Grįžęs į būstinę, Stelas išklausė kapitono Vango ataskaitą. Tas jaunas karininkas veikė tiesiog šauniai. Kaip ir kaprale — ne, seržante — Flin. Stelas nusprendė šiandien pat įtraukti jos pavardę į sąrašus tų, kuriems priklauso paaukštinimas. Tačiau Vangas nepajėgė atsakyti į klausimą, kuris Stelą jaudino labiausiai: kur, po velnių, visos šitos sumaišties metu šlaistėsi majoras Malikas? Būdamas Stelo pavaduotoju, jis būstinėje pasiliko už vyriausią. Tačiau, prasidėjus zoniukų atakai, majoras dingo kaip į vandenį, ir Vangas buvo priverstas perimti vadovavimą į savo rankas.
Malikas Stelui niekada nepatiko. Jis prie brigados prisijungė prieš metus. Į tarnybą vyruką priėmė Štromas, nes jiems labai reikėjo patyrusių karininkų. Maliko popieriai buvo visiškai tvarkingi. Jis trečiuoju kurse baigė Akademiją, iš dviejų galimybių — jūrų pėstininkai arba navigacinė tarnyba — pasirinko pirmąją, kariavo, pasižymėjo daugelyje operacijų ir deramu laiku gavo kapitono laipsnį. Majoro laipsnį jam suteikė po Štromo mirties — tuo pat metu, kai Stelas tapo pulkininku. Tačiau Stelas niekada nesuprato, kurių galų žmogus su tokiu tarnybos lapu ir, atitinkamai, su tokiomis ateities perspektyvomis atsisakė tolimesnės tarnybinės karjeros ir tapo samdiniu. Skirtingai, nei kiti, jis galėjo pasirinkti… Ne, šito Stelas neįstengė suprasti.
Kad ir kaip ten būtų, Malikas jam niekada nepatiko, ir, regis, šis jausmas buvo abipusis. Tas pasipūtęs, egoistiškas, tingus, užsispyręs žmogus turėjo ir sadistinių polinkių. Tokia savybių “puokštė” privertė pulkininką susirūpinti, kuo ilgainiui gali pavirsti brigada. Šiaip ar taip, Malikas joje buvo antras pagal laipsnį. Žuvus Stelui, būtent jisai perimtų vadovavimą ir tikriausiai greit pertvarkytąją pagal savo skonį bei norus. Nuo šios minties Stelas krūptelėjo.
Taigi, kur Malikas? Arba pasišalino savavališkai, arba prapuolė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Prisimindamas savo nemeilę tam žmogui, Stelas pasistengė iš anksto prieš jį nenusiteikti. Bet jei majoras iš tiesų pasišalino savavališkai… Tuomet tepadeda jam Dievas.
Viršila Komo į majoro paieškas išsiuntė visą grandį. Kaip ir visiems karininkams, laipsniu viršesniems už leitenantą, Malikui po nugaros oda truputį žemiau dešiniosios mentės kadaise implantavo mažutėlaitį mini švyturėlį. Įrenginys, veikiantis nuo žmogiškojo kūno šilumos, praktiškai buvo amžinas — aišku, tiek, kiek šis žodis gali būt taikomas pačiam žmogui. Tokie švyturėliai ne kartą išgelbėjo gyvybę sužeistiems karininkams, padėdami medikams juos aptikti. Kartą ir pats Stelas atsidūrė panašioje padėtyje už priešo linijos; sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jeigu ne švyturėlis. Dabar jie tikėjosi švyturėlio dėka surasti Maliką. Pirminis pelengas parodė, kad tasai yra maždaug už dešimties mylių nuo čia, viename iš pačių pavojingiausių Zonos rajonų. Įdomu, ką majoras ten veikia? Stelas nesugalvojo jokio paaiškinimo, bet nusprendė kol kas susilaikyti nuo skubotų išvadų.
Apačioje prasidėjo pasirengimas skrydžiui. Grįžus pulkininkui, seniūnai atsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, jog brigados viešnagė Amo planetoje daugiau nepageidaujama. Pasiruošimui jiems davė keturiasdešimt aštuonias valandas. Žinia, kariai ir patys neketino čia pasilikti. Kaip paaiškėjo, Zona ne pati tinkamiausia poilsio bei atsipalaidavimo vieta. Be to, brigada turėjo naują klientą — planetą, pavadintą Friholdu.
Sutartis buvo sudaryta, galima sakyti, kelyje. Kastenas ir jo žmonės nebegalėjo pasilikti viešbutyje, ir Stelas organizavo friholdiečių evakuaciją į būstinę. Jiems besiskverbiant per chaosą ir kapralės Flin sukeltus gaisrus, prezidentas ir pulkininkas atsargiai tyrinėjo kits kito poziciją. Kastenas paklausė, kokie standartiniai įkainiai. Stelas atsakė, jog nėra tokios sąvokos, kaip “standartinis” karas, vadinasi, apie jokius “standartinius” įkainius negali būti nė kalbos. Brigada ima tiek, kiek kainuoja jos padarytos paslaugos, — tai yra, tam tikrą minimumą plius papildomą užmokestį susijusį su neplanuotomis išlaidomis. Ir vis dėlto, išanalizavęs kai kurias buvusias sutartis, jis galės apytiksliai paskaičiuoti, koks atlygis gali būti šįsyk. Taip ir padarė. Išgirdęs sumą, Kastenas išbalo it kreida.
— Rupas žinojo, ką šneka: jūs išties brangiai kainuojat, — išspaudęs šypseną, sumurmėjo jis.
— Tiesa, — Stelas gūžtelėjo pečiais, — bet, kaip sakoma, kiek sumokėsi, tiek ir gausi. Mes verti tų pinigų, kuriuos mums moka.
Kastenas linktelėjo.
— Neabejoju, pulkininke, bet, atvirai šnekant, aš net negaliu pasakyti, ar mums pakaks lėšų. Veikiausiai visiškai nepagrįstai puoselėjau optimistines iliuzijas apie jūsų atlygį, ir, ko gero, Austinas teisus: mes turime pasirinkti, kam atiduoti planetą, jums ar piratams.
Stelas nusijuokė:
— Net jei viskas yra būtent šitaip, aš įsitikinęs, kad mūsų variantas geresnis.
Jie šnekučiavosi toliau, akivaizdžiai ir abipusiai trokšdami pasiekti kompromisą. Kastenas neturėjo teisės pasamdyti brigadą be Rupo, kaip opozicinės partijos lyderio, pritarimo. Net jei pavyktų surinkti reikiamą sumą, ne jo valioje eikvoti ją savavališkai. Bet, kadangi Rupas vis dar tysojo be sąmonės, Kastenas turėjo progą nusamdyti brigadą laikinai, galutinį problemos sprendimą perduodamas senatui. Jei šis tokį sprendimą vetuos, brigadai bus sumokėta tiktai už sugaištą laiką, ir tuo viskas baigsis. Bet jei Kasteno sumanymui bus pritarta, brigada galės tučtuojau kibti į darbą. Kadangi jie vis vien privalėjo apleisti Amo, šis nutarimas nieku gyvu neprieštaravo samdinių interesams. Stelas šyptelėjo prisiminęs, kaip sužibo Kasteno akys, jam tarus:
— Atvirai šnekant, pulkininke, Austinas mūsų planetai padarys didžiulę paslaugą, jei kuo ilgiau prasivolios be sąmonės. Jeigu jo nebus, aš su senatu neturėsiu jokių problemų!
Stelo apmąstymus nutraukė komryšio dūzgimas.
— Taip? — atsiliepė jis.
— Čia kažkoks žmogus nori su jumis pasimatyti, sere, — seržanto Vilkinso, būstinės sekretoriaus, balse suskambo nepasitenkinimo gaidelės. — Sako, kad jį vadina Sem, ir daugiau nieko apie save nepraneša.
Stelas šyptelėjo.
— Atsiųskite jį pas mane, seržante.
— Klausau, sere, — akivaizdžiai nenorom atsakė Vilkinsas.
Po poros minučių durys atsilapojo, ant slenksčio pasirodė susišiaušusi žmogysta ir išsidrėbė ant nežinia iš kur atvilktos kušetės.
— Ir šitą skylę tu vadini ofisu? — paklausė atvykėlis, pašaipiai nužvelgęs nutriušusias sienas ir aplūžusius baldus. — Netgi fintiečių bordeliai apstatyti kur kas prašmatniau.
— Ir man džiugu tave matyti, Sem, — Stelas atsilošė krėsle ir užkėlė kojas ant subraižyto rašomojo stalo. — Labai liūdna, kad, kaip paaiškėjo, vienas mano karininkas tiek daug nutuokia apie fintiečių bordelius… ypač įvertinus, jog kalbame apie moteriškos lyties karininką.
Kapitonė Samanta Ana Mouzli parodė savo vadui liežuvį, nusitraukė nuo galvos peruką ir krestelėjo pečius siekiančius šviesius plaukus. Jos nebūtum pavadinęs gražuole, ir ši aplinkybė buvo tik į naudą Sem atliekamam darbui. Įsimenanti išorė — anaiptol ne tas dalykai, kuriuo turėtų pasižymėti žvalgybos karininkas. Negraži — irgi neteisybė. Apveidi — visų tinkamiausias apibūdinimas, ir maloni Samantos išvaizda kadaise neliko be Stelo dėmesio. Po natūraliai reljefiškais — anaiptol ne išpešiotais — antakiais spindėjo protingos rudos akys. Nosis kiek didoka, tačiau įspūdį švelnino putnios, jausmingos lūpos. Ir Stelas iš savo patirties žinojo, kad po vyriškais drabužiais slepiasi netgi labai patrauklus moteriškas kūnas.