Na, štai, kerai pranyko. Stelas prisiminė, kiek darbo jo laukia ir kiek žmonių priklauso nuo to darbo rezultatų. Ir visgi pulkininkas nusprendė dar bent keletą valandų negalvoti apie reikalus. Šiaip ar taip, jis turi teisę truputį atsipūsti ar ne?
— Nuostabu, tiesa? — paklausė Olivija, negirdimai prisiartinusi priėjo. — Tu džiaugiesi, kad atsidūrei čia?
— Taip, — atsakė Stelas, žvelgdamas jai į akis, — nuostabu. Ir aš džiaugiuosi, kad atsidūriau čia.
Ji nusišypsojo ir padėjo ant žemo stalelio padėklą su vaisiais bei šalta mėsa. Ir akimirkai sustingo, mąsliai žvelgdama į vandenį. Stelą apgaubė jos kvepalų aromatas. Staiga jis pajuto, jog geidžia šios moters, kaip niekada negeidė jokios kitos. Burna perdžiūvo, užgniaužė kvapą, tačiau jis nė nekrustelėjo. Akimirka praėjo, ir netrukus jiedu jau sėdėjo prie stalelio bei draugiškai tylėjo, mėgaudamiesi ne tik maistu, bet ir kits kito draugija bei aplinkiniu grožiu.
Paskui jie nuėjo pasivaikščioti po vilos parką. Jį želdinti pradėjo Olivijos motina, o paskui, jai žuvus, darbą tęsė Olivija. Tai buvo ne kvadratais ar apskritimais padalintas parkas formalia šio žodžio prasme, bet kur kas subtilesnis bei grakštesnis kūrinys. Meistriškai susodintos gėlės ir krūmai taip derėjo tarpusavyje, jog susidarė įspūdis, neva jie čia išaugo savaime, ir vis dėlto žmones supančioje aplinkoje jautėsi gili mintis. Retsykiais Olivija stabteldavo, atkreipdama Stelo dėmesį į smulkmenas, kurios jai atrodė itin įdomios, o paskui raukydavosi ir juokdavosi pastebėjusi, kad jis nieko nemato, nes nė minutėlei nenuleidžia nuo jos akių. Ir pakeliui atrodė taip natūralu paimti merginą už rankos, taip malonu jausti šilto peties prisilietimą, klausytis švelnaus jos balso čiurlenimo.
Jiedu užkopė į erdvią verandą pasižiūrėti, kaip leidžiasi saulė, ir atrodė taip natūralu apglėbti ją per liemenį. O kai Olivija atsigręžė, žvelgdama Stelui į akis, atrodė dvigubai natūralu, kad jų lūpos susilietė, ir jis viską pamiršo švelnių, šiltų rankų glėbyje. Galiausiai saulė nusileido už horizonto, ir jie apsikabinę įėjo į namą, nakties tamsą palikę už nugaros. Ir nematė, kaip juodame danguje ryškiai tvykstelėjo meteoritas, skrodžiantis Friholdo atmosferą ir švilpiantis link planetos paviršiaus.
Ekrane įsižiebė ryškus pliūpsnis. Nenuleisdama nuo jo akių, kom-technikė Ču piktai suraukė antakius ir krestelėjo galvą, nublokšdama ant nugaros juodus žvilgančius plaukus. Jos pirštai mikliai sumirgėjo virš klaviatūros. Puodelis žydros aromatinės Naujosios Indijos arbatos buvo tučtuojau pamirštas. Aukštai virš sekimo stoties, kurioje dirbo Ču, palydovų sistema atsiliepė įjos komandas, sekdama, zonduodama ir įvertindama krintantį meteoritą.
Ču nusikeikė, senovišku kinų epitetu apdovanodama piratus, kiekvieno antpuolio metu sunaikinančius padorų sekimo sistemos gabalą. Palydovai kainavo brangiai, ir Friholdas paprasčiausiai neįstengė pakankamai sparčiai jų pakeisti. Įdomu, kaip galima dirbti, jei iš sistemos beliko vos pusė? Ču ne kartą reiškė nepasitenkinimą, tačiau reikalai nesitaisė. Tiek to, sprendžiant iš ekraną užplūdusios informacijos, šiandien, regis, viskas baigėsi gerai. Ču atsipalaidavo. Tiesiog iš dangaus nukrito dar vienas akmuo, štai ir viskas. Nežinia kodėl, bet pastaruoju metu taip nutinka gana dažnai. Tačiau šiame uolos gabale sekimo prietaisai nepastebėjo jokių variklio, ginklų, neįprasto spinduliavimo ar gyvybės ženklų. Vadinasi, jaudintis nėra ko. Skubus patikrinimas parodė, jog pataikymas negresia nė vienai gyvenvietei. Ču siektelėjo savo arbatos ir nusikeikė pamačiusi, kad ta visiškai ataušo.
Kai zondavimas baigėsi, “meteorito” viduje tūnantis Klano vadas Figas patenkintas išsišiepė ir dar kartą įdėmiai nužvelgė savo prietaisus. Kaip ir visuomet, viskas praėjo sklandžiai. Nieko nuostabaus. Šiaip ar taip, laivas visai mažutis, vargiai talpinantis jį vieną, ir kruopščiai ekranuotas. Visa tai plius apgailėtina planetos palydovų sistemos būklė, plius žmonių nekompetentingumas jau padėjo daugiau nei dviems šimtams Smėlynų Klano narių nusileisti į Friholdą, pasinaudojus tokia pat gudrybe. Kol meteoritu apsimetęs laivas švilpė žemės link, jo paviršių aplipinę uolos gabalėliai pradėjo kaisti, ir viduje darėsi vis šilčiau. Bet netgi tuo atveju, jei temperatūra pakils iki penkiasdešimties laipsnių, roniečių matais vis vien bus truputį per vėsu, ir Figas pasigailėjo neapsivilkęs šildomo kostiumo. Nieko. Sprendžiant iš duomenų, girdėtų trumpo pasitarimo metu, paviršiuje bus šilta.
Būtent šis faktas, o taip pat substancija, vadinama termiumu, tapo pagrindine priežastimi, jog Antroji Ronų Imperija susidomėjo šia pasigailėtina planetėle.
Friholdo paviršius nenumaldomai artėjo, ir Figas sutelkė savo dėmesį į laivelio valdymo problemas. Tiesą sakant, kompiuteris įstengtų viską atlikti savarankiškai, bet atmosferos sąlygomis dažnai prireikia patyrusio piloto rankos; gi pilotavimas buvo viena iš daugelio Figo įvaldytų profesijų. Jo aštrūs nagai pastukseno nedidelius klaviatūros iškilumus, įjungdami kritimą lėtinančius variklius. Maskuotė ne tik pavertė laivą panašiu į uolos atplaišą — ji suteikėjam papildomo svorio, kurio dėka “meteoritas” krito taip greit, kaip ir tikrų tikriausias akmuo. Kai iki nusileidimo beliko kelios akimirkos, ekrane tvykstelėjo dviguba infraraudonų žiburėlių linija. Figas nukreipė laivelį tiesiai tarp jų ir švelniai nutupdė. Netgi įsivaizdavus, jog būtent šią akimirką kurio nors palydovo sekimo prietaisai nukryptų į šį tašką, šilto smėlio fone trumputis infraraudonas tvyksnis būtų praktiškai nepastebimas.
Po poros minučių į šiltą apsiaustą susisupęs Figas žvilgsniu palydėjo mažą bjaurų laivelį, nykstantį požeminiame angare. Vos tik smėliu pridengtas liuko dangtis atsidurs pradinėje padėtyje, jokiam atsitiktiniam praeiviui, sliūkinančiam vos per porą žingsnių nuo jo, net į galvą nešaus, kad apačioje slypi tikra tvirtovė. Jos vietą roniečiai parinko ypatingai kruopščiai. Čionykštis smėlis buvo labai smulkus, tad pavyko sukurti vieną iš tų požeminių statinių, kuriais taip garsėja Antroji Imperija, o nedidelis upeliukas, ištekantis iš milžiniškos požeminės upės, tapo energijos bei vandens šaltiniu. Prisiminęs šią šventą substanciją, Figas pagarbiai ranka palytėjo odines lūpas.
Virš nusileidimo vietos pasirodė šarvuotas aerokaras su oro pagalve, apsuko kelis ratus, pakeldamas smėlio sūkurius bei sunaikindamas visus “meteorito” paliktus pėdsakus, ir sustingo pagarbiu atstumu, kad neapibertų smėliu vado Figo. Šis nužingsniavo link mašinos, giliai alsuodamas gaiviu nakties oru. “Taip, — pagalvojo ronietis, — ši planeta mums tinka”. Milžiniška švaraus smėlio masė nelyginant kūnas gaubė akmeninį planetos skeletą, suvarpytą venų bei arterijų, kuriomis tekėjo šventasis skystis. Tam tikra prasme ši planeta netgi pranoko gimtąjį Antrosios Ronų Imperijos pasaulį. Turint omeny visus šiuos privalumus, vertingąjį Friholdo mineralą galima laikyti papildomu palaiminimu, ženklu iŠ aukščiau, nurodančiu, jog netrukus prasidės geresni laikai.
Bet iš pradžių Figas turės išvalyti planetą nuo purvo; taip dvasininkas privalo uoliai nuplauti šventąjį Klano simbolį ir tik tada pasiūlyti jį susirinkusiems. Ši analogija suteikė Figui pasitenkinimą — jis įsivaizdavo, kaip įteikia miniatiūrinį Friholdą Tūkstančio Tarybai. Bet iš pradžių jam reikės išsiaiškinti su žmonėmis. Tiesą sakant, jie jau palengvino vado užduotį, aršiai kovodami tarpusavyje. Kokie kvailiai! Tačiau jie labai užsispyrę, šitie žmonės. Anksčiau roniečiai akivaizdžiai per menkai juos vertino. Figas paniuręs įsiropštė į aerokarą, linktelėjo dviems asmens sargybiniams, kurie jam priklausė pagal rangą, ir suniurnėjo, kreipdamasis į vairuotoją: