Kitą dieną atlikome dar kelis reisus — norėjome pasiimti likusius ginklus, šaudmenis, elektros variklius bei viską kas dar galėjo praversti. Paskutinysis sunkvežimį vairavo Mišelis — ir vėl sutiko violetinę mirtį. Bičiulis iš tolo sušaudė keturis pasišlykštėtinus ir klaikius padarus.
Kai tik sunkvežimiukas sugrįžo į denį, pakėlėme inkarą ir nedelsdami išplaukėme — atsisveikinimui raketomis pavaišinę pernelyg smalsią gigantišką hidrą kuri ištiško į skutus. Dabar jaučiausi kur kas ryžtingesnis nei pradžioje. Visų pirma, mes sėkmingai atlikome savo misiją antra, nuo šiol valdymą galėjau patikėti žmonėms, iš kurių bent du išties žinojo, kas yra laivas ir kaip jį valdyti.
AŠ APLANKIAU NEŽINOMAS ŽEMES
Techninį vadovavimą patikėję Džeinsui ir jo karininkams, mudu su Mišeliu likome vien formaliais ekspedicijos vadovais. Pasiunčiau radiogramą į Kobalt Sitį, paskui, paklausęs Vilkinso patarimo, pamėginau susisiekti su Naujuoju Vašingtonu. Kad ir kaip keista, man pavyko išsyk. Džeinsas trumpai pranešė, kas nutiko, perdavė mums vyriausybės padėką ir kvietimą apsilankyti saloje.
— Apgailestauju, — atsakiau, — bet šiuo metu kvietimo priimti negaliu. Iki Naujojo Vašingtono bent dešimt tūkstančių kilometrų; mums paprasčiausiai nepakaks kuro. Iš pradžių sugrįšime į Kobalt Sitį.
— Kodėl gi jūs, prancūzai, šitaip pavadinote savo miestą? — pasidomėjo O'Hara.
— Ogi todėl, kad jis visų labiausiai primena jūsiškius aštuoniasdešimtųjų metų Laukinių Vakarų miestelius; šiaip ar taip, aš juos įsivaizduoju būtent tokius.
Išsinešdinęs iš dvokiosios upės, „Temereras” pasuko į šiaurės vakarus. Pūtė stiprus vėjas, ir mūsų laivelis žemai lenkėsi bangoms, nepaisydamas streikuojančių kai kieno skrandžių. Pokalbį tęsėme pusiau angliškai, pusiau prancūziškai. Kai pritrūkdavo žodžių, pavertėjaudavo Birabanas. Pirmoji kelionės diena praėjo be nuotykių.
Naktį jūra aprimo, tačiau mes visgi sumažinome greitį. Ant tiltelio palikau Smitą ir priguliau miegoti.
Mane pažadino neįtikėtinas supimas. Įsiklausiau, stengdamasis suvokti, kas gi nutiko, paskui supratau: varikliai neveikia, vadinas, mes stovime. Skubiai apsirengiau ir išpuoliau į denį.
— Kas atsitiko? — paklausiau vairininko.
— Nežinau. Mes tik ką sustojome.
— Kur kapitonas amerikietis?
— Paskuigalyje drauge su inžinieriumi.
Iš liuko išlindo Mišelio galva.
— Kas nutiko? Kodėl stovim?
— Pats nežinau. Eikš čionai!
— Tuojau ateisiu.
Kai tik jis ištarė paskutinį žodį, kažin kas garsiai pliūkštelėjo, ir laivo korpusas sudrebėjo. Išgirdau skambų anglišką keiksmą paskui nuostabos šūksnį ir riksmą šiurpų riksmą:
— Žemyn! Visi žemyn!
Tą pat akimirką Smitas parbloškė mane ant žemės ir nusirito į liuką. Jam įkandin niurktelėjo Vilkinsas. Smitas kyštelėjo galvą laukan, įsitikino, jog ant denio nieko nebėra, ir užtrenkė dureles. Lempos šviesoje įžiūrėjau išblyškusius, siaubo iškreiptus amerikiečių veidus. Su griausmu užsitrenkė jūreivių kubriko durys. Laivą vėl smarkiai krestelėjo, ir „Temereras” pakrypo ant dešiniojo borto. Suklupau ir skaudžiai trenkiausi į pertvarą.
— Sakykit gi, kas čia, velniai rautų?
Galiausiai Vilkinsas atsakė:
— Milžiniški kalmarai!
Sustingau iš siaubo. Nuo pat vaikystės, kai pirmąkart perskai
čiau „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu”, tie gyvūnai man kėlė panišką baimę. Vos versdamas liežuvį, angliškai sulemenau:
— Eime su manimi!..
Linkstančiomis švininėmis kojomis užkopėme į uždarą tiltelį: pažvelgiau pro didžiulius iliuminatorius ir išvydau tuščią mėnulio šviesos nutviekstą denį. Tik priešakyje už raketinės įrangos rėmo rangėsi kažkas panašaus į storą virvę. Paskui už dešimties metrų nuo kairiojo borto iš juodo vandens išniro kažin kokia masė, ir kylančio mėnulio fone sušmėžavo čiuptuvai. Man pasidingojo, kad jie buvo bent dvidešimties metrų ilgio!
Prie mūsų prisijungė Mišelis, paskui ir likusieji amerikiečiai. Smitas papasakojo, kas atsitiko. Kai sykiu užstrigo abu sraigtai, jiedu su Vilkinsu nukulniavo į paskuigalį ir pasilenkė pasižiūrėti, kas ten dedasi. Stačiai į Smitą stebeilijo didžiulės, mažumą švytinčios akys. Pabaisa mostelėjo čiuptuvais, ir tuomet jis sukliko…
Pamėginome išjudinti laivą; sraigtai suplakė vandenį, „Temereras” nušliaužė kelis metrus, paskui varikliai nutilo vėl — sulaukėme naujos smūgių serijos.
— Palaukime, — patarė Vilkinsas.
Atrodė, jog toji naktis niekada nesibaigs. Bet tik auštant pamatėme, koks didelis pavojus. Mūsų laivą iš visų pusių apsupo bent trisdešimt „kalmarų”. Žinoma, čia buvo ne kalmarai, nors iš pirmo žvilgsnio kiekvienas gali suklysti. Ištempto, į galą smailėjančio kūno ilgis siekė per dešimt metrų, jo skersmuo svyravo nuo dviejų iki trijų metrų. Priešaky augo šeši milžiniški dvidešimties metrų ilgio bei pusės metro storio čiuptuvai su spindinčiais nagais — smailiais galuose ir kiek platesniais per vidurį, panašiais į ieties antgalius. Čiuptuvų papėdėse išsidėstė šešios akys.
— Rodos, čia hidrų pusbroliai, — pastebėjau aš.
— \ jų giminystę man dabar kuo nuoširdžiausiai nusispjaut, — atsiliepė Mišelis. — Jeigu jie visi sykiu įsikibs į bortą, mūsų „Temereras”…
— Koksai aš idiotas! Raketinius įrenginius turėjau sumontuoti taip, kad prireikus galėtume pergabenti juos į kitą vietą!
— Gailėtis jau per vėlu. O jei iškištume pro iliuminatorių lėktuvo kulkosvaidį? Ir sraigtus reikės įtaisyti tuneliuose… jei išsikrapšty— sime iš čia!
Riktelėjau jūreiviams:
— Tempkite čionai kulkosvaidžius ir šaudmenų juostas! Tik nelįskite į denį!
— Atsargiai!.. — perspėjo mus Mišelis.
Viena pabaisa artinosi, čiuptuvais plakdama vandenį. Štai ji įsikirto į dešiniojo borto turėklą ir be vargo jį nuplėšė.
— Jeigu mums pavyks nudobti bent vieną, gal likusieji puls jį doroti ir paliks mus ramybėje?
Nuaidėjo skambutis, aš pakėliau vidaus telefono ragelį.
— Kapitone, sraigtai išsilaisvino.
— Gerai, būkite pasirengę. Kai pasakysiu, spauskite visu greičiu.
Trys jūreiviai trapu atvilko kulkosvaidį. Nuleidau vieną iliuminatoriaus stiklą iškišau laukan vamzdį ir jau norėjau atidengti ugnį, tačiau mane sulaikė Mišelis — jis plekštelėjo man per petį ir šūktelė— jo:
— Palauk! Lai šaudo amerikiečiai: jie geriau pažįsta savo ginklus.
Užleidau vietą Smitui: kulkosvaidis jo rankose atrodė it vaikų žaislelis. Vaikinas uoliai nusitaikė į bangose snūduriuojantį kalmarą ir paleido seriją. Sužeistas gyvūnas iššoko iš vandens, paskui nėrė į dugną. Smitas jau taikėsi į antrąjį, tik ūmai prasidėjo tikra audra: denyje siautėjo dešimtys milžiniškų rankų, niokojančių viską iš eilės. Už borto skriejo nuplėšti turėklai, nulėkė priešakinio kulkosvaidžio skydas, žvangėdamas dužo stiklas, o vienas čiuptuvas įlindo pro iliuminatorių, pakeliui išplėšdamas ir rėmą. Baisingoji atauga niršiai rangėsi. Mišelį bloškė į sieną, mudu su Vilkinsu iš siaubo neįstengėme pakrutėti, ir tik Smitas išsyk atgavo amą. Nuplėšęs nuo kablio ugniagesių kirvuką plačiai užsimojo ir vienu smūgiu nurėžė čiuptuvą. Per pravertas duris puoliau prie radijo siųstuvo, ketindamas pasiųsti nelaimės signalą, kol dar nepraradome antenos stiebo. „Temereras” sūpavosi vis smarkiau. Girdėjau, kaip vienas jūreivis suriko: „Gelbėkitės! Skęstam!” Visa jūra virė nuo gyvatiškų ataugų smūgių, klaiku buvo žiūrėti. Ir tuomet nutiko stebuklas, išgelbėjęs mums gyvybes.