Per du šimtus metrų nuo laivo į vandens paviršių išniro plokščia bent dešimties metrų ilgio galva. Ji tarsi perskilo pusiau, atverdama godžius nasrus, nusmaigstytus baltais aštriais dantimis. Pabaisa vienu krimstelėjimu perkando pusiau pirmąjį „kalmarą” ir ne— gaišdama puolė prie kito. Greta išniro dar dvi tokios pat galvos, ir tarp atvykėlių bei „kalmarų” užvirė kova — tokia nirši bei žiauri, jog aš iki šiol nežinau, kiekgi ji truko — minutę ar visą valandą!
Lygiai taip netikėtai jūra nurimo, ant bangų liko sūpuotis vien čiuptuvų likučiai ir negyvi kūnai. Prabėgo bent dešimt minučių, kol galiausiai suvokėme, jog esam išgelbėti. Ir kai įsisąmoninome, visu greičiu leidomės į šiaurę.
Vakarop kairėje pasirodė uolėtas archipelagas; jo skardžiai saulėlydžio fone panėšėjo į pilių griuvėsius. Atsargiai prisiartinome. Kai iki kranto liko visai nebedaug, tarp dviejų dantytų uolų pastebėjau įtartiną bangavimą. Dar po minutėlės įžiūrėjome „kalmarų” būrį ir, staigiai pasukę dešinėn, visu greičiu grįžome į atvirą vandenyną palikdami pabaisas toli už paskuigalio.
Naktis pasitaikė šviesi, tviskėjo mėnesiena, ir mes galėjome plaukti nemažindami greičio. Vos neužkliudėme vienišo „kalmaro” snaudžiančio bangose, ir tučtuojau sudraskėme jį į skutelius raketų salve. Ryte priešaky pastebėjome salą.
O'Hara įlindo į kabiną drauge pasiimdamas ir žemėlapį, sudarytą pagal aerofotonuotraukas. Tame žemėlapyje mums pavyko aptikti ir šį žemės lopinėlį, ištįsusį iš rytų į vakarus, įsiterpusį tarp ekvatorinio kontinento, kurį palikome už nugaros, bei šiaurinio žemyno.
Fotonuotraukos, darytos iš didelio aukščio, buvo labai neryškios, tačiau jose aiškiai matėsi didžiulių miškų dėmės bei ašinė kalnų grandinės linija. Šiaurės rytuose už plataus sąsiaurio į objektyvo lauką pakliuvo dar kažkoks žemės lopinėlis. Nusprendžiau patyrinėti rytinį pirmosios salos krantą, pasiekti vakarinį antrosios kyšulį, o paskui sukti link didelio pusiasalio šiaurinio žemyno pietuose.
Nuplaukėme palei pietinį salos krantą. Jis buvo uolėtas, status ir atrodė ne itin svetingai. Salos gilumoje stūksojo neaukštų kalnų grandinė. Dienos pabaigoje pasiekėme rytinį iškyšulį ir išmetėme inkarą nedidelėje įlankėlėje.
Pakilo raudonoji saulė, nutvieksdama niaurią, plokščią ir beveik pliką pakrantę. Kai danguje nušvito Heliosas, geriau įžiūrėjome liūdną stepę, kurią nuo vandens skyrė siauras balto smėlio dryžis. Kai atlikome matavimus, paaiškėjo, kad tas siaurutis nuožulnus paplūdimys už kelių metrų kažin kodėl staigiai neria žemyn, ir prie pat kranto vandens gylis siekia dešimt jūrsieksnių[8]. „Temereras” surizikavo priplaukti dar arčiau. Lengvai permetėme tiltą kuriuo į krantą išriedėjo sunkvežimiukas. Raketinį įtaisą pakeitėme judresniu laivo kulkosvaidžiu ir į žvalgybą išleidome Mišelį, Vilkinsą bei Džeinsą. Ne be nerimo žvelgiau į mašiną, nykstančią už pirmojo šlaito. Laimė, sumintoje žolėje liko padangų žymės: jeigu kas, pagal jas nesunkiai surasime draugus.
Saugomas laivo raketų, išlipau į krantą ir apžiūrėjau artimiausias apylinkes. Žolėje pavyko surinkti kelias dešimtis nepaprastai įdomių Telo planetos „vabzdžių” pavyzdėlių. Pėdsakai smėlyje bylojo, kad čia veisiasi ir stambesni žvėrys. Po dviejų valandų variklio gausmas pranešė, jog sunkvežimiukas grįžta. Iš kabinos iššoko Mišelis.
— Kur kiti? — paklausiau.
— Pasiliko ten.
— Kur „ten”?
— Važiuojam, pamatysi. Mes kai ką suradome.
— Ką gi?
— Pamatysi pats…
Smalsumas nugalėjo protą: perdaviau vadovavimą Smitui ir sėdau į mašiną. Riedėjome per banguotą stepę su kur ne kur tamsuojančiomis giraitėmis. Prie vienos tokios ganėsi gyvūnų, panašių į beragius galijotus, banda. Dar po valandos išvydau dešimties metrų aukščio uolą; plokščioje jos viršūnėje stovėjo Džeinsas. Mišelis sustabdė sunkvežimiuką pačioje papėdėje. Mudu išlipome, aplenkėme uolą ir kitoje pusėje įžengėme į grotą.
— Ką apie tai manai? — paklausė Mišelis.
Uolėto groto sieną margino eilėmis iškalti keisti ženklai, stulbinamai panašūs į sanskrito abėcėlę. Iš pradžių pamaniau, kad bičiuliai paprasčiausiai nusprendė iš manęs pasijuokti, tačiau laiko nuosėdos ant akmens veikiai įtikino, kad čia ne pokštas. Ant sienų radau apie tris ar keturis šimtus ženklų.
— Čia dar ne viskas. Eime tolyn.
— Palūkėk, aš pasiimsiu ginklą.
Pasiėmiau iš mašinos automatą ir nusekiau paskui Mišelį ir Džeinsą. Už kelių šimtų metrų nuo uolos plytėjo nedidelis, tarsi išmiręs slėnis, kurio dugne kūpsojo metalo lakštų ir susisukusių sijų krūva — kažkokio didžiulio cigaro formos aparato liekanos.
Vilkinsas susimąstęs žingsniavo aplink.
— Kas čia per daiktas? Lėktuvas?
— Galbūt. Tik veikiausiai ne mūsiškas, ne žemiškas.
Prisiartinau ir įsispraudžiau į tarpą tarp nuolaužų. Šarvo lakštai giliai įsigremžė į birų smėlį. Jų metalas man buvo nepažįstamas; Vilkinsas pareiškė, kad čia kažkoks aliuminio lydinys.
Kol gremžiau šarvą, stengdamasis išsiaiškinti, koks gi čia metalas, amerikiečių inžinierius pasuko ten, kur turėjo būti priešakinė laivo dalis. Išgirdome nuostabos šūksnį, paskui jis pakvietė mus prieiti. Pirmagalio pažeidimai nebuvo itin reikšmingi, ir keistasis aparatas išsaugojo didžiulio cigaro galiuko pavidalą. Išlikusioje pertvaroje aptikome duris be užraktų. Jos lengvai atsivėrė, ir mes įsi— spraudėme vidun.
Ant šono paguldyto nukirsto kūgio formos kabinoje viešpatavo prieblanda, ir iš pradžių aš ničnieko nemačiau, išskyrus savo draugų siluetus. Palaipsniui akys įprato prie tamsos. Išvydau kažką panašaus į valdymo skydą su tokiais pat ženklais, kokius radome iškirstus uoloje, siaurus metalinius krėslus, nuo lubų karančius nuplėšytus varinius laidus. Ant balto vairininko sverto sustingo išdžiūvusi plaštaka. Ji buvo didžiulė, juoda, vis dar raumeninga, nepaisant audinių mumifikacijos, ir turėjo viso labo keturis pirštus — matyt, su išleidžiamais nagais. Nuo riešo ranka buvo nuplėšta.
Nesitardami nulenkėme galvas. Kiek laiko ši plaštaka iš paskutiniųjų gniaužia valdymo svertą? Kiek metų praėjo nuo tos dienos, kai ji vis dėlto nutupdė laivą į šią atkampią salą? Kokios būtybės valdė laivą? Gal tai buvo tyrinėtojai iš kurios nors Helijo planetos, o gal ateiviai iš kosmoso, o gal aukos, išsviestos į Telą iš savosios visatos nelyginant mes? Tik po daugelio metų mums pavyko rasti atsakymą į šį klausimą — ir tai anaiptol ne išsamų.
Aparato nuolaužose rausėmės iki pat sutemos. Nieko ypatinga neaptikome: kelias tuščias skardines, kažkokių prietaisų dalis, knygą aliuminio viršeliais (deja! — be jokių iliustracijų) bei kone žemiškos formos plaktuką — štai ir visi radiniai. Paskuigalyje, kur turėtų glūdėti varikliai, kūpsojo apsilydę ir surūdiję luitai, o tarp jų storame švininiame vamzdelyje — balto metalo gabalas. Po Naujajame Vašingtone atliktos analizės sužinojome, jog tai buvo uranas.
Nufotografavome radinį ir grįžome į laivą. Stebėtis mūsų radinių skurdumu nėra ko: sprendžiant iš užrašo ant uolos, dalis įgulos išsigelbėjo, tad, be abejo, pasiėmė viską, kas galėjo praversti. Nuodugniai ištyrinėti salą nebuvo kada. Pavadinome ją Paslapties sala ir nuplaukėme į gretimą, plytinčią kiek toliau į šiaurės rytus.
Čia tik vargais negalais įstengėme prisiartinti prie kranto, tačiau mašinos išritinti nepavyko. Nedidelė sausumos dalis, kurią apžiūrėjome, atrodė plika bei sausa. Neskaitant „vabzdžių”, saloje veisėsi vien plokščiosios „gyvatės”. Beje, čia suradome ir kelis akmeninius ssvisų įnagius. Tyrinėdami šiaurinį pietinio žemyno pakraštį, padarėme kur kas daugiau atradimų, bet podraug patyrėme ir nerimą.
8
Jūrsieksnis lygus šešioms angliškoms pėdoms arba maždaug šimtui aštuoniasdešimčiai centimetrų.