Stelas ranka perbraukė galvą — glotniai nuskustą, kaip dera elitiniam Žvaigždžių Sargybiniui. Žvelgdamas į apačioje marširuojančius karius, ūmai pagalvojo, jog karas amžinas. Laikui bėgant keičiasi tik ginklai, tačiau ne principai ir ne karą sukeliančios priežastys. Godumas, neapykanta, valdžios troškimas; šios neįveikiamos žmogiškosios aistros garantuoja, jog kariams visuomet bus dėl ko kovoti ir mirti.
“Garbingai tarnauti tarp žvaigždžių”. Būtent jūros pėstininkų korpuso devizas kadaise į Akademiją atviliojo Stelo tėvą, o paskui ir jį patį. Jis ilgus metus tikėjo šiuo devizu ir lenkėsi jam. Tol, kol vieną gražią dieną viršuje nusprendė, jog “garbingumas” ėmė kainuoti pernelyg brangiai. Tegul pasienio pasauliai ginasi patys. Tegul Antroji Ronų Imperija ir piratai prilaiko kits kitą. Ir tegul sumažėja mūsų mokesčiai. Štai kokį sprendimą priėmė tie, kurie valdė Imperiją. Stelo brigada atsidūrė tarp kovinių junginių, pasmerktų iškomplektavimui.
Jis ir du tūkstančiai brigados kariškių galėjo pasirinkti: garbingas atleidimas bei grįžimas į tėvynę (žinoma, Imperijos sąskaita) arba tolimesnė tarnyba taip vadinamoje sankcionuotoje samdinių armijoje. Žodis “sankcionuota” reiškė dalyvavimą tiktai karuose, kuriems pritaria Imperijos vyriausybė. Jeigu jie sutiks tapti samdiniais, Imperatoriui, nors ir nekontroliuojančiam armijos tiesiogiai, jos veikla vis vien bus naudinga. Ir visiškai nieko nekainuos.
Šiaip ar taip, klausimas buvo pateiktas balsavimui. Kone visi brigados nariai mąstė, jog būtų neblogai sugrįžti namo. Tačiau jie jau pernelyg seniai apleido gimtuosius pasaulius, nieko nenutuokė apie civilių gyvenimą, be to, daugeliui jų brigada ir buvo namai. Galiausiai dauguma nusprendė pasilikti; tarp jų ir Stelas. Dabar jie kovėsi toliau ir žuvo, tačiau ne už laisvę ar garbę, o už pinigus. Ir Stelui tas nepatiko.
Nuo paskutiniųjų kautynių Naujajame Kovenante prabėgo trys mėnesiai. Ten religiniu pagrindu tvykstelėjo mažas purvinas karas tarp dviejų besivaržančių konfesijų, į kurias suskilo vieninga tenykštė bažnyčia. Brigadą pasamdė silpnesnioji pusė. Karą jie laimėjo, tačiau kokia siaubinga kaina! Kai baigėsi pražūtingas ir visiškai nereikalingas finalinis mūšis, kilęs dėl absoliutaus klientų nekompetentingumo, kareiviai rankiniais lazeriais uolėtoje dirvoje išrėžė penkis šimtus kapų, kurių viename palaidojo pulkininką Štromą, pravarde Bulius, brigados vadą.
Tokiu būdu Markas Stelas gavo paaukštinimą — nuo majoro iki pulkininko, nuo paklusnaus svetimos valios vykdytojo iki politikos stratego. Jam patiko laisvė, atsakomybė ir tai, jog, tapęs vadu, galėjo pats priiminėti sprendimus. O ir valdžia jam patiko. Bet retsykiais Stelą kamuodavo velniškas kaltės jausmas.
Bulius Štromas jam buvo nelyginant tėvas, brolis ir geriausias draugas viename asmenyje. Bet, velniai rautų, Bulius padarė klaidą! Ir, Stelo manymu, toji klaida buvo lemtinga. Bulius nematė, kokia ateitis jų laukia. Nesuprato, kad viskas pasikeitė ir kad jo mylima brigada, plūsdama krauju, palaipsniui miršta nuo to, ką senovės'Kmijoje vadino “mirtimi nuo tūkstančio žaizdų”. Su kiekvienu nukautuoju, nuleistu į gausiai krauju palaistytą žemę, mirdavo ir brigados dalelė. Juos samdydavo vėl, ir viskas kartojosi nuo pradžių — ir niekam nebuvo lemta išlikti. Žuvusių vieton stojo naujokai, ir, nors atsinaujinimo procesas vyko lėtai, brigada pamažu keitėsi ir galų gale turėjo virsti kažkuo, ko Štromas neatpažintų ir kas jam veikiausiai nepatiktų.
Žiūrėdamas, kaip rekrutai bėga, sukasi, krinta ant kits kito, Stelas jau ne pirmą kartą su kartėliu pagalvojo, kad brigados išsigimimas neišvengiamai artėja. Reikia kažką daryti, sustabdyti šį procesą… Tačiau kaip?
— Metas, sere, — jam už nugaros pasigirdo pažįstamas balsas.
Stelas šypsodamasis atsigręžė.
— Džiaugiuos tave matydamas, Žakai. Kurių velnių pasidabinai šarvuotu kostiumu? Mes gi ketiname pietauti, o ne kariauti.
Nors ten, kur įsipainioja klientai, pietūs neretai virsta karu. Viršila Zacharijas Komo atrodė įspūdingai. Jo oda buvo tik nežymiai šviesesnė už juodą, matinį šarvuotą kostiumą. Septynių pėdų ūgio, plačių pečių ir siaurų klubų, jis atrodė it nužengęs iš reklaminio plakato verbavimo punkte ir puikiai tą žinojo. Rudose akyse švytėjo ne tik protas bei humoras, bet ir nuolatinis budrumas bei įtarumas, kurį maža kam pavykdavo įveikti. Stelas buvo vienas iš tų nedaugelio. Prie viršilos diržo kabojo du pistoletai, rankose jis laikė granatsvaidį. Stelui Žakas atsakė familiariai — tą sau leisdavo tik tais atvejais, kai jiedu būdavo vieni:
— Ne tau, pulkininke, kalbėt apie išvaizdą. Kada paskutinį kartą persirenginėjai?
Stelas sumišęs nužvelgė savo suglamžytus drabužius.
— Tu teisus, Žakai. Ko gero, toks apšepęs klientams pasirodyti negaliu. Bet šarvuotas kostiumas… man regis, šito jau per daug. — Jis pamėgino nubraukt nuo uniformos purvą.
Komo prunkštelėjo:
— Ar nuo tos minutės, kai mes nusileidome, bent kartą buvai išėjęs laukan? Velniai griebtų! Žinoma, ne. Tu gi mirtinai bijai veltui gaišti laiką. Matyt, todėl visiškai nemoki ilsėtis. Bet jei nebūtum visąlaik lindėjęs čia, neklausinėtum, kodėl aš dėviu šarvuotą kostiumą.
Stelas suprato, jog Komo teisus. Jis nemėgo laisvalaikio, nes nežinojo, kaip su juo elgtis.
— Ką, taip prastai? — paklausė jis, užsitempdamas pilkas paradines kelnes.
— Primena visuotinį pamišimą, — atsakė viršila, liūdnai linguodamas galvą. — Jie šį reiškinį vadina Laisva Zona. Aš jį vadinu “viskas leistina”. Mums gi teko lankytis daugelyje, tiesą sakant, netgi labai necivilizuotų vietelių, bet šita stačiai neprilygstama. Imu visą grandį, kad palydėtų mus į kviestinius pietus, ir nesu tikras, jog šito pakaks. Imti daugiau pabijojau, kad nesusilpninčiau gynybinių linijų, ypač prisiminęs, kiek pas mus naujokų. Paklausyk mano patarimo ir taip pat apsirenk šarvuotą kostiumą. Antraip kas nors iš zoniukų pasitieks tave pietums! — Žakas šyptelėjo, mostelėjo ranka ir išėjo, palikdamas Stelą persirenginėti.
Segdamas paskutinę auksinę ryškiai raudono munduro sagą, Stelas susimąstė, ar nevertėtų pasidabinti medaliais, bet tuojau pat nuvijo šią mintį šalin. Jie priklauso praeičiai. Jis gūžtelėjo pečiais, padėjo apdovanojimus į šoną ir perpetės dėklan įsimetė pistoletą. Jei Žakas nerimauja, vadinasi, yra rimta priežastis. Ir nors Stelas nė karto nebuvo apleidęs brigados išsidėstymo vietos, jis žinojo, apie ką kalba viršila. Kaip paprastai, po pergalės klientai aistringai trokšta kuo greičiau jais nusikratyti. Niekas nenori, kad, vykstant delikačiam naujos vyriausybės formavimui, netoliese šlaistytųsi samdiniai. Šiaip ar taip, brigada valdžią įteikė, brigada gali ją ir atimti.
Todėl jie atsiėmė uždirbtus pinigus ir pasišalino iš Naujojo Kovenanto, palikę ten savo negyvėlius. Ir atvyko čionai, į Amo, pailsėti, persigrupuoti ir palaukti, kol kur nors prasidės eilinis karas. Amo buvo žemės ūkio planeta, kurioje viskam vadovavo bažnyčia. Kaip ironiška — jie atvyko į Amo po karo Naujajame Kovenante, kurio priežastimi tapo būtent religiniai nesutarimai.
Bažnyčios seniūnai kontroliavo visus Amo gyvenimo aspektus, o ypač ekonomiką. Jie ne taip seniai suvokė, kad, turint reikalų su svetimšaliais, pačios pelningiausios yra būtent tos veiklos rūšys, kurios jų religijos požiūriu laikomos draudžiamomis. Paprasčiau tariant, prekyba uždraustais narkotikais, seksu bei ginklais gali duoti kur kas daugiau pelno, nei prekyba žemės ūkio produktais. Ir štai, aistringai geisdami, jog svetimšaliai paliktų jiems kuo daugiau pinigų, tačiau visgi prisibijodami baudžiančios savojo dievo rankos, bažnytininkai išrado Laisvos Prekybos Zoną — stulbinantis problemos sprendimas, padedantis ir išlikti nekaltam, ir susikrauti turtus. Apriboję žalingą svetimtaučių įtaką Zonos rėmais, jie sugebėjo ir apsaugoti nuo tos įtakos savąją liaudį, ir mėgautis visais tarpplanetinės prekybos teikiamais malonumais. Jų išradimas veikė išties puikiai.