— Į mašiną! Greičiau! — sušukau, spausdamas nuleistuką.
Belteras ir Vandalis nėrė į sunkvežimį, drauge įsitempdami ir ssvisą.
— Dabar tu, Mišeli!
Iš šarvuočio viršum mūsų galvų ištryško trasuojanti sunkioji kulkosvaidžio serija. Ko geroji pasiekė tikslą, nes plėšrūnas stabtelėjo. Dabar lauke likau aš vienas. Šokau į priekabą ir užtrenkiau užpakalines duris. Mišelis išplėšė man iš rankų automatą, kyštelėjo vamzdį į šaudymo angą ir atidengė ugnį. Tuščios gilzės žvangėda— mos žiro ant grindų. Apsidairiau: čia buvo visi, išskyrus Martiną.
— Martina! — surikau.
— Aš čia, — pertraukėlėje tarp dviejų kulkosvaidžio serijų atsiliepė mergina.
Ūmai Mišelis atšlijo nuo šaudymo angos ir beviltiškai sukliko:
— Laikykitės!
Mašiną sudrebino baisingas smūgis. Šarvas sutreškėjo ir įlinko į vidų. Mane bloškė ant Vandalio, o iš viršaus visu aštuoniasdešimt penkių kilogramų svoriu užvirto Mišelis. Sudrebėjo grindys, ir aš jau pamaniau, kad jos perlūžo. Kulkosvaidis nutilo, užgeso šviesa. Mišelis vargais negalais atsistojo ir įžiebė kišeninį žibintuvėlį.
— Martina! — šūktelėjo jis.
— Aš čia, bokšte. Viskas baigta. Pavarykit mašiną truputėlį į priekį, nes užpakalinės durelės užbarikaduotos.
Plėšrūno lavonas tysojo, šliedamasis į sunkvežimį. Į jį pataikė dvidešimt viena kulka, kurių penkios buvo sprogstamosios; ko gero, jis mirė paskutiniame šuolyje, skriedamas oru. Subjaurota jo galva atrodė šlykšti, o nasrai su trisdešimties centimetrų ilgio iltimis kėlė siaubą.
— Kaip visa tai nutiko? Martina, tu turėjai matyti!
— Labai paprastai. Kai tu, paskutinis iš mūsų visų, įšokai į sunkvežimį, žvėris sustojo. Aš jį kaip reikiant pavaišinau. Plėšrūnas liuoktelėjo. Nuo smūgio nusiritau iš bokšto žemyn, paskui vėl užkopiau į viršų ir pamačiau, kad jis nebegyvas tyso ant sunkvežimio.
Ssvisas šiaip ne taip prišliaužė prie durų.
— Vzlik! — šūktelėjo jis, paskui pavaizdavo tempiąs lanko templę ir parodė du pirštus.
— Ką tai reiškia? Jis tvirtina, jog strėlėmis nudobė dvi tokias pabaisas?
— O kodėl gi ne? — įsiterpė Breforas. — Ypač jei strėlių antgaliai buvo pamirkyti pakankamai stipriuose nuoduose.
— Betgi jie, laimei, neužnuodija antgalių? Laimei, nes kitaip Vandalio su mumis galėtų ir nebebūti.
— O gal jie užnuodija strėles vien medžioklei? Juk Žemėje taip pat yra genčių, kurios mano, jog naudotis nuodais kare negarbinga.
— Šiaip ar taip, pasakysiu jums viena, — tarė Belteras, keldamas koją ant nukauto žvėries, — jei Kobalt Sičio apylinkėse veisiasi daug tokių žvėrių, turėsime daug vargo. Kad taip čionai galėtų atvykti mūsiį tigrų medžiotojai, norėčiau įjuos pasižiūrėti! Kokie šuoliai! Koksai gyvybingumas! Tik pažvelkite į iltis, į nagus, — tęsė jis, apžiūrinėdamas plėšrūno leteną.
— Užtat proto, regis, ne kažkiek, — pastebėjo Vandalis. — Net neaišku, kur tokioje plokščioje kaukolėje galėtų tilpti smegenys?
Pasigręžiau į Martiną ir sukuždėjau:
— Atmeni, tik ką sakei: „Neliesta planeta, žavinti savo pirmapradžiu grožiu”? Taip, bet joje slypi ir visi nepaliestos planetos pavojai. Beje, turiu tave pasveikinti: puikiai valdei kulkosvaidį!
— Čia ne mano, o Mišelio nuopelnas. Tai jis išmokė mane šaudyti, sakė, kada nors pravers, o jei nepravers, vis vien naudinga — stiprina nervus.
— Tikrai nemaniau, kad mano pamokomis tu pasinaudosi tokiomis sąlygomis! — šypsodamasis prisipažino Mišelis.
SUGRĮŽIMAS
Trumpa raudonoji naktis praėjo ramiai. Ryte nusprendėme visgi persikelti per upę. Šiam tikslui teko suręsti didžiulį plaustą-jo statybai sugaišome ištisas šešias dienas. Tomis dienomis regėjome nemažai keistų gyvūnų, tačiau nė vieno plėšrūno.
Pirmąsyk paragavome Telo planetos gyvūno mėsos: kepsniui pasirinkome nedidelio žvėries — gerokai sumažintos „dramblio” kopijos — išpjovą. Iš atsargumo suvalgėme po mažą kąsnelį, kadangi bijojome apsinuodyti ir apskritai nežinojome, ar mūsų organizmas pajėgs suvirškinti nepažįstamą maistą. Skoniu mėsa priminė veršieną tik buvo mažumą rausvoka. Iki to meto beveik pasitaisęs Vzli— kas kirto ją su akivaizdžiu pasitenkinimu. Virškinimo problemų neturėjo nė vienas ekspedicijos dalyvis, tad nuo tos dienos iki pat sugrįžimo į hidrų zoną mes nuolat paįvairindavome savo meniu, tiesa, kaskart apsiribodami nedidelėmis porcijomis. Užtat niekaip ne— pasiryžome paragauti vaisių, augusių ant plaustui nuverstų medžių, nors Vzlikas kimšo juos pilna burna. Jis jau pamažėle vaikščiojo ir, regis, visiškai priprato prie mūsų kompanijos. Ssvisas jau sukaupė šiokią tokią prancūziškų žodžių atsargą ir gebėjo reikšti paprasčiausias mintis.
Per upę persikėlėme sėkmingai. Nurišome nuo plausto virves, susirinkome vinis ir nuriedėjome pasroviui. Taip važiavome dvi dienas. Kai kur upė laisvai išsiliedavo nelyginant glotnus ežeras, kai kur veržliai srūdavo per tarpeklius. Pažymėjau, kad jos gelmė visur gana įspūdinga, be jokių seklumų ar slenksčių.
Upės pakrantėse virė gyvenimas. Sutikome gausias „dramblių” bandas, retsykiais šmėsteldavo galijotai, kurie ganėsi poromis ar po vieną nuolat išvysdavome nepažįstamus gyvūnus — tiek mažus, tiek ir milžiniškus. Du kartus tolumoje pasirodė tigrozaurai. Tas pavadinimas, kurį Belteras suteikė mus užpuolusiam žvėriui, prigijo, nepaisant Vandalio protestų — biologas tvirtino, kad gyvūnas visiškai nepanašus nei į tigrą, nei į driežą. Mišelis jam atrėžė, jog svarbiausia — suprasti vienam kitą o kaip pavadinsi plėšrūną — tig— rozauru, leviatanu ar, tarkim, sepija — ne tiek svarbu.
Upėje buvo apstu žuvies ir kitų vandens gyvių, tačiau visi jie laikėsi atokiai nuo kranto, ir mes neįstengėme kaip reikiant jų apžiūrėti. Antrosios dienos vakarą vėl pradėjo lynoti. Kaip ir anksčiau, aplink plytėjo stepė, ir tik palei upelius bei upes driekėsi medžių juostos. Vidurdienį temperatūra siekdavo trisdešimt penkis laipsnius šešėlyje, tačiau vakarėjant nukrisdavo iki dešimties.
Auštant trečiajai dienai, po miego, kurį nuolatos pertraukdavo gūdus galijotų staugimas, pažvelgę laukan visų pirma pastebėjome dūmus. Jie kilo toli pietuose, kitame Dordonės krante. Kas ten buvo — ssvisų laužai ar miško gaisras, taip ir nesužinojome.
Kelias tolydžio prastėjo; žemos kalvos vertė nuolat sukti aplinkkeliais. Persiritę per paskutiniąją, užuodėme ore tvyrantį aitrų pažįstamą kvapą — dvelkė vandenynu.
— Jūra netoli, — pareiškė Belteras.
Veikiai vaikinas pirmas išvydo ją iš bokšto, o po kelių minučių jūrą pamatėme visi. Ji buvo tamsiai žalia, audringa. Pūtė vakaris vėjas, ir putotos bangos riaumodamos daužėsi į krantą. Nusileisti į pakrantę kliudė skardžiai, tačiau už poros kilometrų smėlėtos pakriaušės tapo kiek nuožulnesnės — čia plačiai išsiliejusi Dordonė plukdė savo vandenis į jūrą.
Nuriedėjome žemyn ir sustojome kone prie pat mūšos linijos, paplūdimyje, nusėtame granito bei gneiso žvirgždu. Vandalis pirma visų iššoko iš mašinos, nekantraudamas ištyrinėti jūros pakrantę — tikrą biologų rojų. Balutėse knibždėjo tūkstančiai nepažįstamų būtybių! Vienos panėšėjo į žemiškąsias formas, kitos buvo visai neregėtos. Kiekviename žingsnyje voliojosi tuščios kriauklės, primenančios švento Žako kriaukles — taip jas vadinome Prancūzijoje, tik čia jos buvo didžiulės: pačių stambiausių skersmuo siekė tris metrus! Mažėlesnės tvirtai laikėsi ant uolų. Mišelis vargais negalais atplėšė vieną nuo akmens ir atnešė Vandaliui. Paaiškėjo, kad ta būtybė kur kas artimesnė žemiškiesiems brachiopodams nei plokščia— žiauniams moliuskams.