— Sveiki! — savo švilpiančiu balsu pratarė Vzlikas.
— Sveikas, Vzlikai, — atsakiau.
„Konkeranas” išjungė variklius, tačiau inkaro neišmetėme — baiminomės kokių nors netikėtumų.
— Kopk pas mus, — pasiūliau aš.
Vzlikas puolė į vandenį ir keleiviniu trapu įsiropštė į laivą. Tuo metu iš mašinų skyriaus išlindo mechanikas ir iš nuostabos išsižiojo.
— Nejau mums teks gyventi su šitais keistuoliais?
Vzlikas grįžtelėjo į jį ir atsakė:
— Nesibijok, jie geri.
Mechanikas taip suglumo, jog net neįmanoma apsakyti.
— Čia tai bent! Jis kalba prancūziškai?!
Vyruko elgesys mane nustebino, bet paskui prisiminiau, jog didžiuma kaimo gyventojų ssvisą regėjo tik prabėgom: jis beveik visą laiką buvo su manimi, o aš dažniausiai triūsiau ekspedicijose.
Prie manęs priėjo Mišelis su Martina.
— Na, kaip? — pasiteiravo mergina. — Ką jūs atsakysite į mūsų pasiūlymus?
— Mes pasirinkome taiką. Duodame jums Signalinį kalną, mūsiškai Nssa, duodame visą žemę tarp Vezerio, Dordonės ir Dronos iki Nepažintųjų kalnų, mūsiškai Bsser. Mainais jūs duosite mums geležies — tiek, kiek reikės mūsų ginklams, ir padėsite kovoje su juodaisiais ssvisais, ar slvipais, su tigrozaurais ir galijotais. Galėsite eiti per mūsų žemes ir rausti jose savo duobes, tačiau negalėsite jose medžioti. Tam reikės prašyti genties tarybos leidimo.
— Mes sutinkame, — atsakiau. — Tik dėl geležies — mums reikės laiko, kad įstengtume ją iškasti.
— Žinome. Papasakojau ssvisams, kaip jūs išgaunate ją iš žemės. Vadai nori jus matyti.
— Gerai, eime.
Nuleidome į vandenį valtelę ir sėdome į ją trise: Vzlikas, Mišelis ir aš. Martina liko laive, nepastebimai pasislinkusi arčiau patrankos.
— Be quiet, but careful[5], — tariau pasibaisėtina anglų kalba — kad Vzlikas nesuprastų.
Keturi geri yriai — ir valtelė nosimi bedėsi į krantą. Tuzinas ssvisų prisiartino, norėdami apžiūrėti mus iš arčiau. Mums atrodė, kad visi jie visiškai vienodi, ir, jei Vzlikas būtų įsimaišęs tarp likusiųjų, mes jau nebūtume įstengę jo rasti. Vėliau, mažumą įpratę prie čiabuvių išvaizdos, mes, žinia, pradėjome skirti pažįstamus ssvi— sus, nors, atvirai šnekant, jų tarpusavio skirtumai gerokai menkesni nei žmonių.
Vzlikas keliais žodžiais perdavė, kad mes priėmėme visas sąlygas. Ssvisai atsakė tradiciniu pasveikinimu, kuris nėmaž nepanėšėjo į spalvingą žemiškųjų laukinių šneką iš nuotykinių mano vaikystės romanų. Tuomet draugystės vardan kiekvienam įteikiau po puikų plieninį peilį — Vzlikas tokį jau turėjo. Sprendžiant iš padėkos žodžių, dovana jiems patiko, tačiau veiduose nevirptelėjo nė vienas raumuo.
Grįžome į laivą kartu su Vzliku ir lėtai pajudėjome upe aukštyn. Sustojome ten, kur Iželis — taip pavadinau tą naująją upelę — iš— linksta plačiu lanku: toliau prasidėjo slenksčiai. Čia upė išsiliejo į ramų dviejų šimtų metrų pločio užutekį; į šiaurinį krantą įsigraužė nedidelė įlankėlė, tarsi žyminti būsimą uostą. Geresnės vietos nebuvo ko ieškoti. Norėjau pradėti iškrovimo darbus, tačiau jau temo; mes išmetėme inkarą ir pernakvojome upės viduryje.
Visą kitą dieną vertėme medžius prieplaukos statybai. Po savaitės ji buvo baigta. Patiesėme bėgius ir ėmėmės pačios sudėtingiausios operacijos — reikėjo iškrauti keltuvą. Jis net išardytas buvo neįtikėtinai sunkus, ir mums nepavyko išvengti nelaimės: apie vidudienį jaunas darbininkas (viso labo dvidešimt trejų metų amžiaus) Leonas Beljeras paslydo, ir vargšelį sutraiškė kritusi sija. Bet netgi sielvartauti neturėjome kada; palaidojome jaunuolį ir jo atminimui įlanką pavadinome Port Leonu.
Kai galiausiai surinkome keltuvą dirbti tapo kur kas lengviau. Ir vis dėlto su garvežiuku bei trimis vagonais teko kaip reikiant paplušėti. Užtat visa kita iškrovėme tarsi žaisdami.
Mišelis perėmė laivo kapitono pareigas, ir „Konkeranas” išplaukė atgalios, o mes, likusieji šešiasdešimt žmonių, pradėjome statyti rąstų fortą, kuriame galėtume pasislėpti nuo tigrozaurų ir netgi nuo ssvisų, jei tie dėl kokių nors priežasčių sumanytų mus pulti. Nuolatos palaikėme radijo ryšį su Taryba. Kelininkų brigada išsyk ėmė kloti geležinkelio bėgius — tiesti penkiasdešimties kilometrų ilgio atšaką, turinčią sujungti Port Leoną su Kobalt Sičiu.
Kol sugrįžo „Konkeranas”, gabenantis naują krovinį, spėjome nutiesti viso labo keturis kilometrus, kuriems sunaudojome visą bėgių atsargą. Laivo reisas truko dvidešimt tris dienas. Mums atplukdė gausybę degalų, bėgių bei mažutį ekskavatorių. „Konkeranu” atvyko ir penkiasdešimt darbininkų. Trečiuoju reisu atplaukė pirmosios šeimos, moterys su vaikais. Tuo metu padėtis kaime truputį pagerėjo, tačiau hidros vis vien atlėkdavo kone kasdien.
Kitu reisu atvyko kelios karvės bei avys, kurias išleidome į sklypą užsėtą žemiškosiomis žolėmis. Baimindamiesi netoliese besišlaistančių tigrozaurų, jas kas vakarą pargindavome į forte suręstą tvartą. Penkis ar šešis plėšrūnus teko nukauti, ir likusieji galiausiai pasišalino iš mūsų ganyklų.
Į naująsias valdas plūdo vis nauji persikėlėliai, jiems išsyk statėme laikinas lūšnas — po du kambarius šeimai. Viengungiai — beje, jų darėsi vis mažiau ir mažiau — gyveno bendrabutyje. Palaipsniui Port Leonas įgavo tipiško Laukinių Vakarų pionierių miestelio pavidalą, tik be susišaudymų ir be saliūnų.
Visų nuotaika buvo pakili: žmonės jautėsi laimingi, jog galų ga le nusikratė hidrų. Geležinkelio atšaka kasdien vis ilgėjo. Iš pradžių atkariavome dvidešimtą kilometrą, paskui trisdešimtą, po to — keturiasdešimtą. Galutiniame geležinkelio taške išaugo kaimelis-tvir— tovė, keliaujanti priekin kartu su kelio statytojais.
Ir štai išaušo diena, kai geležinkelis pasiekė slėnį, kuriame turėjo išaugti mūsų sostinė. Tuo metu žemiškajame kaime liko vos pusantro šimto žmonių — daugiausiai darbininkai, kurie, vadovaujami inžinierių, ardė gamyklos įrangą. Su jais liko ir mano dėdė bei Menaras: žinodami, jog observatorijos perkelti nepavyks, jie nusprendė išvykti tik paskutiniuoju reisu. Prieš kelionę visi pastatai buvo kuo kruopščiausiai užkonservuoti — paruošti laukti dienos, kai mes įsitaisysime tobulesnes transporto priemones.
Žinia, negalėjome pasiimti didžiojo teleskopo su pusšešto metro skersmens veidrodžiu, tačiau du kitus teleskopus, pusmetrio ir šimto aštuoniasdešimties centimetrų skersmens, visgi pervežėme.
Apie tas naujakurystės dienas išsaugojau pačius šviesiausius prisiminimus.
Mūsų namai, dažniausiai ręsti iš rąstų, netvarkingai, tačiau labai vaizdingai rikiavosi slėnio šlaituose. Aplink šmirinėjo gausybė gyvūnų, tačiau tarp jų nesimatė nei tigrozaurų, nei galijotų: dažniausiai pasitaikydavo taikūs žolėdžiai ar smulkūs plėšrūnai, primenantys mūsų lapes ar kates. Beje, žemiškosios kaimo katės dauginosi neišpasakytai greit ir labai mums padėjo, naikindamos smulkius graužikus, besikėsinančius į pasėlius.
Iš artimiausių uolų mergelio pradėjome gaminti cementą. Pirmiausiai už trijų šimtų metrų nuo akmens anglies radimvietės pastatėme metalurgijos cechus. Kai tik atvyko staklės, jas tučtuojau pastatėme numatytose vietose. Ir netrukus gamykla pradėjo veikti.
Tą atmintiną dieną vedžiau Martiną. Vestuvės buvo labai paprastos, perdėm civilinės, nes nei aš, nei jinai netikėjome dievu. Telo planetoje susituokėme ne pirmi: dviem mėnesiais anksčiau Kobalt Sityje žiedus sumainė Belteras ir Ida. Tačiau kadangi mūsų vedybos buvo, pasak Vzliko, „vadų jungtuvėmis”, ssvisai atsiuntė visą delegaciją su dovanomis. Vzlikas jiems papasakojo, kad man labiau už viską patinka akmenys, tad priešais mane pažėrė visą krūvą visokiausių pavyzdžių, tarp kurių radau kelis nepaprastai gražius brangakmenius bei gabalėlį puikiausios vario rūdos. Pastarąja apsidžiaugiau labiausiai. Paklausiau, kur ją surado, ir ssvisai parodė man vietą į pietryčius nuo Tamsos viršukalnės. Radimvietė pasirodė besanti neįtikėtinai turtinga.