Norėdamas išsiaiškinti, kas ir kaip, Lefranas su ssvisais nusileido prie upės. Ir karčiai pasigailėjo! Iš kito kranto trenkė automato serija, nukaudama dar vieną ssvisą ir sužeisdama patį Lefraną. Įtūžę viršininko draugai atsakė dešimtimi raketų, kurios padegė ir sugriovė fermą amerikiečių pakrantėje.
Laimingo atsitiktinumo dėka mudu su Mišeliu tąsyk buvome netoliese. Paguldęs Lefraną ir sužeistus ssvisus į sunkvežimį, visu greičiu nušvilpiau į Kobalt Sitį. Nedelsdami sušaukėme parla mento ir Tarybos posėdį. Po balsavimo buvo paskelbta ypatingoji padėtis. Gulėdamas ant neštuvų, Lefranas nupasakojo įvykį, ir ssvisai patvirtino jo žodžius. Mes dar ginčijomės neišmanydami, ko griebtis, kai atėjo radiograma iš Ssvisų Tilto posto prie Vezerio: stebėtojai aiškiai girdėjo kovos būgnų trenksmą ir regėjo signalinių laužų dūmus, kylančius visoje ssvisų teritorijoje. Kažkokiu nesuvokiamu būdu Vzlikas jau žinojo, kas nutiko, ir dabar telkė savo karius.
Žinodamas kerštingą bei negailestingą ssvisų būdą, visų pirma pagalvojau apie izoliuotas amerikiečių fermas, išsidėsčiusias pasienyje. Kas laukia niekuo dėtų žmonių?! Pas Vzliką tučtuojau išskrido malūnsparnis su mano laišku, kuriame prašiau palūkėti vieną dieną o pats su likusiais Tarybos nariais puoliau į radijo stotį — norėjome kuo greičiau susisiekti su Naujuoju Vašingtonu.
Tuo tarpu atmosfera kaito. Stotyje radistas įteikė man naują radiogramą: eskadrinis amerikiečių minininkas apšaudė Vakarų uostą. „Temereras” ir „Siurkufas” į ugnį atsiliepė artilerijos salvėmis.
Dėl viso pikto buvo paskelbtas įsakas dėl visuotinės mobilizacijos. Lėktuvai su pilnais bakais ir koviniais komplektais buvo pasirengę kilti po pirmojo signalo.
Užmezgę ryšį, per radiją kreipėmės į amerikiečių vyriausybę, prašydami sustabdyti karo veiksmus ir pradėti derybas. Amerikiečiai sutiko. Mūsų uosto apšaudymas liovėsi. Beje, eskadrinis minininkas su džiaugsmu išsinešdino savais keliais, nes iš „Siurkufo” paleista radijo bangomis valdoma raketa sutrupino visą jo pirmgalį.
Mišelis, mano dėdė ir aš negaišdami sėdome į lėktuvą ir už pusvalandžio jau buvome Naujajame Vašingtone.
Derybos prasidėjo audringai. Amerikiečiai elgėsi taip arogantiškai, jog Mišelis buvo priverstas jiems priminti, kad be mūsų jie jau seniai būtų tapę jūros pabaisų grobiu ar mirę iš bado savo degalų pristigusiuose laivuose. Galiausiai buvo sudaryta tyrimo komisija, į ją pateko Džeinsas, Smitas, mano dėdė, aš ir Vzliko brolis Iscis. Abu amerikiečiai elgėsi ganėtinai kilniai ir pripažino savo tėvynainių kaltę — šie buvo nuteisti dešimt metų kalėti. Ssvisai kaip kompensaciją gavo dešimt tūkstančių plieninių strėlių antgalių.
Įdomu pažymėti, jog po šio incidento, kuris tik per plauką nesibaigė tragiškai, mūsų santykiai išsyk pasitaisė. Dešimtųjų metų pabaigoje jie tapo tokie draugiški, jog atsirado reali galimybė susivienyti į Laisvųjų Telo Respublikų Sąjungą.
Vienuoliktųjų metų sausio septintąją susirinko amerikiečių, kanadiečių, argentiniečių, norvegų ir prancūzų atstovų konferencija. Buvo sukurta ir priimta federalinė konstitucija. Ji kiekvienai respublikai suteikė plačią autonomiją, tačiau numatė vieną bendrą vyriausybę, kurios rezidencija tapo naujas Juniono miestas, pastatytas Dordonės ir Dronos santakoje, kaip sykis toje vietoje, kur kadaise nudobėme pirmąjį tigrozaurą. Aplinkinė dviejų šimtų kvadratinių kilometrų teritorija buvo paskelbta federaline žeme.
Sunkiausiai sekėsi spręsti klausimą dėl ssvisų medžioklės valdų. Čia amerikiečiai pademonstravo visą savo kietakaktiškumą! Tik po ilgų ginčų buvo priimtas įsakymas dėl mūsų sąjungininkų žemių neliečiamybės — ne vien raudonųjų ssvisų, bet ir kitų genčių, kurios sumanys prisidėti prie mūsų per artimiausią šimtą metų. Visos būsimos kolonijos, įkurtos naujose vietose, bus laikomos fede— ralinėmis žemėmis, kol jų gyventojų skaičius pasieks penkiasdešimt tūkstančių — tada kolonija gaus Laisvosios Respublikos statusą su teise leisti savus įstatymus.
Dvyliktųjų metų rugpjūčio dvidešimt penktąją įvyko pirmasis federalinio parlamento posėdis, kuriame mano dėdė buvo išrinktas pirmuoju Laisvųjų Telo Respublikų Sąjungos prezidentu. Pirmąkart suplevėsavo mūsų valstybinė vėliava — mėlynas baltas audeklas su penkiomis baltomis žvaigždėmis (jos atitiko respublikų skaičių: Naujoji Amerika, Naujoji Prancūzija, Argentina, Telo Kanada ir Norvegija). Valstybinėmis kalbomis paskelbėme dvi — anglų ir prancūzų.
Nenagrinėsiu anuomet priimtų įsakymų, jie veikia iki šiol, jūs puikiai juos žinote. Tik pasakysiu, kad armija, laivynas, aviacija ir ginklų gamyba buvo perduotos federalinės vyriausybės žinion. Žvelgdami toli į priekį, jai patikėjome ir atominę energiją, nes išauš diena, kai mes ir Telo planetoje įvaldysime tą galingą jėgą.
NUBRĖŽTAS KELIAS
Nuo tų laikų prabėgo penkiasdešimt metų. Taip, Telas sukasi nenuilsdamas!
Pirmus septynerius metus, kol prezidentu buvo mano dėdė, teko paaukoti organizaciniams darbams. Plėtėme geležinkelių tinklą — veikiau dėl ainių, nei dėl savęs, nes mūsų skaičius nesiekė nė dvi dešimt trijų tūkstančių. Beje, jis sparčiai augo. Gamtiniai ištekliai atrodė neišsemiami, laukai brandino stulbinančius derlius, ir šeimos darėsi vis gausesnės. Aš turiu vienuolika vaikų, ir visi jie gyvi; Mišelis — aštuonis. Vidutinę pirmosios kartos šeimą sudarė šeši žmonės, antrosios kartos — jau septyni. Podraug stebėjome stebėtiną žmogaus ūgio didėjimą. Pasak statistikos, mūsų senojoje Žemėje vidutiniu laikytas šimto šešiasdešimt penkių centimetrų ūgis. Maždaug toks ir buvo vidutinis prancūzas. O šiandien Naujojoje Prancūzijoje šis skaičius išaugo iki šimto septyniasdešimt aštuonių centimetrų, Naujojoje Amerikoje — iki šimto aštuoniasdešimt dviejų, o Norvegijoje — iki šimto aštuoniasdešimt šešių! Atsilieka tik argenti— niečiai bei jų grynakraujai ainiai — jų ūgis siekia šimtą septyniasdešimt vieną centimetrą.
Valdant kitiems prezidentams, amerikiečiui Kroufordui bei norvegui Hansenui, daugiausiai pastangų skyrėme pramonės vystymui. Pastatėme aviacijos gamyklą. Leidome jau įsisavintus modelius ir kūrėme naujus. Čia, Telo planetoje, amerikiečių inžinieriui Stounui pavyko įgyvendinti vieną idėją, kurią vaikinas brandino dar Žemėje, ir jo lėktuvas „Kometa” sumušė visus rekordus.
Be to, toliau tyrinėjome planetą. Likusią gyvenimo dalį praleidau nesibaigiančiose ekspedicijose, sudarinėdamas geologinius bei topografinius žemėlapius. Retsykiais dirbdavau vienas, kartais — su kolegomis amerikiečiais, o vėliau — su savo vyresniaisiais sūnumis: Bernaru, Martinu ir Žaku.
Apskridau visą planetą, plaukiojau kone visais vandenynais, kasinėjau visuose žemynuose bei nesuskaičiuojamose salose. Kokie stulbinantys atradimai teko mūsų daliai!
Beje, ir techniką turėjome tokią apie kokią negalėjo svajoti nei Kristoforas Kolumbas, nei Vaško da Gama!
Dusau ekvatoriuje, temperatūrai siekiant šešiasdešimt laipsnių, stingau abiejuose ašigaliuose, koviausi ar sudarinėjau sąjungas su raudonaisiais, juodaisiais bei geltonaisiais ssvisais, dar ne sykį stojau į kovą su „kalmarais” bei hidromis, kurios po senovei kėlė neįveikiamą siaubą. Ir visuomet greta manęs buvo Mišelis, o Maitina laukė namuose — kartais ilgus, labai ilgus mėnesius.
Padarytų atradimų šlovės negaliu priskirti sau vienam. Nedaug būčiau pasiekęs, jei ne ekspedicijose dalyvaujančių jūreivių bei lakūnų narsa ir sumanumas! Apie neįkainuojamą Mišelio pagalbą neverta nė kalbėti, didžiule parama buvo ir mano žmonos pasiauko