— Kaip norėtųsi išsimaudyti! — pratarė Martina.
Toli jūroje tarp bangų šmėstelėjo ir dingo juoda nugara.
— Nevalia, — nusprendžiau aš. — Kas žino, kokios pabaisos veisiasi šiose pakrantėse! Nerizikuokime.
Bet netrukus už gneisinio barjero Šeferis aptiko izoliuotą įlankėlę — šimto žingsnių ilgio ir bemaž dviejų metrų gylio. Vanduo joje atrodė toks perregimas, jog galėjai suskaičiuoti visus akmenėlius, o vieninteliai įlankėlės gyventojai buvo mažos kriauklelės bei keli vandens dumbliai. Mes pliuškenomės kaip vaikai! Vandalis pasišovė saugoti mus su automatu rankose, o aš surengiau plaukimo varžybas. Mišelis be vargo aplenkė mus visus ir įrodė esąs puikus plaukikas. Jam įkandin finišavo Martina, Šeferis ir Breforas. Aš atplaukiau priešpaskutinis, vos puse galvos aplenkęs Belterą. Užtat paskui, suradęs apvalų penkiakilograminį akmenį, nurungiau bendražygius rutulio stūmimo rungtyje.
Vzlikas ilgai žiūrėjo į mus, o paskui ir pats įlipo į vandenį. Jis plaukė keistai, gyvatiškai rangydamas visu ilgiu ištemptą kūną ir beveik nejudindamas kojų, tačiau stūmėsi ganėtinai sparčiai. Mano manymu, nuo Mišelio šioje distancijoje ssvisas atsiliko vos per dešimtį metrų.
Pakeičiau Vandalį, kuris tučtuojau puolė rinkti pakrančių floros bei faunos pavyzdžius. O paskui nuvažiavome tolyn į šiaurę, laikydamiesi per kelis šimtus metrų nuo jūros. Kelias buvo prastas, išraižytas keistomis properšomis, staigiai besileidžiančiomis link vandens. Po pusketvirtos valandos atsirėmėme į pelkę, kurioje knibždėjo hidros. Jos buvo rudos, gan smulkios (maždaug pusės metro ilgio) ir nekreipė į mus dėmesio. Norint aplenkti pelkę, teko pasukti į rytus. Tik vakarop liūnas galiausiai baigėsi, mes galėjome pasukti į vakarus ir vėl nusigauti iki jūros. Pirmąkart nesustojome nakvynės ir tęsėme kelionę mėnulio šviesoje. Idealiai lygus kieto smėlio dryžis netrukdė riedėti penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu.
Prieš patekant raudonajai saulei pakrantė pasišiaušė uolomis, ir mums vėl teko sukti į žemyno gilumą. Taip visiškai atsitiktinai suradome ežerą. Atsidūrėme pietvakariniame, žemame, krante, o iš rytų ežerą juosė uolų bei kalvų grandinė. Mažumėlę ribuliuojantį vandenį rėmino tankūs bei tamsūs brūzgynai; vanduo mėnulio šviesoje mainėsi ir žėrėjo. Čia viešpatavo tokia taika, tokia ramybė, jog vaizdas atrodė tiesiog nerealus. Baimindamiesi hidrų — tik vėliau sužinojome, kad tiems padarams reikalingas vien sūrokas pelkių vanduo, — nesiartinome prie kranto ir apsistojome ant kalvos už kilometro nuo ežero.
Poste mane pakeitė Mišelis. Buvau toks pavargęs, jog užmigau akimoju, o kai atsimerkiau, pasidingojo, kad miegojau vos kelias sekundes. Tačiau pro langus jau skverbėsi žydrosios aušros šviesa, o greta stovėjo Mišelis, pridėjęs prie lūpų pirštą Paskui, stengdamasis netriukšmauti, jis pažadino savo seserį.
— Eime, tuojau pamatysite reginį, skirtą dievams, — sukuždėjo
jis.
Išėjome laukan ir neįstengėme sutramdyti susižavėjimo šūksnių. Priešais dryksojo ežeras — tirštai mėlynas, net žalsvas, nelyginant ledo luitas, — apjuostas rausvai auksiniu apvadu. Pakrantės uolos nusidažė stulbinama raudona spalva, o medžiai, žolė ir krū— mokšniai mainėsi visais geltonumo atspalviais — nuo elektrono[4] iki grynojo aukso. Tik šen bei ten tą gamą margino žalios dėmės, o rytinės kalvos, virš kurių kilo Helijas, rausvėjo tarsi skęsdamos žydinčiuose viržiuose.
— Koksai grožis! — tepajėgiau išspausti aš.
— Stebuklingasis ežeras, — pritarė Martina. — Gyvenime nesu regėjusi nieko gražesnio!
— Stebuklingasis ežeras — neblogas pavadinimas, — pastebėjo Mišelis.
— Lai šitaip ir lieka! Pažadinkim likusius.
Ežero pakrante važiavome visą dieną Vandens paviršių šiaušė smagus nuo jūros pučiantis vėjelis. Netoli šiaurinio ežero pakraščio už aukštos kalvų grandinės vėl radome pelkę, susiliejančią su jūra. Kol riedėjome aplink, nusprendžiau per radiją susisiekti su Taryba. Tą akimirką Breforas pastebėjo hidras. Mažos rudosios pabaisos atlėkė visu pulku ir ėmė suktis virš sunkvežimio nelyginant bičių spiečius. Beje, jos nė neketino pulti, tik visąlaik sekė įkandin. Įsitikinęs, kad pavojaus nėra, pamėginau iškviesti kaimą tačiau nesėkmingai. Nevalia sakyt, jog aparatas tylėjo, — atvirkščiai, dar niekad gyvenime eteryje negirdėjau tokio švilpimo, šnypštimo ir treškesio! Neišmanydamas, kuo paaiškinti šiuos trukdžius, laikinai atsisakiau savo sumanymo. Ūmai be jokių regimų priežasčių rudųjų hidrų spiečius paliko mus ramybėje.
Važiavome visą dieną ir visą naktį. Kai ėmė brėkšti žydroji aušra, iki žemiškosios salelės beliko vos šimtas kilometrų, tačiau mes norėjome ištyrinėti aplinkines kalvas ir į kaimą sugrįžti tiktai vakarop. Ūmai radijo signalas suardė visus mūsų planus: naujienos buvo ne iš linksmųjų.
KAUTYNĖS SU HIDROMIS
Su manimi kalbėjo Lui. Tris pastarąsias dienas hidros puldinėjo be atvangos. Išvakarėse jos nudobė tris žmones ir du jaučius. Dabar pabaisos pikiravo po vieną ir skraidė prie pat žemės, kur raketos negalėjo joms pakenkti. Padėtis darėsi kritiška.
— Manau, jog visų geriausia būtų apleisti šį Žemės lopinėlį, — atsakiau. — Atokiau nuo pelkių nematėme nė vienos hidros.
— Viskas ne taip paprasta, bet jeigu… Na, štai, vėl atskrenda! — Iš imtuvo pasigirdo sirenos kauksmas.
— Neišsijunkite! — šūktelėjo Lui. — Pasistengsiu nuolatos jus informuoti. Gal geriau…
Jo balsą užgožė kurtinančių sprogimų serija, paskui nuaidėjo šūviai. Visi, išskyrus Mišelį, kuris sėdėjo prie vairo, ir Breforą kuris budėjo bokšte, susispietė aplink imtuvą. Nustebęs ssvisas taip pat įsiklausė, tačiau radijas tylėjo. Sunerimęs ėmiau šaukti bičiulius. Išgirdau, kaip trinktelėjo durys, paskui prabilo uždusęs Lui:
— Paskubėkite! Pasistenkite parvykti iki tamsos. Dabar tos maitos kabinasi į stogus, mums iš namų sunku į jas šaudyti. O išeiti laukan — užtikrinta mirtis. Jų čia bent trys tūkstančiai! Važiuokite gatvėmis ir šienaukite visas iš eilės. Tik greičiau! Kai kur hidros jau nuplėšė čerpes!
— Mišeli, ar girdėjai? Spausk!
— Spaudžiu iki dugno, šešiasdešimt per valandą!
— Lui, kaime būsime po poros valandų, — pratariau į mikrofoną. — Laikykitės!
— Jūs taip arti? Mums pasisekė. Ant mano namo stogo tupi bent trys, tačiau lubos čia tvirtos. Apmaudu, kad su niekuo negaliu susisiekti telefonu.
— Tu vienas?
— Ne, su manimi šeši savanoriai ir Ida. Ji prašo perduoti Belte— rui, kad tas nesijaudintų.
— Kur mano dėdė?
— Užsibarikadavo observatorijoje kartu su Menaru, jiems ten niekas negresia. Tavo brolis su inžinieriais septintojoje slėptuvėje. Jie turi rankinį kulkosvaidį ir, regis, visai neblogai tvarkosi. Turiu susisiekti su kitomis grupėmis.
— Tik neišeik iš namo!
— Nebijok, neisiu.
Breforas pasilenkė iš bokšto ir riktelėjo:
— Pavojus! Hidros.
Užsiropščiau pas jį. Priešakyje, maždaug už kilometro, penkių ar šešių šimtų metrų aukštyje sklendė tirštas didžiųjų žaliųjų hidrų būrys. Jų buvo bemaž šimtas.