Anksti ryte „Temereras” išmetė inkarą įlankoje, kurią juosė aukštos pačių fantastiškiausių formų uolos. Nuleisti sunkvežimiuką buvo nelengva, ir tuo metu, kai jis galiausiai išriedėjo į krantą, Helijas kybojo beveik zenite. Mišelis, Smitas ir aš sėdome į mašiną ir leidomės į kelią.
Ne be vargo užsiropštėme į plokščiakalnį, kuris tiek į šiaurę, tiek ir į rytus driekėsi iki pat horizonto. Iš pietų plokščiakalnį rėmi— no neaukštų kalnų grandinė — ten link ir nuriedėjome. Aplink plytėjo savana, šen ir ten pamarginta retomis medžių grupelėmis. Čia buvo tikras žvėrių draustinis: galijotai, „drambliai” bei smulkesni gyvūnai, šmižinėjantys ir po vieną ir dideliais būriais. Pažadinome porelę tigrozaurų, tačiau pastarieji, mūsų laimei, buvo nusiteikę taikiai: sunkvežimiukas nebūtų ištvėręs susirėmimo su tais baisūnais.
Trečią valandą dienos, kai baigėme valgyti vėlyvus pusryčius, tolumoje pasirodė gausi ir kažkokia keista banda. Kai ji priartėjo, atpažinome didžiuosius raudonuosius Vzliko genties ssvisus. Prisiminiau, jog mūsų bičiulis ne sykį kartojo, kad jų gentis atėjo iš pietų, dėl nežinomų priežasčių atsiskyrusi nuo likusiųjų. Šitai nutiko ne taip seniai, vos prieš keletą kartų iki mūsų „persikėlimo” į Telo planetą.
Šis susitikimas mus nuliūdino: ssvisai pastojo kelią į kalnus. Deja, žinant karingą „kentaurų” temperamentą, nepaisyti užkardos buvo pavojinga — ssvisų teisių pažeidimas neišvengiamai baigtųsi susirėmimu.
Bet, regis, šeimininkai mūsų nepastebėjo; jie pasuko į kairę ir dingo už horizonto linijos.
Suruošėme trumpą karinį pasitarimą. Aš reikalavau tučtuojau grįžti atgal, kadangi mes ir šiaip pernelyg nutolome nuo „Temere— ro”. Tačiau Smitas su Mišeliu troško pavažiuoti dar truputį į priekį ir grįžti kitą dieną. Teko paklusti daugumos valiai.
Nuriedėjome tolyn ir apie ketvirtą valandą pietuose išvydome uolą: trijų dešimčių metrų aukščio akmens luitas stovėjo toli priešais kalnų grandinę. Man pasidingojo, kad uolos viršūnė dantyta. Privažiavę arčiau įsitikinome, jog tai ne dantys, o bokštai — dešim ties metrų aukščio, išsidėstę maždaug dvidešimties žingsnių intervalais. Puskilometrio spinduliu aplink uolą dirva buvo visiškai plika — čia neaugo nei medžiai, nei krūmai. Tarp bokštų šuoliavo ssvisai. Atrodė, kad jie labai sunerimę. Per binoklį įžiūrėjau, kaip čiabuviai rodo į mus pirštais. Nežinodamas, ką daryti, sumažinau greitį. Iki uolos beliko keturi šimtai metrų.
Ūmai tiesiai priešais mus iš vieno bokšto viršūnės į dantų pakilo kažkoks ilgas juodas daiktas ir, išpiešęs lanką, švilpdamas metėsi žemyn. Milžiniška strėlė ar bemaž trisdešimt kilogramų sverianti ietis įsmigo į žemę viso labo per tris žingsnius nuo mašinos. Staigiai sustojau, o paskui, atgavęs žadą, pasukau vairą ir spustelėjau akseleratorių.
— Zigzagais, varyk zigzagais! — sušuko Mišelis.
Grįžtelėjęs atgal, danguje išvydau tuziną juodų žaibų. Jie virpėdami smigo į dirvą aplink mašiną, ir vieno išsilenkėme tiktai per stebuklą. Man už nugaros sulojo kulkosvaidis: Smitas ėmėsi darbo! Dera paminėti, kad savo laiku jis buvo šaudymo iš aviacinio kulkosvaidžio čempionas. Vėliau Mišelis pasakojo, kad amerikietis akimoju padegė šešis bokštus.
Aš nieko nemačiau. Įsikibęs į vairą, iki dugno įmynęs akseleratorių, giniau sunkvežimiuką per duobes bei griovius ir tolydžio laukiau, jog man į nugarą įsmigs didžiulė ietis.
Nelaimės išvengėme tik per plauką! Kai aplink sušmėžavo pirmieji medžiai, augantys ties plikosios zonos riba, man už nugaros pasigirdo trenksmas ir drykstančio metalo džeržgesys. Staigiai šastelėjau į šalį. Po dešimties minučių, kai vairą perėmė Mišelis, atsigręžiau atgal ir išvydau, kad ietis pramušė šarvuotą stogą, praslydo Smitui tarp kojų ir įsmigo į didžiulę konservuotos jautienos skardinę, prismeigdama pastarąją prie grindų. Nesustodami nupjovėme kotą ir ištraukėme antgalį: trikampį, dantytą, nukaldintą iš plieno!
Jau nakčia trumpam stabtelėjome užkąsti ir aptarti nesuvokiamo nutikimo.
— Visų keisčiausia, — tariau, — ne tai, kad šitie ssvisai naudoja metalą, o tai, kad jų plienas puikiai užgrūdintas! Matyt, čia toji sena tauta, nuo kurios atsiskyrė Vzliko gentis. Vadinas, viso labo prieš kelias kartas salos čiabuviai irgi gyveno akmens amžiuje. Žinoma, ssvisai labai protingi, tačiau toks spartus progresas stačiai stulbina!
Mišelis susimąstė.
— Gal kartais egzistuoja koks nors ryšys tarp šių ssvisų išsivystymo ir mūsų radinio Paslapties saloje?
— Visko gali būti. Ar pastebėjote, jie turi katapultas, tiksliau pasakius, balistas, kurios nusviedžia ietį per puskilometrį!
— Šiaip ar taip, aš suskaldžiau bent šešis jų bokštus, — angliškai pratarė Smitas.
— Taip, taip. O dabar nešdinkimės. Čia nesaugu.
Važiavome visą naktį. Telo planetoje išgyvenau nemažai nerimastingų naktų, bet nė viena neatrodė tokia pavojinga. Dangumi plaukė visi trys mėnuliai, ir atrodė, kad šiame žemės kampelyje susitelkė visos planetos pabaisos. Žibintų šviesa priviliojo „dramblių” bandą, ir mums teko skverbtis tarp jų. Paskui pasirodė alkanas tig— rozauras, tykantis grobio. Pasitikome jį kulkosvaidžio serija. Beje, plėšrūno nesužalojome, jis paprasčiausiai išsigando — ko gero, ne menkiau už mus. Triskart kelią pastojo galijotai, versdami sukti aplink. „Gyvatės” puolė po sunkvežimiuko ratais, ir mums teko keisti dvi pragraužtas padangas. Tik prieš pat aušrą išvydome signalines raketas, kylančias nuo „Temerero” denio, ir jau brėkštant galiausiai užkopėme į laivą.
PASKUTINYSIS PAVOJUS
Po kelių dienų be didesnių nuotykių pasiekėme Dordonės žiotis. Tiesa, kelis kartus geso varikliai, priversdami mus plaukti su burėmis. Apie sugrįžimą per radiją pranešėme į Kobalt Sitį ir nelabai tenustebome, kai Dordonės ir Iželio santakoje mus pasitiko valtis. Joje sėdėjo Martina, Lui ir Vzlikas. Visi trys užkopė į denį, valtį pririšome prie paskuigalio ir ramiai nuplaukėme iki Port Leono. Mūsų nebuvo ištisą mėnesį! Nėra ko ir kalbėti, aš nepaprastai nudžiugau, vėl susitikęs su Martina. Kiek sykių per šią kelionę maniau, kad jau niekada jos nebepamatysiu!
Lui parodė man paskutiniosios Naujojo Vašingtono radiogramos tekstą. Perskaičiau ją, netikėdamas savo akimis, paskui perdaviau amerikiečiams — Birabanas išvertė jiems esmę. O esmė buvo tokia: dėl nežinomų priežasčių Naujasis Vašingtonas lėtai niro į vandenyną ir jei nirimo greitis nesumažės, po pusės metų sala visiškai pranyks po vandeniu. Todėl vyriausybė pasiuntė mums nelaimės signalą — SOS.
Susirinko Taryba, pasikvietėme ir amerikiečius. Pirmas kalbėjo Džeinsas:
— Naujojo Vašingtono uoste stovi du eskadriniai minininkai, prancūzų kreiseris „Siurkufas”, krovinvežys ir mažas tankeris. Be to, turime šešiolika lėktuvų, keturi jų sraigtiniai, ir tris helikopterius. Tačiau nebeturime nei benzino, nei dyzelinio kuro. Gal galite parduoti mums degalų? Svarbiausia, su pristatymu į vietą!
— Apie jokį pardavimą negali būti nė kalbos, — atsiliepė mano dėdė. — Padėti jums — pati elementariausia mūsų pareiga. Svarbiausia problema — transportas. Turime tiktai vieną laivą, „Temererą”, o jis šiam tikslui per menkas.
— O „Konkerano” korpusas? — paklausiau. — Man regis, jis dar pasitarnaus. Be to, yra baržos, jeigu jas galima pritaikyti kuro gabenimui. Ką pasakysite jūs? — kreipiausi į mūsų inžinierius.