— Taip, aš žinau apie tą mineralą, kurį jūs gaunate iš savo požeminių upių, — jis mostelėjo į sieną sau už nugaros. — Žinau, kad savo atsparumu karščiui jis pranoksta visas žinomas medžiagas. Žinau, kad būtent jis suteikia ypatingas savybes jūsų dirbiniams, kurie pelnė tokią didelę paklausą. Taigi, ledi ir džentelmenai, jei visa tai žinau aš, galite neabejoti, jog ir piratai, ir “Intersistems Inkorporeited” taip pat puikiai nutuokia, ką jūs atradote!
Stelo žodžiai pataikė į dešimtuką — neabejotiną jų tiesą liudijo salėje stojusi tyla, tik eilinį kartą patvirtinusi, jog apie termiumą žinojo visi senatoriai.
— Aš nesmerkiu jūsų už tai, kad kaip įmanydami stengėtės išsaugoti termiumo paslaptį, — tęsė Stelas. — Jumis dėtas, pasielgčiau lygiai taip pat. Kam bereikalingas nerimas? Tačiau jūsų atradimas jau seniai nebėra paslaptis. Aš apie termiumą sužinojau iš savo žvalgybininkų ataskaitų. Pasiunčiau juos į Friholdą, norėdamas įvertinti bendrą planetos padėtį — šitaip mes elgiamės visuomet, prieš priimdami kliento pasiūlymą. Nežinau, kokiu būdu apie jį sužinojo piratai, bet esu įsitikinęs, kad jiems nebuvo sunku vienaip ar kitaip iššniukštinėti jūsų paslaptį. Tą patį galiu pasakyti ir apie “Intersistems Inkorporeited”. Ir vos tik šitai nutiko, jie panoro gauti radinį; kaip matote, viskas labai paprasta.
— O kaipgi jūs, pulkininke? — šūktelėjo kažkoks senatorius, dirsčiodamas į Rupą ir aiškiai laukdamas pritarimo. — Jūs irgi norite jį gauti?
Juodaplaukis pašoko, ketindamas atstatyti tvarką, bet Stelas rankos mostu jį sulaikė.
— Geras klausimas, senatoriau. Vienas iš tų, į kuriuos su džiaugsmu atsakysiu. Jei paprasčiausiai ištarčiau “ne”, jūs veikiausiai nepatikėtumėt. Turiu jums pasiūlymą, kuris ne tik pašalins visus jūsų nuogąstavimus, bet padės nusikratyti piratais bei… laiku sumokėti kitą įnašą.
Dabar, be jokios abejonės, Stelas visiškai užvaldė salės dėmesį.
— Taip, yra vienas dalykas, kurį mes norėtume gauti, — karštai tęsė jis, — tačiau aš kalbu ne apie svarbiausią jūsų turtą. Nusileidęs šįryt, perdaviau prezidentui Kastenui užantspauduotą konteinerį ir paprašiau kol kas jo neatverti. Viduje jis ras visų mano brigados narių prašymą suteikti jiems pilnateisę Friholdo pilietybę. — Salė Sušurmuliavo, pasigirdo susijaudinę balsai, ir juodaplaukis tvarkdarys buvo priverstas prašyti, kad senatoriai laikytųsi tvarkos. Galiausiai vėl įsiviešpatavo tyla. — Kaip matote, mums nereikia nieko, kas svetima. Mes tenorime gauti savo šansą. Šansą pelnyti teisę gyventi tarp jūsų, šansą įgyti namus. Už tai siūlome savo paslaugas visiškai nemokamai, paprasčiausiai įsiliedami į jūsų civilinės gynybos pajėgų gretas… taip, kaip pasielgtų kiekvienas lojalus pilietis, kai jo planetą atakuoja grobikai. Ir jeigu mes išties tapsime Friholdo piliečiais, tai, mano manymu, senatoriaus Rupo peticija nebeturės jokios prasmės.
Visi prabilo vienu metu. Dabar senatorių veiduose Stelas regėjo visą jausmų gamą, nuo nuostabos iki audringo nepasitenkinimo. Oliveris Kastenas apdovanojo jį pritarimo šypsniu, Olivija padrąsindama linktelėjo, o Rupas išbalo iki pamėlynavimo. Po kurio laiko juodaplaukis kažkokiu būdu įsigudrino atstatyti tvarką. Stelas dirstelėjo į Rupą ir tarė:
— Esu tikras, jog senatorius Rupas turi klausimų.
— Kaip malonu, jog pulkininkas Stelas leidžia pasisakyti ir man, — ironiškai atsiliepė Rupas. Jis atsistojo ir apžvelgė salę. — Ledi ir džentelmenai, jūs viską girdėjote iš paties pulkininko lūpų. Iš pradžių jis atsiuntė čionai šnipus, kad iššniukštinėtų mūsų paslaptis, o dabar naudojasi šia informacija, kad šantažu gautų pilietybę visai savo brigadai! Aišku, kam grobti planetą jėga, jeigu gali ją gauti neiššovęs nė kulkos? — Plieninis Rupo žvilgsnis nuslydo veidais; atrodė, kad jis pasirengęs prikalti prie krėslo kiekvieną, kuris drįs jam prieštarauti. — Taigi, nebenorėdamas klausytis, kaip Stelas iš mūsų tyčiojasi, siūlau vieningai atmesti jo absurdišką prašymą, išbraukti iš dienotvarkės klausimą apie brigados samdą, o jį patį nedelsiant išgrūsti iš planetos.
Baisiai patenkintas savimi, Rupas vėl įsitaisė krėsle. Salė sureagavo ir aplodismentais, ir protesto šūksniais.
Pakilo tvarkdarys.
— Senatorius Rupas žino, kad pagal reglamentą negalima pradėti balsavimo, kol pulkininkas Stelas nebaigė savo kalbos. Pulkininke?
Stelas žvilgsniu perbėgo veidus. Nežinia, ko dar galima būtų imtis. Skirtingai nei Rupas, jis nebuvo politikas. Anas pratęs prie žodinių dvikovų, tokie susirėmimai jam įprastas dalykas. Gal nevertėjo nė pradėti?.. Šiaip ar taip, termiumas ar ne, bet Friholdas irgi ne pasakiška vietelė. Gal jiems pasitaikys kas geresnio. Ir visgi Stelas negalėjo tiesiog imti ir nusigręžti nuo vilties kupino Kasteno žvilgsnio, nuo Olivijos šypsenos, o ir nuo savo jausmų. Jei brigada galėjo pelnyti šansą įgyti namus — vietą, kurią jie galėtų laikyti sava, — bei ateitį, už tai vertėjo pakovoti.
— Ar galiu pasisakyti?
Balsas sklido iš tolimosios salės dalies prietemos. Stenąs pritardamas linktelėjo ir pasitraukė į šalį.
— Žodis suteikiamas senatoriui Elvarui Bremui, — pranešė juodaplaukis.
Į apšviestą erdvę įžengė neaukštas, kresnas žmogus, spinduliuojantis per kraštus trykštančią gyvybinę energiją. Gražuoliu jo nepavadintų niekas, tačiau švelni senatoriaus žvilgsnio galia visuomet traukė moteris. Grubokame, saulės nusvilintame veide spindėjo ryškios žydros akys, šiuo metu liepsnojančios įniršiu. Jis prabilo aistringai, su giliu jausmu.
— Kas per velniava čia vyksta? — Bremo žvilgsnis slydo senatorių veidais. — O gal jūs visi išprotėjote? Mes kaunamės, gelbėdami savo gyvybes, ir patiriam didžiulius nuostolius. Mano brolis žuvo drauge su visa savo šeima. Ir kiekvienas iš mūsų jau ką nors prarado. Ir visgi kai kuriems atrodo, jog verta atiduoti piratams dar kažką. Na, aš ne iš tokių. Man regis, šis klausimas peržengia politikos rėmus. Šiandien aš su jumis kalbu ne kaip nepriklausomas senatorius, o paprasčiausiai kaip žmogus. Žmogus, kuriam visa tai jau įgriso. Ir kas per idiotiški plepalai, kad mums nereikia jokios pagalbos? — jis mostelėjo į Stelą. — Šitas žmogus ketina kautis drauge su mumis mainais už teisę apsigyventi čia, surasti Friholde namus. Ir štai ką aš jums pasakysiu. Mes privalome priimti jo pasiūlymą, ir kuo greičiau. Ir jeigu, gyvendamas čia, tarp mūsų, jis su savo žmonėmis sugebės išpešti kokią naudą, tai vardan Dievo: šioje planetoje visiems pakaks ir smėlio, ir sunkaus darbo, ir kančių. Gi kalbant apie “Intersistems”… Po velnių, jie nusimyš mums ant batų ir pasakys, jog tai lietus. — Senatorius patylėjo, rikiuodamas mintis. — Aš balsuoju už pulkininko Stelo pasiūlymą, už savigarbą ir už kovą iki pergalės!
Du trečdaliai susirinkusiųjų atsistojo ir pradėjo audringai ploti, jų aplodismentai aidu atsimušė nuo diuraplienu padengtų sienų. Bremo kalba patraukė į Kasteno pusę nepriklausomus deputatus; pirmasis mūšis laimėtas. Stelas pajuto, kaip jo veide plinta idiotiška šypsena. Brigada turėjo namus.
7
Žvilgsniu lydėdamas link tolimo horizonto svyrančią Friholdo saulę, Stelas sėdėjo ir nedrįso pajudėti, baiminosi, kad net menkutis judesys gali sunaikinti akimirkos žavesį. Dangus nusidažė oranžinėmis ir auksinėmis varsomis, iš tolimos dykumos pūtė šiltas, švelnus vėjelis. Ežero paviršius ribuliavo, mažos bangelės plakėsi į krantą prie pat Stelo kojų. Kitoje ežero pusėje gęstančios saulės spinduliuose maudėsi vila. Mainydamasi oranžiniuose ir auksiniuose blyksniuose, ji panėšėjo į pilį pavaizduotą kažkokiame senoviniame paveiksle. Aplinkui dūzgė vabzdžiai, o juos medžiojantys naktiniai paukščiai purpčiojo nuo šakelės ant šakelės, modami mirguliuojančiais ir žėrinčiais sparnais. Pasakiška, stebuklinga šalis, užkerėta vieta, magišku užkeikimu atskirta nuo karščio, smėlio bei visų kitų šios planetos “žavumynų”; gi tas užkeikimas toks trapus, kad panaikinti jį gali net alsavimas. Žinodamas, jog išauš diena, kai sugrįši čionai, gali ištisus mėnesius iki devinto prakaito triūsti dykumoje, nebodamas jokių sunkumų. Beje, apie sunkumus…