— Jis prašo gerti, — tarė Vandalis.
Padaviau jam stiklinę. Ssvisas ją priėmė, nepatikliai apžiūrėjo, paskui išgėrė vandenį. Tuomet nusprendžiau atlikti bandymą. Pri pyliau stiklinę ir tariau: „Vanduo”. Ssvisas išsyk suprato ir stulbinamai tiksliai atkartojo: „Vanduo”.
Parodžiau jam tuščią stiklinę. Jis įkandin manęs pakartojo: „Tiklinė”. Gurkštelėjau ir tariau: „gerti”. Jis aidu atsiliepė: „Gerti”. Išsitiesiau ant gulto miegančiojo poza, užsimerkiau ir tariau: „Miegoti”. Ssvisas atkartojo: „Miegti”. Parodžiau į save: „Aš”. Pakartojęs mano gestą, belaisvis pratarė: „Vzlik”. Kas tai buvo, įvardžio „aš” vertimas ar jo vardas? Pamąstęs nusprendžiau, jog veikiau vardas. Betgi tuomet jis pamanys, kad mane vadina „aš”!
Apsunkindamas bandymą tariau:
— Vzlikas miegoti.
Jis man atsakė:
— Vanduo gerti.
Mes išsižiojome. Toji būtybė buvo apdovanota neįtikėtinu nuovokumu! Tučtuojau įpyliau ssvisui vandens, ir jis godžiai atsigėrė. Norėjau tęsti pamoką bet Vandalis priminė, jog belaisvis sužeistas ir veikiausiai nusikamavęs. Ir išties, „kentauras” mums tarė: „Vzlikas miegti” — ir netrukus užsnūdo.
Vandalis stačiai spindėjo iš džiaugsmo.
— Jeigu visi jie tokie gabūs, mes greitai perduosime jiems daugelį savo žinių.
— Ko gero, — sutikau, nutaisęs rūgščią miną. — Ir po penkiasdešimties metų jie medžios mus su šautuvais! Beje, taip toli žvalgytis neverta. Aišku viena: jeigu mes su jais susitarsime, ssvisai bus neįkainojami sąjungininkai.
— O kodėl turėtume nesusitarti? — įsiterpė Breforas. — Juk mes išgelbėjome jam gyvybę, ar ne?
— Na, taip, vienam išgelbėjome, o dešimtį kitų nušovėme. Galimas daiktas, anie buvojo gentainiai.
— Betgi jie mus užpuolė!
— Mes įsiveržėme į jų žemes. Ir jeigu čiabuviai paskelbs mums karą… tuomet norom nenorom pasijusime nelyginant Kortesas tarp actekų, skirtumas tik tas, kad actekai bijojo šautuvų bei arklių, o ssvisai nesibijo nieko. Todėl… reikia kuo geriau juo rūpintis. Šitaip susiklosčiusioje padėtyje turime elgtis itin įžvalgiai.
Persiropščiau į priekį. Mišelis vairavo mašiną Martina sėdėjo šalia.
— Ką apie visa tai manai? — paklausiau merginos.
— Jie labai protingi, net pernelyg!
— Ir man taip atrodo. Bet, kita vertus, džiaugiuosi: dabar mes šiame pasaulyje ne vieniši.
— O aš nelabai. Visgi jie ne žmonės.
— Na, žinoma! O ką pasakysi tu, Mišeli?
— Kol kas nežinau. Palauksime! Žiūrėk, ar kairėje matai medžių juostą? Ko gero, ten upė. Vėl teks keltis į kitą pusę.
— Dešinėje irgi medžiai. Juostos susilieja. Ko gero, čia dviejų upių santaka.
Ir išties — netrukus atsidūrėme siaurame sausumos liežuvyje tarp dviejų upelių. Kairiąją, dar nematytą, pavadinome Drona. Bet kuri gi upė dešinėje: Vezeris ar Dordonė? Sprendžiant iš pločio — šis siekė tris šimtus metrų, — tai buvo Dordonė, tingiai plukdanti savo pilkas niaurias bangas. Vakarėjo.
— Nakvosime čia. Pusiasalį lengviau ginti.
— Taip, bet išsinešdinti iš čia pavojaus atveju bus gerokai sunkiau, — pastebėjo Breforas. — Tikri spąstai!
— Tikrai, trauktis iš čia nėra kur, — pridūrė Vandalis.
— Tas, kas įstengs pastoti mums kelią, įstengs ir paprasčiausiai sunaikinti. Todėl negalvokime apie blogiausia. Užtat čia teks ginti tik vieną pusę — užnugarį. Antpuolio atveju visi sutelksime ugnį į vieną vietą. O rytoj paieškosime brastos.
Tas vakaras išliko mano atmintyje kaip vienas iš pačių ramiausių bei tykiausių per visą ekspediciją, šiaip ar taip, per visą pirmąją jos pusę. Prieš saulėlydį pavakarieniavome ant žolės. Oras buvo tiesiog nuostabus, ir, jei ne šalimais padėti ginklai ir ne keistas Vzli— ko siluetas, galima būtų pamanyti, kad esame kažin kur Žemėje, turistiniame žygyje. Kaip ir gimtojoje planetoje, prieš pasislėpdama už horizonto saulė užliejo dangų fejeriniu auksinių, gintarinių ir purpurinių tonų kriokliu, kurio fone aukštybėse tingiai plaukė reti rožiniai debesys. Visi jautėmės išalkę ir valgėme su apetitu, neišskiriant nė Vzliko. Jo žaizdos jau traukėsi. Ssvisui ypač patiko džiūvėsiai ir sūdyta mėsa, bet, sumanęs paragauti vyno, „kentauras” tučtuojau bjaurėdamasis jį išspjovė.
— Matyt, alkoholio atžvilgiu ssvisai protingesni už mūsų žemiškuosius laukinius, — pastebėjo Vandalis.
Saulė leidosi. Trys mėnuliai teikė tiek šviesos, kad galima buvo skaityti. Pasikišau po galva susuktą palapinę ir išsitiesiau ant nugaros veidu į dangų, kur spindėjo jau pažįstami žvaigždynai. Čia jie buvo ryškesni ir didesni nei Žemėje. Papsėjau pypkutę, apie kažin ką mąsčiau ir ausies krašteliu klausiausi, kaip Vandalis su Breforu moko ssvisą prancūzų kalbos. Martina prigulė man iš kairės, Mišelis — iš dešinės. Belteras ir Šeferis, abu užkietėję šachmatininkai, lošė eilinę partiją ant pieštuku sugrafuoto kartono gabalo; figūras lošėjai irgi pasigamino savo rankomis.
Jau snūsdamas pasikišau po galva Martinos ranką ir prisitraukiau ją arčiau. Pusiaumiegy girdėjau švilpiantį Vzliko balsą, retus šachmatininkų šūksnius ir taikų Mišelio šnarpštimą.
Pabudau nuo kurtinančio riksmo. Už puskilometrio nuo mūsų vandens link tipeno visas keistų gyvūnų būrys. Jie buvo mažesni už galijotus, bet visgi bent aštuonių metrų ilgio ir keturių aukščio. Ilgos, smarkiai ištemptos ir iki žemės nukarusios nosys, apvalios nugaros, trumpos uodegos ir masyvios kojos — jie visa kuo priminė dramblius, netgi trimituojančiais balsais. Tik kojos ne keturios, o šešios.
Gyvūnai išsirikiavo pakrantėje, priklaupė ant priekinių kojų ir palinko prie vandens. Vandalis bedė įjuos pirštu ir su klausiama grimasa pasisuko į ssvisą.
— Assek, — pratarė Vzlikas, paskui pavaizdavo kramtąs.
— Veikiausiai jis nori pasakyti, kad tų gyvūnų skani mėsa, — nutarė biologas.
Mes žiūrėjome, kaip nepažįstami žvėrys malšina troškulį; reginys, šviečiant trims mėnuliams, buvo išties įspūdingas. Pamaniau, jog likimas padovanojo man tai, apie ką laboratorijos tyloje galėjau tik svajoti: aš išvydau pirmykštę jėgą! Martina irgi atrodė susijaudinusi. Išgirdau, kaip jinai sukuždėjo:
— Neliesta planeta.
Banda pasišalino. Bėgo minutės.
— O kas gi čia? — ūmai paklausė Belteras, atstumdamas šachmatus, nuo kurių jo neįstengė atplėšti net įspūdingieji milžinai. Pasekiau bendražygio žvilgsnį. Ten, iš užnugario nutviekstas mėnulio šviesa, judėjo keistas siluetas. Visi žvėries judesiai — miklūs, lankstūs, tamprūs — bylojo, kad tai plėšrūnas. Nepaisant sąlyginai nedidelio ūgio — maždaug pusantro metro, — atėjūnas darė neįtikėtinai stipraus gyvūno įspūdį. Parodžiau jį ssvisui. Tas išsyk susijaudino ir ėmė skubiai kažin ką tarškėti, podraug gyvai gestikuliuodamas rankomis. Sumojęs, kad mes ničnieko nesuprantam, apsimetė, neva įtempia lanką o paskui bedė pirštu į mūsų ginklus, kartodamas vieną žodį: „Bizir! Bizir!” Supratau, jog žvėris pavojingas, ir nesku- bedamas — plėšrūnas buvo per gerus du šimtus metrų nuo mūsų— užtaisiau automatą.
Visa kita įvyko svaiginamai greit. Žvėris liuoktelėjo, tiksliau pasakius, pakilo į orą. Pirmuoju šuoliu jis įveikė trisdešimt penkis metrus! Ir vėl pakilo virš žemės, šasteldamas tiesiai į mus. Martina sukliko. Visi likusieji pašoko. Nesitaikydamas paleidau seriją — pro šalį. Greta sutratėjo antras automatas, bet kas šaudė — nesupratau. Dar viena serija — ir vėl tuščiai; bergždžiai išeikvojau visus šovinius. Greta išsitiesęs Mišelis skubiai kyštelėjo man naują apkabą.