją, mums bus riesta, nepaisant visų ginkluotės pranašumų. Ar pastebėjai, kad jie nesibijo šaunamojo ginklo? O ir šaudmenų turime nebedaug…
— Ir visgi aš norėčiau pasiekti tą Signalinį kalną. Juk tik kalnuose ar jų papėdėse galima tikėtis aptikti rūdą. Mūsų reidas turi būti spartus.
Ryte prieš išvykdami turėjome pakeisti strėlės perdurtą padangą: plyšys tolydžio plėtėsi. Galiausiai leidomės į kelią. Vietovė nepastebimai kilo, vėliau tapo kalvota, išraižyta upeliais — mašina neįstengė pervažiuoti jų kur pakliuvo. Vieno mažo slėnio šlaituose pastebėjau žalsvas gysleles: tai buvo garnieritas — gana sodri nikelio rūda. Ir apskritai slėnis pasirodė besąs tikras rūdų lobynas. Vakarop jau turėjau nikelio, chromo, kobalto, geležies ir mangano pavyzdžių, o svarbiausia — puikios akmens anglies, kuri galingais klodais veržėsi į paviršių. Apie šitokią sėkmę galima buvo tik svajoti!
— Čia mus mūsų metalurgijos centras, — tariau.
— O ssvisai? — paprieštaravo Polis.
— Gyvensime nelyginant didvyriškųjų laikų Amerikos pionieriai. Kaip matyti, čionykštė dirva derlinga. Arsime plėšinius, kasime rūdas ir, jei prireiks, kausimės. Šiaip ar taip, čia nėra hidrų, jos dingo antrąją mūsų kelionės dieną, ir vien tai atstoja visa kita.
— Tegul bus taip! — sutiko Mišelis. — Valio! Tegyvuoja Kobalt Sitis. Bet kaipgi mes pergabensime čionai savo įrangą bei mašinas?
— Kaip nors pergabensime. Iš pradžių reikia apsirūpinti nafta, o tai ne taip paprasta.
Pasukome į šiaurę, paskui į vakarus. Už šešiasdešimties kilometrų nuo slėnio aptikau boksitų klodus.
— Ak, čia tikras geologų rojus! — nesusilaikiusi šūktelėjo Martina.
^ Mums pasisekė, — atsiliepiau aš ir pridūriau, jau mintydamas savo mintis: — Tikiuosi, seksis ir toliau…
Visą tą rytą laužiau galvą, stengdamasis išspręsti vieną užduotį: ar negalėtume kaip nors taikiai susitarti su čionykščiais ssvisais ar bent jau su kai kuriais iš jų?
Matyt, šiuose kraštuose gyveno daugybė tarpusavyje kovojančių genčių. Ar negalima būtų bent dalį ssvisų patraukti savo pusėn? Tačiau šiam tikslui reikėtų ne šaudyti vieniems į kitus, o kokiu nors būdu užmegzti draugiškesnius santykius.
— Jeigu dar sykį susitiksime ssvisus, — pratariau aš, kreipdamasis į visus likusius, — reikia bent vieną paimti gyvą.
— Kuriems galams? — nusistebėjo Polis.
— Pamėgintume išmokti ssvisų kalbą ar išmokytume juos mūsiškės. Tai gali praversti.
— Jūs manote, kad dėl to verta rizikuoti gyvybėmis? — pasiteiravo Vandalis, nors pats tik ir svajojo apie šitokią galimybę.
Išdėsčiau savo planą. O netrukus atsitiktinumas padėjo jį įgyvendinti.
Kitą dieną, vos pajudėję iš stovyklavietės, buvome priversti sustoti dėl mašinos gedimo. Kol Polis knebinėjo variklį, mūsų aki vaizdoje įvyko trumpas susirėmimas tarp rausvai rudų ssvisų, kuriuos mums jau teko sutikti, ir dešimties kitų, mažesnio ūgio ir su juoda žvilgančia oda. Raudonieji pašėlusiai gynėsi ir paguldė penketą užpuolikų, tačiau patys krito po strėlių lietumi. Nugalėtojai, nė neįtardami apie mūsų buvimą, puolė badyti aukas.
Paleidau įjuos automato seriją trys juodieji ssvisai sukniubo, likusieji metėsi bėgti. Tuomet išėjau iš už medžių, kurie mus slėpė. Vienas raudonasis ssvisas mėgino pakilti, bet tučtuojau susmuko vėclass="underline" jo galūnėse smygsojo penkios strėlės.
— Vandali, drauguži, pasistenk jį išgelbėti! — paprašiau.
— Padarysiu, ką galėsiu, bet dėl rezultato galvos nededu, aš gi labai prastai išmanau jų anatomiją. Beje, — pridėjo Vandalis, apžiūrėjęs sužeistąjį, — regis, jo sužeidimai lengvi.
Ssvisas gulėjo nejudėdamas, visos trys akys užmerktos, ir vien iš ritmiškai besikilojančios „kentauro” krūtinės galima buvo suprasti, kad jis tebėra gyvas. Vandalis ėmėsi traukti strėles. Jam padėjo Breforas, kuris prieš tapdamas astronomu studijavo mediciną.
— Nuskausminamųjų neduodu, — pratarė Vandalis, — nežinau, ar jis ištvers.
Visos operacijos metu ssvisas nekrutėjo, tik retsykiais jo kūnu nuvilnydavo trumputis virpulys. Breforas sutvarstė žaizdas, ir tvarstį tučtuojau išmargino geltonos dėmės. Paskui pernešėme sužeistąjį į sunkvežimį (jis nebuvo labai sunkus: Mišelio manymu, septyniasdešimt kilogramų, ne daugiau) ir paguldėme į improvizuotą žolės bei antklodžių guolį. Visą tą laiką ssvisas gulėjo užsimerkęs. Užtat kai Polis pataisė mašiną ir suriaumojo variklis, „kentauras” susijaudino ir… pirmąkart prabilo! Tai buvo ištisinis spragsinčių, keistai ritmingų skiemenų srautas, sudarytas, regis, vien iš švilpiančių priebalsių. Ssvisas mėgino pakilti, ir mums teko laikyti jį keturiese: jis buvo nepaprastai stiprus. Kūnas iš pažiūros rodėsi labai tvirtas ir podraug stebėtinai lankstus. Pamažu belaisvis apsiramino, ir mes j į paleidome. Atsisėdau prie stalelio, ketindamas šį tą brūkštelti į savo dienoraštį, užsinorėjau gerti ir įsipyliau stiklinę vandens. Slopus Vandalio šūksnis privertė mane atsigręžti: pusiau pakilęs nuo grindų, ssvisas tiesė ranką.