Atidengėme ugnį, kai priešas atsidūrė per šešiasdešimt metrų, ir vos nepražuvome. Neatleistina klaida, nevalia buvo laukti taip ilgai! Slvipai kone užgriuvo mus juoda banga. Automatai ir kulkosvaidžiai šienavo priešus nelyginant prinokusius kviečius, ssvisai leido strėlę po strėlės, bet viskas veltui! Po akimirkos dešimt mūsiškių gulėjo negyvi, daugiau nei aštuoniasdešimt — sužeisti, ssvisų tarpe — šimtas nukautų, o sužeistųjų bent dvigubai daugiau.
Beprotiška slvipų narsa kėlė siaubą o jų gyvybingumas rodėsi stačiai neįtikimas. Vienas jų toliau šuoliavo priekin netgi tuomet, kai dvidešimties milimetrų kulka nuplėšė nelaimėliui ranką su visu petimi, ir griuvo negyvas vos per kelis žingsnius nuo amerikiečių. Tą regėjau savo akimis.
Po pirmosios atakos sekė antra. Kai slvipai pakilo trečią kartą, galų gale pasirodė lėktuvai, bet naudos iš jų buvo nedaug: puolantys ir besiginantys neįtikėtinai persimaišė, ir lakūnai paprasčiausiai nežinojo, kur šauti.
Trečiosios atakos metu strėlė pervėrė Mišeliui ranką, o man antgalis persmeigė kairiąją kulkšnį; beje, mūsų abiejų sužeidimai buvo nesunkūs. Kai šiaip ne taip nubloškėme priešus, lėktuvai ėmė laistyti juos kulkosvaidžių ugnimi, mėtyti bombas bei raketas. Prasidėjo triuškinimas! Atviroje stepėje slvipų gretos pabiro, ir mes vijomės juos sunkvežimiais, šaudėme iš arti, o Vzlikas su savo kariais gaudė ir pribaiginėjo pavienius kovotojus.
Šen bei ten priešas dar bandė suregzti kontrataką. Vakarop suradome vieną sunkvežimį, kuriame kiūtojo strėlėmis suvarpyti lavonai. Tačiau sutemus išgyvenę slvipai pabėgo ir daugiau nebesugrįžo.
Užtat pasirodė šimtai tigrozaurų, viliojamų kraujo kvapo, ir mums vėl teko stoti į mūšį, kuriame netekome šešių saviškių. Iš viso praradome dvylika žmonių, amerikiečiai — dvidešimt du, o ssvisai — du šimtus dvidešimt septynis. Mes turėjome aštuoniasdešimt septynis sužeistuosius, amerikiečiai — šimtą keturiasdešimt penkis, ssvisai — devynis šimtus šešiasdešimt. Slvipai kautynių lauke neteko bent dvidešimties tūkstančių.
Po šio žygio amerikiečiai savo pasienyje surentė fortų grandinę — tvirtovių gynybą gerokai palengvino tas faktas, jog fortai rikiavosi ant natūralaus sprūdžio keteros, besidriekiančios nuo jūros iki pat kalnų. Keteros ilgis siekė beveik septynis šimtus kilometrų.
Ramiai ir taikiai triūsiant prabėgo dar dveji metai. Apgailestaudami regėjome, kad amerikiečiai vis labiau užsidaro savyje. Jie beveik niekada neatvykdavo pas mus — neskaitant pavienių atvejų: atskris koks vienas lėktuvas, ir viskas. Mes taip pat ėmėme retinti savo vizitus ir pas juos užsukdavome tiktai su reikalais: mainytis žaliava ar pramoniniais dirbiniais. Iki to meto amerikiečiai savo žemėse aptiko akmens anglies — tiesa, tie klodai nebuvo tokie gausūs kaip mūsiškiai, tačiau su kaupu tenkino visas jų reikmes. Be to, iš mūsiškių mažai kas šnekėjo angliškai, ir taip toliau, ir panašiai. Ir jie, ir mes gyvenome savaip, pagal skirtingus papročius. Jie baisėjosi mūsų nuosaikiu bei išmintingu kolektyvizmu ir Tarybą vadino diktatūra. Be to, amerikiečiai išsaugojo kvailas nuostatas „čiabuvių” atžvilgiu, kurioms mes nieku gyvu nepritarėme: mūsų mokyklose mokėsi per du šimtus jaunųjų ssvisų.
Užtat su norvegais užmezgėme kuo puikiausius santykius. Tiekėme jiems metalą, būtiną žvejybinių laivų statybai, o jie mus dosniai aprūpindavo visokeriopomis jūros gėrybėmis. Išlikusios žemiškosios žuvys dauginosi neįtikėtinai sparčiai, be to, ir Telo vandenyno gyventojai buvo puikaus skonio.
„Didvyriškasis periodas” artėjo į pabaigą. Kad ateityje nesuteiktume amerikiečiams preteksto piktintis, įvedėme visą eilę pakeitimų. Po ilgų perdėm prancūziškų diskusijų nusprendėme, jog Naująją Prancūziją nuo šiol sudarys šie departamentai:
1) Kobalto departamentas (5000 žmonių), sostinė Kobalt Sitis (800 žmonių) ir Port Leono miestas (324 žmonės);
2) Vakarų uosto departamentas su tokio pat pavadinimo sostine (600 žmonių);
3) Naftos gręžinių departamentas (ten liko viso 50 darbinin- kų);
4) Boljė-Šachtininkų departamentas, kuriam priklauso Stebuklingasis ežeras su miestu Boljė (400 žmonių) ir Šiaurinis uostas (60 žmonių).
Tokiu būdu Naujosios Prancūzijoe gyventojų skaičius siekė beveik šešis tūkstančius. Port Leone, Boljė ir Šiauriniame uoste veikė savos municipalinės tarybos. Centrinę vadovybę sudarė penkiasdešimt parlamento deputatų, renkamų visuotiniu tiesioginiu balsavimu, ir nepakeičiamoji Taryba, sudaryta iš septyneto žmonių; iš pradžių jai priklausė mano dėdė, Mišelis, Etranžas, Bevenas, Lui, mūsų naujasis kiurė ir aš. Parlamentas turėjo teisę leisti įstatymus, skirti ministrus bei tvirtinti jų sprendimus. Taryba turėjo ne tik įstatymų leidybos, bet ir veto teisę, bet kuriuos sprendimus pri— stabdančią šešetui mėnesių. Paskelbus ypatingąją padėtį — tam reikėjo surinkti du trečdalius balsų, — Taryba šešetui mėnesių visą valdžią perima į savo rankas; prireikus šis terminas gali būti pratęstas. Susikūrė trys politinės partijos; Lui vadovaujama kolektyvistų partija parlamente turėjo dvidešimt vietų, konservatorių-valstiečių partija gavo tiek pat, o likusios dešimt vietų atiteko Etranžo organizuotai liberaliajai partijai. Jai paprastai atitekdavo ir visi ministrų portfeliai — laikantis senos prancūzų tradicijos, bylojančios, jog valdyti turi mažuma.
Visi tie pokyčiai nėmaž neatsispindėjo mūsų gyvenime. Gamyklos, mašinos, šachtos, laivai bei visa kita liko liaudies nuosavybe, bet žemė visuomet priklausė tiems, kurie ją dirbo.
Išplėtėme geležinkelių ir plentų tinklą. Amerikiečiai pasekė mūsų pavyzdžiu. Jie gamino daugiau garvežių, užtat mums pavyko sukurti labai galingus elektros variklius. Visų ilgiausia geležinkelio linija jungė Kobalt Sitį su Vakarų uostu, užsukdama į Port Leoną.
Tuo tarpu santykiai su amerikiečiais šlijo toliau. Pirmas rimtas kivirčas kilo dėl eskadrinio kanadiečių minininko, kuriame tarnavo Kanados prancūzai. Nusprendę apsigyventi su mumis, prancūzai, žinia, panoro atsiplukdyti ir savo laivą. Amerikiečiai pradėjo visaip jiems kliudyti. Galiausiai atidavėme jiems visą ginkluotę ir pavertėme minininką greitaeigiu krovininiu laivu.
Antrąja nepasitenkinimo priežastimi tapo mūsų atsisakymas drauge naudotis naftos telkiniu, slūgsančiu ssvisų žemėse šalia Tamsos viršukalnės. Amerikiečiams nestigo savų telkinių, tegul ir gilesnių. Bet dėl to nenorėjome be reikalo trikdyti ssvisų.
Ir galiausiai devintųjų Telo eros metų liepos penktąją įvyko incidentas.
Tądien, laikydamiesi sutarties, suteikiančios čiabuviams teisę nekliudomiems eiti per žmonių žemes, dešimt ssvisų norėjo kirsti rytinę amerikiečių teritorijos dalį, šioje vietoje ilgu pleištu įsirėžusią į jų asmenines žemes. Jie keliavo į mūsų postą Boljė, ketindami iškeisti žvėrieną į strėlių antgalius. Ir štai ssvisai įžengė į Ameriką, regint mūsų sargybiniams, budintiems poste kitame Dronos aukštupio krante. Staiga juos sulaikė trys ginkluoti amerikiečiai ir grubiai įsakė sukti atgal. Reikalavimas buvo idiotiškas, kadangi iki Boljė beliko šimtas metrų, o iki sienos kitoje pusėje — penkiolika kilometrų. Ssvisų vadas Avicas prancūziškai jiems išrėžė, ką apie tai galvoja. Įpykę amerikiečiai paleido tris salves; du ssvisus nukovė, du sužeidė, tarp jų ir Avicą, kurį paėmė į nelaisvę. Likusieji, be atvangos švilpiant kulkoms, perplaukė Droną ir apie įvykį pranešė posto viršininkui Pjerui Lefranui.