Stelas tylėjo ir mąstė.
— Dabar daug kas pasidarė aiškiau, — galų gale prabilo jis. — Jei tas mineralas yra visiškai naujas, iki šiol nežinomas ir randamas tik požeminėse Friholdo upėse, nenuostabu, kodėl “Intersistems” pirminio planetos tyrimo metu galėjo jo nepastebėti. O jeigu jis išties toks vertingas, kaip sakai, darosi aišku, kodėl jie panoro susigrąžinti planetą. Ir šis noras toks stiprus, kad “Intersistems” sudarė sandėrį su piratais.
— Teisingai, — linktelėjo Sem. — Taip pat aišku, kokiu būdu Friholdas iki šiol įstengė sumokėti savo kasmetinius įnašus. Žinoma, prabangoje jie nesimaudė, bet tie specifiniai keramikiniai dirbiniai padėjo išsilaikyti paviršiuje. Tik štai ko nesuprantu: kam visas tas krapštymasis su keramika? Ar ne paprasčiau būtų pardavinėti patį termiumą, kad pramonine gamyba ir dirbinių realizavimu rūpintųsi kiti?
— Nežinau. Gal jiems atrodė, jog tai svarbu — pastatyti nuosavą industrinę bazę ir tokiu būdu užsitikrinti visišką nepriklausomybę?
— Nepriklausomybė — ji, žinia, gerai, bet tu man pasakyk štai ką, — Samanta bedė cigarete Stelo pusėn. — Kodėl jie tau melavo? Kodėl nei Kastenas, nei Rupas net neužsiminė apie termiumą, kodėl apsimetė, kad jis apskritai neegzistuoja?
— Ogi todėl, — karčiai atsiliepė Stelas, — kad potencialiai mes jiems tokie pat pavojingi, kaip piratai, ir vargu ar galime juos už tai smerkti. Atsidūrę planetoje, mes pajėgtume be vargo užgrobti viską, ką jie turi. Manau, Kastenas norėjo papasakoti, bet… Rupas jį sulaikė.
Abu nutilo. Sem susimąsčiusi išpūtė ilgą levandomis dvelkiančių dūmų čiurkšlę.
— Taip, — galiausiai pratarė ji. — Ko gero, mes išties negalime jų smerkti. Jei turėčiau namus, veikiausiai pasielgčiau lygiai taip pat.
Pasigirdo kom-ryšio dūzgimas.
— Taip, seržante?
— Pas jus ateina viršila, sere.
— Dėkui, Vilkinsai.
Hole pasigirdo sunkūs žingsniai. Atsivėrė durys, ir į vidų, klykdamas iš pasipiktinimo, kone įskriejo mažas skarmaluotas padarėlis. Jį įstūmė įkandin pasirodęs viršila.
— Sėsk, — įsakė Komo.
Įsižiūrėjus įdėmiau paaiškėjo, kad padarėlis — liesutė mergiūkštė. Ji ištrūko viršilai iš rankų ir iššaukiančiai nusispjovė jam ant kojų.
— Atsikabink, misteri! Tik pamanyk, įsakinės! Tu gi ne seniūnas.
Viršila pasižiūrėjo žemyn, į spjūvį ant savo nepriekaištingai nublizgintų batų, o paskui perliejo mergiūkštę tokiu žvilgsniu, kad būtų išsigandęs ir suaugęs stiprus vyras. Ji skubiai atsisėdo.
— Kas gi čia, viršila? — vargais negalais tramdydamas šypseną, paklausė Stelas.
— Atgręžk nugarą, — grubiai, bet nepiktai paliepė Komo.
Mergiotė ištaisė grimasą, tačiau paklusniai atsistojo, apsigręžė ir, padėjusi rankas ant kėdės atkaltės, atsisėdo vėl. Jos trumpa apgailėtina suknelė buvo perplėšta beveik iki juosmens. Komo atsargiai praskleidė skarmalus, apnuogindamas pliką nugarą. Stelas švilptelėjo. Kažkas giliai įpjovė mergaitės nugarą, o paskui atsainiai susiuvo pjūvį. Tarp atsikišusių menčių ir toliau, po išlikusia suknelės dalimi, vingiavo sukepusio kraujo pėdsakas. Stelas pažvelgė į Komo.
— Malikas?
Tasai tik linktelėjo. Stelas tylutėliai nusikeikė. Niekšas! Jis pašalino savo mini švyturėlį ir įsiuvo jį mergiūkštei. Švyturėlis funkcionavo toliau, klaidindamas persekiotojus. Be to, Malikas puikiai suprato, kad bereikalingas jo žiaurumas neabejotinai įsiutins Stelą.
— Čia dar ne viskas, pulkininke, — pratarė viršila, susiraukdamas iš pasibjaurėjimo. — Dirstelkit čionai.
Stelas atsistojo ir priėjo prie mergaitės. Toji suvirpėjo iš baimės, ir pulkininkas švelniai padėjo ranką jai ant peties. Komo iš avarinės vaistinėlės išsitraukė gniužulėlį tvarstomosios medžiagos ir atsargiai nušluostė sukepusį kraują. Samdiniai išvydo pranešimą, įrėžtą švelnioje vaikiškoje odoje.
“Brangusis Stelai. Aš nusprendžiau atsisakyti jūsų pavaduotojo pareigų — dabar turiu kitų interesų. Gaila, kad pasala nenusisekė, bet esu tikras, jog mudu dar susitiksime. Peteris Malikas”.
6
Erdvioje senato patalpoje tvyrojo vėsa — labai maloni po sekinančio Friholdo vidudienio karščio. Senatas įsikūrė giliai po žeme ir galėjo ištverti net tiesioginį atominės bombos smūgį. Stelas kariškio žvilgsniu įvertino aplinką ir pritarė šiam sprendimui. Tačiau salės apstatymo nieku gyvu negalėjai vadinti spartietišku. Gal Friholdo gyventojai ir nebuvo turtuoliai, tačiau apie jų pasididžiavimą savo namais bylojo spalvinga sienų tapyba, o geresnės ateities viltis įkūnijo palubėje kybančios holoprojekcijos. Puikių meno kūrinių ir šiuolaikinės elektronikos stebuklų kombinacija padėjo sukurti tokį Friholdo paveikslą, koks jis, gyventojų manymu, bus po kelių dešimčių metų — o gal po šimtmečių. Žiūrovai regėjo planetą, kurią visomis kryptimis kirto šimtai irigacinių kanalų, maitinamų požeminių upių vandeniu. Žavingi žali miškai užėmė šimtus kvadratinių paviršiaus mylių, tarp jų šmėžavo kruopščiai sutvarkyti fermerių ūkiai, o pievose ganėsi naminių galvijų bandos. Pakilęs virš senato salės, šis paveikslas tapo jau ne šiaip meno kūriniu — jis įkūnijo trokštamą, visus vienijantį tikslą.
Friholdiečiai nepamiršo ir fizinio komforto — nuo patalpos centro iki sienų kilo patogių krėslų eilės. Apatinė sklandžiai juosė nedidelę pakylą, už kurios plytėjo perregima šarvuoto plastiko siena, skirianti salę nuo požeminės upės. Čia dominavo būtent jinai, didžiulė ir galinga. Meistriškai išdėlioti šviestuvai imitavo saulės šviesą, atsispindinčią vandens paviršiuj begaliniu šviesos ir tamsos šokiu. Tokiame fone žmonių reikalai ir rūpesčiai turėjo atrodyti menki ir nereikšmingi. Žmonės galėjo ginčytis iki užkimimo ar pritarti kits kitam, tačiau Friholdą valdo upės. Jos teikia vandenį, be kurio neįmanoma pati gyvybė, jos tiekia energiją mašinoms, be to, jos yra mineralo, už kurį žmonės pasirengę kovoti bei mirti, šaltinis.
“Štai kur mane nubloškė”, — pagalvojo Stelas, atsilošdamas krėsle ir smalsiai stebėdamas, kaip į salę po vieną ir nedidelėmis grupelėmis renkasi senatoriai. Daugelis net nespėjo nusivilkti apsauginių kostiumų, be kurių dykumoje neištvert, ir kone visi buvo ginkluoti. Taip, čia išties ne privilegijuoto elito susirinkimas. Šitie žmonės įpratę daug ir sunkiai dirbti labai sudėtingomis, pavojingomis sąlygomis — ši padėtis Stelui buvo puikiai pažįstama ir suprantama. Įeidami jie dirsčiojo jo pusėn ir negarsiai šnekučiavosi su palydovais. Netrukus prasidės debatai.
Kastenas pasitiko j į nedideliame sostinės kosmouoste. Paaiškėjo, kad prezidento sėkmės šansai ne itin dideli. Rupas jau atsipeikėjo ir išvystė audringą veiklą, įkalbinėdamas senatorius atsisakyti brigados paslaugų. Savaime suprantama, Kastenas taip pat nesnaudė, tačiau didžiausius jo nuogąstavimus kėlė nepriklausomi deputatai, kurie galėjo sugriauti trapią pusiausvyrą tarp dviejų daugmaž vienodai remiamų partijų. Faktiškai sprendimo likimas priklausys nuo to, kieno pusėn stos nepriklausomi deputatai.
Ar jo sumanymui lemta virsti tikrove? Keistas dalykas — šis klausimas Stelą kamavo nuolatos, ir visgi, nepaisant jokių proto išvadų, sielos gelmėje pulkininkas buvo įsitikinęs, kad jo planas geras.
Stelas prisiminė lygias į jį atgręžtų veidų gretas ugnies nusvilinto diurakrito fone ir virš jų sklandantį šleikštu, salsvą mirties kvapą. Stovėdami “laisvai”, kareiviai įdėmiai klausė, šypsojosi ir pritardami linkčiojo — atrodė, kad priešais juos stovi mylimas kūdikis, atsakinėjantis išmoktą pamoką. Jie juo žavėjosi, jį gerbė, bet, pasižymėdami natūraliu žemesnio laipsnio žmonių cinizmu, širdies gilumoje jį laikė naiviu, o gal netgi kvailoku. Stelas, savo ruožtu, žavėjosi jais ir juos gerbė, tačiau niekaip negalėjo suvokti, kodėl kariai jo idėją sutiko taip pasyviai, taip abejingai. Jie neklykė protestuodami ir nereiškė entuziazmo; jie paprasčiausiai priėmė pulkininko pasiūlymą, kaip priimdavo tūkstančius kitų — tylėdami, be didesnio noro. Jam baigus, visi draugiškai balsavo “už” ir išsiskirstė į mašinas, turinčias nugabenti juos į kosmouostą.