Etranžas kiek pamąstė, paskui prabilo:
— Cisternų gamyba truks nuo dešimties iki dvylikos dienų. Mažiausiai tiek pat — specialios priešgaisrinės įrangos gamyba. Taigi, mėnuo. Dvi dešimties metrų ilgio, trijų pločio ir dviejų aukščio cisternos — iš viso šimtas dvidešimt tūkstančių litrų: šešiasdešimt tonų benzino ir šešiasdešimt tonų dyzelinio kuro.
— Verčiau daugiau dyzelino ir mažiau benzino, — įsiterpė Džeinsas.
— Įmanoma. Kiek kuro turime atsargoje?
— Šešis milijonus litrų, — atsakiau. — Visi rezervuarai sklidini, todėl pristabdžiau gavybą.
— Koks atstumas nuo Port Leono iki Naujojo Vašingtono?
— Maždaug keturi su puse tūkstančio kilometrų.
— Taip, bet čia nosies tiesumu, per atvirą vandenyną, — patikslinau.
Dėdė kreipėsi į Džeinsą:
— Jeigu mes patikėsime jums „Temererą” ir savo įgulą, ar įstengsite nuplukdyti laivą iki amerikiečių salos?
— Už tai atsakau savo galva. Jūsų mažasis laivas tiesiog nuostabus!
— Gerai, surizikuosime.
Po mėnesio „Temereras” išplaukė, iš paskos buksyru tempdamas baržą su šimtu keturiasdešimt penkiais tūkstančiais litrų kuro. Kaip vėliau man pasakojo Mišelis, kelionė buvo stebėtinai rami: nei audrų, nei „kalmarų”, nei jokių kitokių jūros pabaisų.
Naujasis Vašingtonas — vos viršum vandens iškilusi lyguma su dviem pakrantės kalvom, ant kurių grūdosi namai. Atvykėlius sutiko visokiausių pabūklų salvėmis. Miestas, išsidėstęs prie pat vandens, buvo papuoštas vėliavomis. Kreiserio orkestras sugrojo Jungtinių Valstijų himną. Paskui, skambant „Marselietei”, mažasis „Temereras” su savo barža įplaukė į uostą. Jūrų laivyno karininkai nulydėjo laivelį nustebusiais žvilgsniais. Dyzelinį kurą išsyk perpumpavo į Argentinos tankerio bakus, ir šis nedelsdamas pakėlė inkarą gi benziną sunkvežimiais išgabeno į aerouostą.
Naujojo Vašingtono prezidentas Linkolnas Donaldsonas iškilmingai priėmė Mišelį. Paskui prancūzai pakvietė jį į „Siurkufą”. Kai karininkai ir jūreiviai sužinojo, jog veikiai galės pamatyti Prancūzijos gabalėlį, jų džiaugsmui nebuvo galo!
Naujojo Vašingtono gyventojams prasidėjo įtempto darbo metas: norėdami demontuoti ir sukrauti į laivus viską, ką dar galima buvo išgelbėti, žmonės nesudėdami rankų triūsė nuo aušros iki aušros. Paskui sugrįžo tankeris, ir pirmasis karavanas — „Siurku— fas”, norvegų krovinvežys bei du eskadriniai minininkai, gabenantys minias žmonių bei įrangą, — išplaukė į žemyną.
Mišelis perspėjo mane per radiją. Atsakydamas pranešiau, jog mes tuo tarpu susitarėme su Vzliku, kuris po „uošvio” mirties tapo vyriausiuoju genties vadu. Ssvisai užleido amerikiečiams teritoriją, kuri, tiesą sakant, priklausė juodiesiems ssvisams, arba slvi— pams, ir dalį savo žemių tarp Dronos bei Nepažintųjų kalnų. Be to, išsiderėjau koridorių palei visą Dordonę iki pat žiočių, kur ketinome statyti Vakarų Uostą. Kol vyko derybos, prancūzai taip pat nesėdėjo be darbo. Kalnų papėdėje statėme amerikiečiams namus — toje žemėje, kuri išties priklausė raudoniesiems ssvisams, daugiausiai kitoje Dronos pusėje, kaip tik priešais mažytį mūsų postą vadinamą Chromu.
Ir štai pasirodė pirmasis karavanas. Stebėtojai iš posto Dronos žiotyse pranešė apie jį anksti ryte, kai laivai tik artinosi prie kranto. Krovininis laivas ir „Siurkufas” dėl pernelyg didelės gramzdos išmetė inkarus pačioje Dronoje, o eskadriniai minininkai nuplaukė Iželiu. Toliau amerikiečiai traukė didžiuliu stambių valčių karavanu. Nubuksyravome persikėlėlius į naująsias jų valdas. Buvo nuspręsta, jog kol kas amerikiečiai tenkinsis raudonųjų ssvisų žemėmis, o slvipų žemių užkariavimą atidės geresniems laikams — būtent todėl, kad už tą žemę prisieitų kovoti.
Mišelis parskrido lėktuvu, netrukus pasirodė ir septintasis, paskutinysis, karavanas. Iki to meto sala beveik visiškai paskendo, tačiau Naujojoje Amerikoje jau išaugo septynių kaimų miestelis, o laukuose subrendo pirmasis derlius. Naujajame Nju Vašingtone, kaip juokais jį praminė amerikiečiai, gyveno apie penkis tūkstančius žmonių.
Naujosios Prancūzijos gyventojų skaičius taip pat išaugo — prie mūsų prisidėjo šeši šimtai „Siurkufo” jūreivių ir šešiasdešimt argentiniečių, panorusių gyventi „lotyniškoje šalyje”. Be to, prisijungė ir penkiasdešimt Kanados prancūzų. Iš pradžių juos atbaidė mūsų kolektyvinis ūkis, nors jis aprėpė tik pramonės įmones, bet veikiai kanadiečiai įsitikino, kad niekas jiems nekliudo vaikščioti į bažnyčią — jeigu taip norisi.
Norvegai (išsyk po katastrofos jie išgelbėjo skęstančio norvegų lainerio keleivius, ir dabar skandinavų buvo apie pustrečio šimto) paprašė skirti jiems dalį mūsų teritorijos prie Dordonės žiočių. Mes neprieštaravome, ir toje vietoje netruko išaugti žvejybos uostas.
Iš tiesų joks griežtas pasidalijimas neegzistavo, ir mišrios santuokos tapo įprastu reiškiniu. Laimei, amerikiečių moterų buvo kur kas daugiau nei vyrų, ir didžiuma mūsų jūreivių susituokė dar Senajame Nju Vašingtone. Prabėgus metams po Didžiojo Žygio, man gimė sūnus Bernaras, o Mišelis vedė septyniolikmetę gražuolę — norvegę Ingą Unset, krovininio norvegų laivo kapitono dukrą.
Padėjome amerikiečiams statyti gamyklas. Jie savo ruožtu atidavė mums dalį savo staklių bei keturis lėktuvus. Drauge su dviem amerikiečių kolegomis jų teritorijoje, tačiau jau slvipų žemėse, aptikau nemenkus naftos klodus. O dar po penketo metų mes apsijungėme į Telo Respublikų Sąjungą. Bet iki tol dar teko atsikariauti žemes iš slvipų. Ir buvo akimirka, kai vos neprasidėjo karas su amerikiečiais, kai visų mūsų likimas kybojo ant plauko.
Slvipai pirmieji pradėjo priešiškus veiksmus. Kartą vakare šimtas jų karių netikėtai užpuolė mažą amerikiečių postą ir nukovė dešimt žmonių iš dvylikos. Dviems amerikiečiams pavyko pasprukti automašina. Kai šią naujieną sužinojo vadovybė, į orą pakilo du lėktuvai, tačiau žudikų rasti nepavyko: stepės ištuštėjo, o neperžvelgiami miškai užėmė pernelyg didelius plotus. Amerikiečiai apginklavo koloną, patyrė didžiulius nuostolius ir grįžo nieko nepešę. Tuomet jie kreipėsi pagalbos į mus, jau patyrusius šių žemių gyventojus, ir į mūsų sąjungininkus ssvisus.
Sunku būtų įsivaizduoti keistesnį karą ir pasakiškesnę kariau ną! Centre sunkvežimiais riedėjome mes ir amerikiečiai, viršum galvų sukiojosi keturi lėktuvai, priešaky skrido žvalgybinis malūnsparnis, o aplink šuoliavo kito pasaulio būtybės, apsiginklavusios lankais ir strėlėmis!
Kampanija buvo sunki, neapsiėjome be nuostolių. Greit sumoję, kad eiliniame mūšyje išsyk bus sumušti, slvipai ėmė niokoti pasienio rajonus, nuodyti šaltinius bei šulinius, puldinėti Naująją Ameriką, ssvisų žemes ir netgi Naująją Prancūziją, skverbdamiesi į ją per kalnus.
Eskadriniai minininkai apšaudė du slvipų pakrantės kaimus. Lėktuvai aptiko ir subombardavo kelias gyvenvietes. Bet visa tai neatnešė trokštamos pergalės. Tik tada, kai nusigavome į priešišką teritoriją peržengdami net būsimas Naujosios Amerikos sienas, slvipai nusprendė, jog išmušė lemiamos kovos valanda.
Auštant mūsų stovyklą iš visų pusių atakavo daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių juodųjų bestijų. Būriui vadovaujantis Džeinsas tučtuojau iškvietė aviaciją, ir iš Naujojo Vašingtono bei Kobalt Sičio aerouostų akimoju pakilo lėktuvai. Skriedami tūkstančio kilometrų per valandą greičiu, jie turėjo veikiai pasirodyti mūšio lauke, tačiau iki to meto mes privalėjome atsilaikyti. Buvome puikiai apsiginklavę, bet kas iš to?.. Penki šimtai amerikiečių, trys šimtai prancūzų ir penki tūkstančiai ssvisų prieš penkiasdešimt tūkstančių įniršusių priešų, kurių strėlės lekia per keturis šimtus metrų!.. Padėtis buvo kritiška! Svarbiausia, mes negalėjome pasinaudoti sunkvežimių manevringumu: ssvisai apjuosė mus trisdešimties gretų žiedu! Sustatėme visas penkiasdešimt mašinų, išskyrus mūsų senąjį šarvuotą sunkvežimį, ratu, sugulėme prie kulkosvaidžių ir laukėme.