Tuo tarpu riaumojanti liepsna, rydama kanalizacijos sistemoje susikaupusias dujas, požeminiais tuneliais veržėsi vis tolyn ir tolyn. Dabar jau niekas nebeįstengs jos sustabdyti tol, kol išdegs visos dujos. Netrukus ugnis pasiekė ir kitus Zonos kvartalus, šen bei ten tvykstelėjo gaisrai. Bet žydrasis pragaras, kaip ir tikėjosi Flin, aprėpė ir brigados teritoriją. Po poros sekundžių jis pasiekė požemines komunikacijas, grūste prisigrūdusias zoniukų. Dauguma žuvo ugnyje, jų klyksmų aidas nusirito iki pačių atokiausių Zonos kampelių. Gi tie, kurie nesudegė, užduso, kai siaučianti liepsna surijo visą jai pasiekiamą deguonį, ir požeminiai tuneliai prisipildė anglies dvideginio. Brigados teritorijoje žydros liepsnos purslai išlėkė į dvidešimties pėdų aukštį. Šimtai zoniukų, jau išlindusių iš kanalizacijos liukų, mirė akimirksniu. Likusieji suprato, jog atsitraukimo keliai atkirsti, puolė į mūšį ir vienas po kito krito nelygioje kovoje.
Zoniukų ataka privertė karius atsitraukti nuo liukų, tad nė vienas iš jų nuo ugnies nenukentėjo. Iki kautynių galo žuvo ir buvo sužeisti tūkstančiai zoniukų. Brigados medikai triūsė it pašėlę, stengdamiesi padėti nelaimingiesiems, ore skardėjo skausmo riksmai ir aimanos. Tikėtis seniūnų ar Zonos gyventojų pagalbos nebuvo prasmės, ir medikams nieko daugiau neliko, tik paprasčiausiai daryti viską, kas įmanoma. Neretai teko staneriais apraminti sužeistuosius, kurie netgi tokioje būklėje stengėsi užpulti savo išgelbėtojus.
Flin surinko savo žmones, tarp jų ir tuos, kurie saugojo sužeistuosius, ir nusivedė juos į brigados teritoriją. Norint pasiekti vartus, jiems teko ropštis per kritusių zoniukų krūvas. Viduje reikalai susiklostė tik truputėlį geriau. Visur tvyrojo nepakeliamas degančio žmogaus kūno kvapas.
Nugabenusi sužeistuosius į perpildytą lazaretą, Flin paleido savo karius, liepė jiems susitvarkyti bei pailsėti, o pati užkopė į vieną iš trijų išlikusių stebėjimo bokštų, pastatytų teritorijos kampuose. Ji stovėjo viršuje, žvelgdama į begalines negyvų kūnų gretas, į tolumoje liepsnojančius gaisrus, į apačioje bėgiojančius brigados karius, vardan kurių išgelbėjimo jai teko pražudyti tiek gyvybių. “Kodėl mes tai darome?” — be atvangos pati savęs klausinėjo jinai. “Nes arba jie mus, arba mes juos”, — kapralės širdyje atsakė karys. Bet, žiūrėdama žemyn, Flin suprato, jog yra ir kita priežastis. Nes, tegul ir neilgam, ši teritorija apačioje tapo jos namais, o mažos figūrėlės, bėgiojančios nuo vieno sužeisto zoniuko prie kito, jos šeima, ir pasaulyje neegzistavo niekas daugiau. Ko gero, artimiausiu metu jie apleis šią vietą ir iškeliaus kažkur kitur, kad ir vėl darytų tą patį. Kapralės skruostais ritosi ašaros, ir jinai jų nešluostė. Paskui Flin nusiramino ir nusileido žemyn, ketindama padėti prie sužeistųjų triūsiantiems medikams.
4
Kai kambaryje įsižiebė šviesa, visi sužiuro į Stelą, laukdami jo reakcijos. Bet pulkininkas iš pradžių neįstengė pratarti nė žodžio ir, norėdamas laimėti laiko, pradėjo sudėtingą naujo cigaro pridegimo ritualą. Tie, kurie filmavo šiuos kadrus, buvo narsūs žmonės. Jam norėtųsi su jais susitikti. Tačiau Stelas žinojo, kad šitai neįmanoma, ir suprato kodėl. Šis žinojimas skausmingai gniaužė širdį. Tuo pat metu kita jo esybės dalis, žvelgianti tarytum iš šalies, mąstė ir analizavo toliau. Pulkininkas negalėjo pasiduoti emocijoms, kadangi nuo jo objektyvumo priklausė pernelyg daug žmonių. Jeigu jis suklys, jiems už tai teks sumokėti savo gyvybe — kaip ir tiems, kurie jau žuvo. Kiekgi žmonių jie prarado šiandien? Ūmai suvokęs, jog negali tiksliai atsakyti į šį klausimą, jis pajuto sąžinės priekaištus.
— Pulkininke Stelai? — Kasteno balsas grąžino jį į realybę.
— Atleiskite, — sumurmėjo Stelas ir pamėgino nusišypsoti. — Mane sukrėtė tik ką matyti vaizdai. Jūsų žmonės narsiai kovėsi. Juos užpuolė piratai?
Stelas žinojo, kad piratų antpuoliai pasienio planetose yra įprastas dalykas. Pačiame Imperijos pakraštyje patrulinių laivų buvo mažai, ir piratai tarp jų prasmukdavo be jokio vargo. Kai kas netgi išsakė nuomonę, jog Imperatorius sąmoningai nesiima jokių griežtesnių priemonių, nes piratų veiksmai padeda prilaikyti Antrąją Ronų Imperiją — šis tikslas jam svarbesnis už kainą, kurią tenka mokėti likimo valiai paliktiems pasauliams. Stelas kadaise priklausė Žvaigždžių Sargybai ir visuomet prieštaraudavo, išgirdęs panašius pasisakymus — iš dalies todėl, kad juos laikė išdavikiškais, tačiau labiausiai dėl to, jog nenorėjo tikėti, neva pinigai Imperatoriui yra svarbesni už jo pavaldinių gyvybes. Tačiau, kai biudžetinių išlaidų apkarpymo pretekstu jo brigadą išformavo, kosminio patruliavimo korpusas taip pat gerokai sumažėjo. Galiausiai piratų antpuoliai padažnėjo, piratų bei roniečių susirėmimai — taip pat. Ir dabar Stelas jau niekuo nebebuvo tikras.
Kastenas suglaudė delnus ir kurį laiką viršum jų žvelgė į Stelą.
— Taip, pulkininke, ten buvo piratai. Tačiau nemanykite, kad jūsų regėtas antpuolis yra retas, kone išskirtinis reiškinys. Čia viso labo tik vienas atskiras atvejis, ir, deja, kas dieną jų vis daugėja.
— Kalbėkite tiktai savo vardu, Oliveri, — pertraukė jį Rupas. — Anaiptol ne visi mūsų planetos politikai pritaria tokiems nepagrįstiems tvirtinimams.
Patenkintas, kad ir jis išsakė savo nuomonę, Rupas atsilošė bejėgiškai nuo jo svorio sugirgždėjusiame krėsle ir vėl suteikė savo veidui nuobodžiaujančią išraišką.
Kastenas šyptelėjo it žmogus, pasirengęs kantriai išklausyti kiekvieną nuomonę, nesutampančią su jo asmenine.
— Kaip matot, mudu su senatorium nesutariam dėl to, kodėl piratų aktyvumas išaugo. Tačiau man norėtųsi grįžti prie mūsų pokalbio ir mažumą nukrypti į istoriją. Jūs žinot, kas yra Planetinis Susitarimas, pulkininke?
Stelas suraukė kaktą, stengdamasis prisiminti, ką girdėjo šiuo klausimu.
— Žinau tik tiek, jog tai susitarimas, reglamentuojantis santykius tarp planetos savininko, paprastai Imperijos vyriausybės arba stambios kompanijos, ir galimo jos pirkėjo — dažniausiai persikėlėlių grupės. Daugiau nežinau nieko.
— Šito pakanka, — šypsodamasis atsakė Kastenas. — O dabar papasakosiu, kaip šis susitarimas veikia Friholdo atveju. Netrukus po to, kai planeta buvo atrasta ir įregistruota “Intersistems” nuosavybe, paaiškėjo, kad joje nėra nei gausių mineralų atsargų, nei kitų naudingų iškasenų, vardan kurių vertėtų užsiimti jos įsavinimu. Padariusi tokią išvadą, “Intersistems” pradėjo ieškoti pirkėjo, apie tai pranešusi visai Imperijai. Atsiliepė maždaug du šimtai penkiasdešimt tūkstančių žmonių, tarp kurių buvo ir mano tėvai, — Kastenas švelniai pažvelgė į dukrą. — Ko gero, tau neverta klausytis šios istorijos dar sykį, brangioji.
Olivija ramiai nusišypsojo, padėjo delną ant tėvo rankos ir nežymiai ją spustelėjo.
— Kai tik susiformavo konsorciumas, — tęsė Kastenas, — visi jo nariai įnešė lygias dalis ir išmokėjo “Intersistems” penkis pirmuosius milijardus. Pagal susitarimą kitus penkis milijardus jie privalėjo išmokėti palaipsniui per penkiasdešimt metų. Šiam terminui pasibaigus, Friholdas taptų visiška konsorciumo narių ir jų palikuonių nuosavybe, — Kastenas nutilo, rikiuodamas mintis. — Bet jei įmokos nebus mokamos dvejus metus iš eilės, visi įnešti pinigai lieka kompanijai, o sutartis anuliuojama, — Kastenas atsiduso ir palingavo galvą. — Žinoma, tai negarbinga, bet pakeisti sąlygų nepavyko. Nuo tų laikų prabėgo trisdešimt metų. Kaip įsitikinote pats, Friholdas anaiptol ne rojaus kampelis. Ypač sunkūs buvo pirmieji metai. Žuvo tūkstančiai, tarp jų ir mano tėvai. Iš pradžių motina, paskui tėvas. Tačiau mes ištvėrėme. Kelis pirmuosius metus tik vargais negalais pavykdavo sukrapštyti pinigų ir atsiskaityti su “Intersistems”. Bet pamažu padėtis pradėjo keistis į gera. Mes radome būdą ne tik egzistuoti sudėtingomis Friholdo sąlygomis, bet ir gauti pelno.