Выбрать главу

— Greičiau raketas, kol jos neišsisklaidė!

Bokšto šonais pakilo raketinių atramų vamzdžiai. Pasilenkęs pamačiau, kad Vandalis su Martina jau guldo raketas į ištraukiamą lovį vienoje pusėje, o Belteras su Poliu — kitoje.

— Breforai, žemyn! Nutaikyk raketas. Aš liksiu prie kulkosvaidžio.

Prisitaikiau ir įsakiau:

— Ugnis!

Trasuojančios kulkos nušvilpė link hidrų, joms įkandin pakilo raketos, palikdamos baltas uodegas. Mums pasisekė: raketos sprogo pačiame žaliojo debesies viduryje, ir iš viršaus ėmė dribti mėsos gniutulai. Dangaus fone atrodė, jog prapliupo juodas lietus. Išlikusios hidros puolė į ataką, ir nuo tos akimirkos aš šaudžiau vienas. Kol pabaisos sukosi aplink šarvuotį, man pavyko numušti dar tuziną. Paskui — tarsi sumojusios, kad mes neįveikiami, — hidros metėsi į šalį ir nulėkė palei pat žemę.

Be didesnių nuotykių nusigavome iki kasyklos; čia nesimatė nė gyvos dvasios. Po sekundės prasivėrė vienos slėptuvės durys, ir kažkas pamojo mums ranka. Mišelis privažiavo prie pat slėptuvės; tik tada pažinau meistrą Žozefą Amarą.

— Kur likusieji?

— Išvažiavo traukiniu. Perdirbo jį į šarvuotį ir pasiėmė visus ginklus.

— O jūs?

— Pasilikau, norėdamas perspėti jus. Skambino iš Tarybos, sakė, kad turite pasirodyti. Vaikinai garvežyje įsitaisė brandspoitą su karštu vandeniu.

— Gerai, lipkit pas mus. Ar seniai jie išvyko?

— Prieš valandą.

— Pirmyn, Mišeli.

Amaras pastebėjo Vzliką ir išpūtė akis.

— O kas čia per pilietis?

— Čiabuvis. Viską sužinosit paskui.

Po dešimties minučių išgirdome šūvius ir galiausiai išvydome kaimą. Visi langai ir durys aklinai užbarikaduoti. Hidros tupėjo ant daugelio namų stogų ar visai pažeme skraidė gatvėmis. Kasyklos traukinys stovėjo „stotyje”; kai tik priėjo prisiartindavo kuri nors hidra, pabaisą pakirsdavo automatinės patrankos šūvis.

— Į vietas! Poli, sėsk prie vairo. Mišeli, Breforai, čiupkit automatus. Martina, Vandali, padavinėkit man juostas. Belterai ir tu, Amarai, būsite automatininkų padėjėjais. Vzliką paguldykit į kampą, kad netrukdytų. Pasiruošę? Puiku. Poli, varyk prie traukinio!

Rūdkasiai pasidarbavo iš peties. Pasinaudoję rąstais, lentomis bei metalo lakštais, jie savo traukinį pavertė tikra tvirtove ant ratų. Aplinkui ant žemės voliojosi jau per šimtą išpampusių padvėsusių hidrų.

— Velniai rautų, kokiu gi būdu šitiek patiesėte? — sušukau.

Man atsakė mašinistas — pasirodo, ten būta Birono:

— Patys sugalvojome! Tvilkome jas karštu vandeniu ir garu. Štai, dar vienas pulkelis, tuojau patys pamatysite. Kol kas nešau— dykit! — šūktelėjo jis saviškiams, sėdintiems pirmajame vagone prie dvidešimties milimetrų kulkosvaidžio.

— Nešaudyti, — pakartojau aš, kreipdamasis į savo būrį.

Artėjo gal trisdešimties hidrų ruja.

— Kai įsakysiu, įjunkite siurblį, — grįžtelėjo į savo kūriką Bironas ir kyštelėjo pro šaudymo angą žarną su variniu antgaliu bei medine rankena.

— Patraukite sunkvežimį!

Pabaisos buvojau už trisdešimties metrų ir lėkė didžiuliu greičiu. Ūmai joms priešais smogė verdančio vandens ir garo srovė, nukovusi išsyk apie dvylika užpuolikių. Likusios išsisklaidė. Sulojo pirmojo vagono patranka, mes taip pat atidengėme ugnį.

— Matėte? — šūktelėjo Bironas. — Paprasčiau nei paprasta! Būtume nudobę dar daugiau, jei pirmąjį kartą būčiau susiprotėjęs prisileisti jas arčiau. Padariau klaidą, o dabar hidros mūsų lyg ir privengia.

— Puikus sumanymas, jis sutaupys mums nemažai kulkų. Reiks patobulinti jūsų išradimą. Pranešiu Tarybai — manau, jums bus grąžintos pilietinės teisės. Dabar važiuojame į kaimą. Kuriame name įsitaisė Lui Moljeras?

— Tikriausiai pašte.

— Vadinas, pradėsime nuo pašto! Visi vietose? Pirmyn, tik pamažėle. Gerai prisitaikykit ir šaudykit tik užtikrintai.

Pakeliui į aikštę hidros mūsų nelietė, ir šarvuotis ramiai nuriedėjo iki pašto. Pastato stogas virto kunkuliuojančia žalia mase. Visos kulkos pataikė į tikslą, bet, norint nukauti pabaisą, neretai tekdavo šauti kelis kartus; pasinaudoti raketomis ar sunkiuoju kulkosvaidžiu nesiryžau, baimindamasis sužeisti draugus. Hidros tarsi apmirė, čiuptuvais įsikirtusios į čerpes ir kvailai sprogindamos akis. Jų nejudrumas mus nustebino: anksčiau pabaisos atrodė gudresnės. Pradėjome taikytis dar uoliau, stengdamiesi išsyk pažeisti nervinį centrą, ir veikiai mums pavyko nuplėšti nuo pašto jo antrąjį — gyvąjį — stogą.

Tai čia, tai ten sproginėjo raketos. Du kartus sušvilpė garvežys, švęsdamas naujas verdančio vandens pergales. Lui atlaisvino užverstas duris, iššoko iš namo ir liuoktelėjo pas mus į sunkvežimį.

— Kas naujesnio? — paklausiau.

— Jums pasirodžius reikalai pajudėjo, bet ta šlykštynė prasiskverbė į tris namus. Žuvo dar dvylika žmonių.

— Kas?

— Alfredas Šarnjė su žmona ir viena jo dukra. Penki valstiečiai, jų nepažįstu. Madlena Diušer, aktorė, ir trys darbininkai. Kažkur tarp pašto ir gamyklos pažeista telefono linija. Pasistenkite ją sutaisyti, nes aš nė nenutuokiu, kas ten dedasi. Pats pasiliksiu pašte.

Lui sugrįžo į namą o mes nuriedėjome palei telefono liniją. Už penkiasdešimties metrų nuo pažeidimo vietos ant namo stogo prigludo trys hidros. Stvėriau varinio laido galą, iššokau iš šarvuočio ir kibau jungti nuplėštus laidus. Kai tik baigiau, virš galvos sukale— no kulkosvaidis: artyn švilpė hidros. Pasinaudodamas senu metodu, išsipleikiau ant žemės, o kai pabaisos pralėkė pro šalį, skubiai šokau į mašiną. Man teko dar du sykius sužaisti tą pavojingą žaidimą, kuris galėjo baigtis labai tragiškai.

Atstatę ryšį, ėmėme valyti stogus. Veikdami pagal iš anksto parengtą planą, pradėjome nuo aikštės, ir po valandos čia viskas buvo baigta. Paskui sunkvežimis nuriedėjo pagrindine gatve. Kai tik atidengėme ugnį, visos hidros it pagal signalą pakilo į dangų. Tučtuojau ėmė trinksėti durys, vyrai bei moterys šoko iš namų, nešini kreipiančiosiomis atramomis, ir po dviejų minučių įkandin pabaisų nušvilpė bent pusantro šimto raketų. Visą dangų nusėjo juodos bei žalios dėmės — hidros ir sprogimai. Pakilusios dar aukščiau, užpuolikės susitelkė į debesį ir dingo iš akių.

— Įdomus dalykas! — mums sugrįžus į paštą, pastebėjo Lui. — Kai atlėkė tos žalios maitos, aš beveik lioviausi girdėjęs tavo balsą per radiją. Klaikūs trukdžiai.

— Keista! — nusistebėjau ir aš. — Man nutiko lygiai taip pat, kai virš mūsų ėmė suktis rudosios hidros. Nejau tie padarai siunčia vieni kitiems kažką panašaus į radijo signalus? Veikiausiai todėl jie veikia taip draugiškai. Reikės pasikalbėti su Vandaliu.

Tą patį vakarą susirinko Taryba. Mūsų beliko septyni, nes kiurė ir Šarnjė žuvo. Trumpai papasakojau apie ekspediciją pristačiau Tarybai Vzliką bei mūsų įgulos narius, kurie dalyvavo posėdyje kaip konsultantai. Paskui Lui apsakė, kas nutiko mums išvykus. Pagrindine problema tapo naujoji hidrų taktika. Dabar jos at lėkdavo nakčia, pasislėpdavo krūmuose ar medžiuose ir iš ten netikėtai puldavo praeivius. Žmonės baiminosi eiti iš namų ir vaikščiojo tik ginkluotomis grupėmis.

— Per radiją tu pasiūlei persikelti į kalnų rajoną — tęsė Lui. — Aš neabejotinai „už”, bet kaip tą padaryti? Sunkvežimiais važiuoti negalime — mums nepakaks degalų, o įveikti tokį kelią pėsčiomis, nuolat grumiantis su hidromis ir ssvisais… Be to, kaipgi technika? Net sunkvežimiais neįstengtume pervežti garvežių, staklių ir viso kito.