Mudu su Mišeliu stovėjome ant tiltelio. Laivas plaukė dvylikos mazgų greičiu, varikliai dirbo nepriekaištingai, jūra liko rami. Nenorėdamas gaišti laiko veltui, paėmiau jūros vandens mėginių ir ištyriau juos mūsų mažoje laboratorijoje: pasirodė, jog vandenyje gausu chloro. Neilgam sumažinę greitį, išmetėme už borto primityvų tralą; kai netrukus ištraukėme jį į denį, tinkle knibždėjo visokiausių rūšių žuvys: vienos panėšėjo į žemiškas, kitos buvo visai netikėtų formų.
Vakare saulė nuskendo purpurinio saulėlydžio gaisuose. Nors palyginti su mūsų senąja žemiškąja Saule Helijas atrodo žydras, Telo planetos saulėlydžiai pasižymi raudonų tonų gausa, nes čionykštis atmosferos sluoksnis gerokai plonesnis.
Mėnuliai švietė pakankamai ryškiai, tačiau naktį greitį sumažinome iki šešių mazgų. Anaiptol netroškau, kad „Temereras” užplauktų ant kokio nors nežinomo rifo. Paryčiui buvome jau už keturių šimtų penkiasdešimties kilometrų nuo uosto. Krantas liko toks pat žemas bei plokščias.
Vidudienį išvydome salų, salelių ir smėlėtų seklumų labirintą; nesiryždamas plaukti į nepažįstamus užutekius, kur mūsų kiekviename žingsnyje tykojo pavojai, įsakiau sukti į atvirą jūrą, ir veikiai žemė dingo iš akių. Paskyrėme tris budėjimo laikotarpius: pirmas budėjau aš, po manęs — Mišelis, o trečias — mūsų bocmanas, senas jūrininkas, penkiolika metų ištarnavęs kariniuose laivuose.
Ketvirtąją dieną tolumoje vėl pasirodė žemė, nors mes visąlaik plaukėme tuo pačiu kursu — stačiai į pietus. Matyt, žemynas linko į pietvakarius, bet, galimas daiktas, toji sausuma buvo kokia nors sala. Kirtome 32° šiaurės platumos. Buvo karšta, bet kol kas pakenčiama. Tos pačios dienos vakare išvydome, kaip tarp bangų nardo ir pliuškenasi kažin koks didžiulis juodas gyvis. Dėl viso pikto įsakiau paguldyti raketas į kreipiančiuosius lovius ir pasiruošti, tačiau pabaisa dingo, neatkreipusi į mus dėmesio. Susisiekiau su Kobalt Sičiu ir sužinojau, kad, nepaisant visų įmanomų pastangų, ryšys su Naujuoju Vašingtonu kol kas dar neužmegztas.
Krantas vėl išnyko tolyje. Ryte, kai jau norėjau įsakyti sukti į rytus, stebėtojai priešaky išvydo žemę. Nusprendžiau išžvalgyti vietovę. Lotu matuodami dugną, atsargiai prisiartinome prie tuštutėlio kranto. Mišelis nustatė koordinates: 19°44′ šiaurės platumos, 18°22′ vakarų ilgumos Kobalt Sičio atžvilgiu. Veikiausiai mes aptikome kokios nors salos iškyšulį. Iš pradžių norėjau išlipti į krantą, bet paskui šios minties atsisakiau, ir mes pasukome į pietryčius.
Iškvietėme lėktuvą ir ilgai nesulaukėme atsakymo. Po dviejų valandų jie patys susisiekė su mumis ir paaiškino, jog tik ką atmušė hidrų ataką — ne žalių, o rudų, tačiau nepaprastai didelių — nuo dvylikos iki penkiolikos metrų ilgio.
Be didesnių nuotykių (neskaitant smarkaus bangavimo, kuris „Temererui” buvo nė motais) pasiekėme žemę, kurioje nusileido lėktuvas. Pasak lakūnų, tai buvo žemynas, kurį nuo mūsiškio skyrė plati sąsmauka. Norėdami ją surasti, apčiuopomis leidomės į šiaurę ir aplenkėme ilgą pusiasalį. Pakrante nuplaukėme dar bent dešimt platumos laipsnių. Čia tvyrojo nepakeliamas karštis: visiems teko užsidėti plačiabryles skrybėles ir nuolat laistyti metalinį denį. Retsykiais jūra išnykdavo tirštame tvankiame rūke — kur kas šiurpesniame už akinantį Helijo tviskesį.
Kai nusigavome iki numatyto punkto, jau vakarėjo; pasak mūsų apskaičiavimų, šį tašką ir lėktuvo katastrofos vietą skyrė trumpiausias sausumos ruožas. Tačiau krantas mus nuvylė: čia žėlė tikros mangrovinės džiunglės, medžiai stiebėsi stačiai iš jūros ir grūdosi dumblinose, klampiose seklumose, kur knibždėjo visokiausios šlykštynės, o ore tvyrojo neištveriamai dvokūs garai. Apie išsilaipinimą negalėjo būti nė kalbos. Toli horizonte regėjome didžiulį kalnagūbrį, centrinė jo viršūnė kilo į daugiau nei penkiolikos tūkstančių metrų aukštį.
Nuplaukėme palei krantą, ieškodami svetingesnės vietelės, ir už kelių kilometrų aptikome drumstos upės žiotis. Nepaisant sparčios tėkmės, mums pavyko į ją įplaukti ir įveikti dar bent devyniasdešimt kilometrų. Čia kelią galutinai pastojo dumblo sąnašos.
Užtaisėme savo ginklus, padvigubinome stebėtojų postus. Aplinkui pelkėtose pakrantėse rangėsi, šmirinėjo ir pliuškenosi pasi— šlykštėtini, kone protoplazminiai padarai. Iš balos į balą amebiniais judesiais šliaužė keisčiausios pilkos ar žalios spalvos gyvų drebučių krūvos. Dusome nuo puvimo dvoko; termometras šešėlyje rodė plius keturiasdešimt aštuonis laipsnius! Kai sutemo, pakrantes nutvieskė fosforescuojančios įvairiausių spalvų, dydžių bei formų dėmės, lėtai judančios troškioje tamsoje.
Ilgai ieškoję dešiniajame krante aptikome uolėtą atbrailą ant kurios, regis, nesiveisė jokios gyvos būtybės. Manevruodamas dviem sraigtais, „Temereras” prisišliejo prie uolos. Tada įkalėme į minkštą skalūną plieno pleištus ir prišvartavome laivą virvėmis. Laivą su krantu sujungė rąstinis tiltas, kuriuo į sausumą atsargiai nuriedėjo sunkvežimiukas.
— Kas važiuos? — paklausė Mišelis. — Tu, aš, o kas su mumis?
— Tu nevažiuosi, — paprieštaravau. — „Temerere” turi pasilikti žmogus, nelaimės atveju galintis parplukdyti laivą į uostą.
— Vadinas, pasilieki tu. Astronomų turime devynias galybes, gi tu — vienintelis mūsų geologas.
— Čia vadovauju aš. Įsakau tau pasilikti! Galėsi važiuoti vietoj manęs antruoju reisu. Susisiek su lėktuvu, sužinok, kiek iki jo kilometrų ir kokia kryptimi mums važiuoti.
Ryšį užmezgėme greit. Mišelis mikliai paskaičiavo:
— Apie trisdešimt kilometrų, pietvakarių kryptis.
Sužinoję, kad mes atsidūrėme taip arti, amerikiečiai sukliko iš džiaugsmo.
— Mes beturime du litrus geriamo vandens ir nė vienos tabletės sterilizacijai, — pasiskundė lakūnai.
— Atvyksime po poros valandų, — atsakiau. — Pasiruoškite. Jei turite bent kiek degalų, užkurkite laužą: dūmai bus mums orientyru.
Sėdau už vairo, jūreivis Andrė Etjenas stojo prie sudvejintų raketų lovių. Apkabinau Mišelį, pamojavau likusiems, ir mes leidomės į kelią.
VIOLETINĖ MIRTIS
Nenuleisdamas akių nuo kompaso, vairavau šarvuotį į pietvakarius. Akmenuotas dryžis tęsėsi vos du ar tris kilometrus, o vėliau prasidėjo minkštas slidus gruntas. Etjenui teko išlipti ir užtempti ant sunkvežimio ratų grandines. Nepaisant draudimo, jis visgi pamėgino nutverti amebinį keturiasdešimties centimetrų skersmens padarą ir nusidegino ranką. Tų šliužų čia knibždėjo devynios galybės. Kai kurių skersmuo viršijo metrą. Mūsų akivaizdoje nuolat vyko žiaurios, nebylios ir lėtos grumtynės, po kurių nugalėtasis pranykdavo ir ištirpdavo nugalėtojo skrandyje.
Vargais negalais stūmėmės į priekį, iš po ratų fontanais tryško vanduo. Laimei, augmenija paklusniai lenkėsi ir gulė po šarvuočio grandinėmis. Mus be atvangos persekiojo supuvusių kiaušinių dvokas, kurį skleidė pūvančios žolės arba drebutiniai padarai. Po dviejų valandų tokio vargano važiavimo toli priešaky išvydome dūmų stulpą.
Vietovė pamažėle kilo, pasišlykštėtini šliaužiojantys padarai nyko. Tvirtu gruntu galėjome riedėti ir be grandinių. Dabar sunkvežirnis padidino greitį. Ir galiausiai tolumoje pamačiau siluetą — lėktuvą su nulūžusiais sparnais.
Pastebėję mus, amerikiečiai pamiršo atsargumą ir metėsi pasitikti mašinos. Visi, išskyrus vieną, vilkintį aviacinį kombinezoną dėvėjo JAV karinio jūrų laivyno uniformas. Atidariau užpakalines dureles ir įsileidau juos vidun. Devyniese vos tilpome mažame sunkvežimiuke, tačiau tai nekliudė amerikiečiams audringai reikšti savo jausmus. Savo tvirtais rankų paspaudimais jie vos nesulaužė man pirštų! Išsitraukiau iš po sėdynės butelį ir įpyliau jiems po puodelį konjako su vandeniu — gal nelabai šviežiu, užtat visiškai tinkamu gerti. Mano svečiai netruko įvertinti šią aplinkybę.