Joachimas Honegeris.
Lui džiūgavo:
— Na, ką aš jums sakiau? Štai matote! Teks imtis priemonių.
Pirmąja priemone tapo visų ginklų konfiskacija; ginklus vėliau išdalinome patikimiems savanoriams. Tokių radosi penkiasdešimt; jų vadu paskyrėme atsargos leitenantą Simoną Beveną. Toji armijos užuomazga, nepaisant kuo margiausios ginkluotės, jau buvo reikšminga jėga.
Tuo metu galutinai paaiškėjo, kad planetoje mes vieni. Inžinieriai, padedami Mišelio bei mano dėdės, sukonstravo pakankamai galingą siųstuvą, Radio-Telą. Atiduodami pagarbą Žemei, savo naujajam pasauliui suteikėme lotynišką gimtosios planetos pavadinimą — Telas. Patį didžiausią mėnulį praminėme Febu, vidurinį — Seleną, o mažąjį — Artemide. Žydrąją saulę pavadinome Heliju[2], o raudonąją — Soliu.
Simonas Bevenas jaudindamasis pasiuntė į eterį pirmuosius šaukinius. Transliavome juos penkiolika dienų, išmėginome įvairaus ilgio bangas, tačiau nesulaukėme jokio atsako. Eteris tylėjo. Anglies buvo mažai, tad vėliau šaukinius siųsdavome tik kartą per savaitę. Ir lygiai taip nesėkmingai. Reikėjo pripažinti rūsčią tiesą: esame pasmerkti vienatvei. Telo planetoje nebuvo kitų žmonių, tiktai mes, na, nebent kokios nors menkos grupelės be siųstuvų ir imtuvų.
HIDROS
Jei nepaisytume naujų labai panašaus turinio atsišaukimų, Honegeris mūsų nebetrikdė. Kol kas nepavyko nustatyti, kas gi klijuoja tuos atsišaukimus. Tačiau veikiai pilies šeimininkas priminė apie save pačiu tragiškiausiu būdu.
Ar atmenate Rozą Feijė, tą pačią merginą kurią mes ištraukėme iš griuvėsių po katastrofos? Nepaisant jaunatvės — Rozai suka ko vos šešiolika, — ji buvo pati gražiausia mergina visame kaime. Mokytojas mus perspėjo, kad iki katastrofos apie ją atkakliai sukosi Šarlis Honegeris. Ir štai kartą — buvo graži naktis — prabudome nuo šūvių. Mudu su Mišeliu akimoju pašokome, tačiau Lui buvo dar miklesnis, ir mes įkandin jo išlėkėme į lauką. Su revolveriais rankose puolėme į susišaudymo vietą. Ten jau darbavosi naktinė sargyba: aidėjo pavieniai medžioklinių šautuvų šūviai, tratėjo tėtušio Boriu vinčesteris — pastarasis įstojo į mūsų armiją, išsaugodamas turėtą seržanto laipsnį. Gatvę nutvieskė liepsnos liežuviai: degė vienas namas. Susišaudymas buvo chaotiškas, karštligiškas. Kai tik pasiekėme aikštę, viršum mūsų galvų sušvilpė kulkos, pasigirdo automato serijos: užpuolikai buvo ginkluoti automatais! Šliaužte nusigavome iki tėtušio Boriu.
— Vieną patiesiau, — išdidžiai pareiškė šis. — Skuodžiantį, nelyginant laukinę ožką senais gerais laikais!
— Ir kas gi jis?
— Iš kur man žinot? Šunsnukiai mus užpuolė.
Nuaidėjo dar keli šūviai, paskui pasigirdo nevilties sklidinas moters balsas:
— Padėkite! Čionai! Padėkite!..
— Tai Roza Ferjė, — pratarė Lui. — Honegeris nori ją pagrobti, tai niekšas!
Automato serija privertė mus pasilenkti. Šauksmai tyko tolumoje. Kažin kur tamsoje suriaumojo mašinos variklis.
— Na, palauk, kiaule! — sušuko Mišelis.
Jam atsakė kandus juokas, paskui variklio gausmas ėmė tolti, kol galiausiai nutilo visai. Prie degančio namo liko keli nukautieji ir vienas sužeistasis, mėginantis nušliaužti į šalį. Mes nepatikėjome savo akimis — tai buvo kaimo siuvėjas! Kartečė suvarpė jam kulkšnis. Nelaimėlio kišenėje radome automato apkabą.
Apklausa ilgai netruko. Vildamasis išgelbėti savo kailį, išdavikas atskleidė visus Honegerio planus, šiaip ar taip — tuos, kuriuos žinojo. Pilies šeimininkas ketino užgrobti kaimą ir tapti Telo diktatoriumi. Jis vadovavo penkiasdešimčiai samdomų banditų ir turėjo didžiules šiuolaikinių ginklų atsargas. Mūsų laimei, sūnelis nepanoro laukti ir nusprendė su tuzinu gangsterių pasigrobti Rozą Ferjė, kurios palankumo jau seniai (ir bergždžiai) siekė. Siuvėjas buvojo šnipas; po antpuolio vyrukas tikėjosi prisiglausti pilyje. Drauge su siuvėju Honegerio atsišaukimus klijavo smuklininkas Žiulis Modriu. Tą pačią naktį abu išdavikus pakorėme ant didelio ąžuolo šakos.
Susirėmime netekome trijų žmonių, šeši buvo sužeisti. Dingo trys merginos — Roza, Mišelė Oduji ir Žaklina Prel, Mari dukterėčia. Užtat po to naktinio antpuolio visi kaimo ir aplinkinių fermų gyventojai stojo mūsų pusėn. Banditai paliko du nukautus vyrus, du automatus, revolverį ir nemažai šovinių. Auštant, dar nepatekėjus žydrajai saulei, Taryba vienbalsiai paskelbė Šarlį ir Joachimą Honegerius drauge su visais jų bendrais už įstatymo ribų ir išleido įsaką dėl mobilizacijos. Tačiau netikėti įvykiai privertė atidėti pilies ataką.
Tą rytą kai mūsų armija susirinko aikštėje, į kaimą įsiveržė iš siaubo paklaikęs motociklininkas. Tas valstietis su savo žmona ir dviem vaikais gyveno izoliuotoje fermoje už penkių kilometrų nuo kaimo. Prieš tris dienas jisai mums pranešė, jog itin keistomis aplinkybėmis krito viena karvė: ryte ji buvo visiškai sveika, o vakare šeimininkas ganykloje rado tiktai gyvulio skeletą bei kailį. Atrodė, jog iš vargšės karvutės kažin kas iščiulpė visą kraują mėsą bei vidurius. Odoje liko kelios nedidelės angos. Ir štai šiandien tasai valstietis atsiskubino vėl. Jis taip skubiai nušoko nuo motociklo, jog neišsilaikęs griuvo į dulkes ir kimiai sušvokštė:
— Mirtis! Skraidančios dėlės! Jos žudo vienu smūgiu…
Nelaimingasis buvo baltas it kreida ir visas drebėjo. Sugirdėme
jam pilną stiklinaitę degtinės, ir tik tada valstietis įstengė papasakoti, kas gi nutiko.
— Vadinas, auštant išginiau karves, norėjau iškuopti tvartą. Pjeras, mano sūnelis, nuginė jas į ganyklą. Žinia, danguje regėjau žalią debesį, bet kas gi, velniai rautų, žinojo, kas ten per daiktas! Šiame pasaulyje dvi saulės ir trys mėnuliai, pamaniau aš, tai kodėl negali būti ir žalių debesų? Na, ir štai. Ak, kokia šlykštybė! Pjeras jau pasuko namų link, kai debesis ūmai ėmė kristi. Taip, ir nukrito! Ir pamačiau, jog ten geras šimtas žalių dėlių, ir visos su tabaluojančiais čiuptuvais! Jos nudribo tiesiai ant bandos, ir nelaimingos karvės susyk krito negyvos. Šaukiu Pjerui: „Slėpkis!” — tik jis jau nebesuspėjo, vargšelis. Viena dėlė prilėkė priėjo ir iš viršaus, iš gerų trijų metrų aukščio, smogė kažkuo panašiu į ilgą liežuvį, ir vaikis išsyk griuvo negyvas. Tuomet užrakinau žmoną su antruoju kūdikiu name, liepiau sėdėti ir nieku gyvu neiti laukan, o pats šokau ant motociklo — ir čionai! Jie mane vijosi, tie prakeikti padarai, tačiau nepavijo. Prašau, važiuojam drauge, aš bijau, kad jie įsiverš į namus!
Iš valstiečio pasakojimo tučtuojau atpažinome keistuosius pelkių gyventojus, tačiau labai nustebome, kad jie geba skraidyti. Šiaip ar taip, grėsmė buvo rimta. Mudu su Mišeliu pasičiupome du automatus ir sėdome į dengtą mašiną; Vandalis, neprašydamas leidimo, įsitaisė ant užpakalinės sėdynės, Bevenas su visa savanorių grandimi šoko į sunkvežimį dengtu viršum — ir iškeliavome.
Už dviejų kilometrų pamatėme pirmąją hidrą — šitaip Mišelis pakrikštijo tuos nelemtus padarus, ir tas vardas prigijo. Hidra sklandė virš pievos, vaikydama avis. Numušėme ją ir sustojome, nepaisydami valstiečio prašymų pasiskubinti.
— Norint įveikti priešą privalųjį pažinti, — paaiškino Vandalis.
Gyvūnas panėšėjo į didžiulį ištemptą keturių metrų ilgio vyn- maišį su galinga plokščia uodega. Priešaky tabalavo šeši tuščiaviduriai čiuptuvai su raginiais nagais galuose, iš jų sunkėsi gleivės. Kiekvieno čiuptuvo papėdėje glūdėjo po akį. Viduryje, čiuptuvais apjuostame rate, stūksojo kūginis kupstas, iš kurio stirksojo ilgas vamzdelis; raginis jo galas nurėžtas įstrižai nelyginant švirkšto adata.