— Tu žinai, ką daryti, pradėk.
Netaręs nė žodžio, vairuotojas įjungė turbinas, ir mašina nuslydo per smėlį.
Žingsniuodamas palei savo aerokarą pirmyn ir atgal, senatorius Austinas Rupas be atvangos niurnėjo prakeiksmus. Jis keikė smėlį po kojomis, žvaigždes danguje, tačiau labiausiai tuos nelemtus uodeguotus roniečius, kurie ištraukė jį iš lovos, nes jiems šovė į galyą susitikti su juo vidury nakties. Velniai rautų! Jie atsiuntė koduotą radijo pranešimą, įsakydami senatoriui atvykti! Neblogai, a? Kaip jie drįsta? Jis kas, pasiuntinukas? Negi Rupas neįvykdė roniečių prašymo? Kodėl gi dabar jam tenka kęsti tokį elgesį? Kuo ilgiau Austinas mąstė, tuo labiau niršo. Tačiau kažkur giliai jo širdyje glūdėjo baimė — anaiptol ne tas menkas šiurpelis, kurį jis patirdavo, stovėdamas priešais senatą, o visai kas kita, ir nuo šio klaikaus pojūčio viduje viskas gniaužėsi ir stingo.
Tokį stiprų jausmą jis išgyvendavo nedažnai. Iš prigimties Rupas buvo avantiūristas, ne kartą dalyvavęs dideliuose, dažnai mirtinai pavojinguose žaidimuose pačiose įvairiausiose planetose ir neretai patyręs baimę. Bet ana baimė buvo visai kitokia, nei dabar. Akimirkai stabtelėjęs, Rupas įdėmiai įsiklausė. Ne, nieko. Tik įkaitusio metalinio aerokaro šarvo treškesys, kilęs dėl sąveikos su vėsiu nakties oru. Kas jam kliudo lipti į mašiną ir išskristi?
Kas galėtąjį sulaikyti? Tačiau mintis apie mėginimą apmulkinti roniečius Austiną baugino ne menkiau už mintį apie būsimą susitikimą su jais. Be to, senatorius visai pagrįstai manė, jog kuris nors ateivis dabar stebi jį iš tamsos. Rupas vėl pradėjo žingsniuoti pirmyn ir atgal, įdėmiai žvalgydamasis aplink. Kad jie prasmegtų! Kuriems galams ūmai išsikvietė jį vidury nakties? Įjuos ir dienos šviesoj baisu žiūrėti… o nakčia…
Staiga jis išgirdo tolimą turbinų gaudesį ir atsigręžė. Pamėgino susitvardyti ir nusiraminti — taip, kaip šimtus kartus darydavo prieš pasirodymus senate. Bet, kai iš tamsos išniro aerokaras, Austinui iš baimės vis vien susuko pilvą.
Mašina sustojo įžeidžiamai arti, aptėkšdama Rupą smėliu. Durys atsivėrė. Iš vidaus tvokstelėjo karšto oro srautas, ir smėlį nutvieskė ryški šviesa, kurios fone pasirodė trapu besileidžiančio Figo siluetas. Rupui pasidarė visai negera.
Jis jau ne kartą matėsi su roniečiais, bet niekaip neįstengė priprasti prie jų išvaizdos. Omai prisiminė, kaip, būdamas dar visai nedidutis, mėgdavo vartyti tėvo Bibliją ir kaip, išvydus šėtoną, kūnas visuomet nueidavo pagaugais. Figas atrodė it nužengęs iš tų paveikslėlių. Aukštas, su ilgomis laibomis kojomis, kurios, rodos, plaukė virš smėlio. Beplaukė rausvo atspalvio oda; ši spalva padėjo jo protėviams išgyventi raudono smėlio pasaulyje. Kaulėta kaukolė ir giliai įdubusios akys, pasislėpusios virš akiduobių kūpsančių kalnagūbrių šešėlyje. Viena ilga smaili ausis plokščiai prigludusi prie galvos, o kita, nukirsta pirato kardu, baigėsi nuopjova. Būtent tas nutikimas sukėlė tūžmingą Figo neapykantą žmonių rasei ir paaiškino, kodėl kariai tarpusavyje jį vadino “Vienaausiu seniu”. Ilga uodega kelis kartus katiniškai išlinko, o paskui apsivijo ateivio liemenį.
Kai Rupas užaugo, jis, be abejo, sužinojo apie akademinius debatus dėl roniečių išvaizdos. Kai kurie ekspertai teigė, jog būtent jų panašumas į velnius tapo ypatingo priešiškumo, kurį viena kitos atžvilgiu kone akimirksniu pajuto abi rasės, priežastimi. Nieko nuostabaus, kalbėjo jie. Žinant, kad žmonėms tūkstančius metų skiepijo negatyvų požiūrį į būtybę, savo išvaizda stulbinančiai panašią į ronietį, žmonės paprasčiausiai nepajėgė įjuos žiūrėti objektyviai.
Žinoma, pasitaikė ir tokių, kurie nepritarė šiam požiūriui. “Egzistuoja nenuginčijami įrodymai, — teigė jie, — kad roniečiai kosmoso įsavinimą pradėjo tūkstančiais metų anksčiau už mus. Gali būti, kad jie lankėsi Žemėje ir su pirmykščiais žmonėmis elgėsi anaiptol ne gražiuoju, dėl ko ir pelnė savo šėtonišką reputaciją. Ir visgi, — tęsė antrojo požiūrio šalininkai, — šis panašumas tėra atsitiktinis sutapimas, o rasių priešiškumą sąlygoja konfliktas tarp dviejų agresyvių, besiplečiančių imperijų, kurias šiuo metu skiria tik plonytis pasienio pasaulių sluoksnelis”.
Tačiau visiškai nepriklausomai nuo to, kas šiame ginče buvo teisus, Rupui roniečiai neišvengiamai siejosi su tėvo Biblijos iliustracijomis ir ta baime bei pasibjaurėjimu, kuriuos jis patirdavo vaikystėje. Ir vis dėlto Austinas išsitiesė, pasitelkė visą politiko patirtį bei žavesį, išspaudė gana ryžtingą šypseną ir tarė:
— Sveikinu jus. Aš esu senatorius Rupas. O kas jūs?
Figas neatsakė, tik nužvelgė Austiną nuo galvos iki kojų nelyginant kokį retą egzotišką gyvūną. Žmogaus baimė dar labiau suvešėjo, ir jis pasijuto raustąs. Baigęs apžiūrą, Figas šaltai pratarė:
— Tau buvo sumokėta. Tu sužlugdei darbą. Pasiaiškink.
Pasitelkęs visą savo savigarbą bei narsą, Rupas atsakė:
— Kurių galų privalėčiau jums aiškintis? Aš net nežinau, kas jūs toks.
Figas mąsliai pasižiūrėjo į pašnekovą ir tarė:
— Aš esu tas, kuris nudės tave, jei neatsakysi į mano klausimą.
Jo asmens sargybiniai žengtelėjo į priekį ir grėsmingai kilstelėjo ginklus.
— Jūs neišdrįsite! — šūktelėjo Rupas.
Figas šyptelėjo. Siaubingas reginys — jo lūpos prasiskyrė, apnuogindamos plėšrių dantų gretas. Ronietis lėtai pakėlė galvą ir nužvelgė horizontą.
— Kodėl gi ne? Esu tikras, dykumoje kasmet prapuola nemažai žmonių, ir niekas niekada jų nesuranda. Aerokarai dūžta, ryšio priemonės genda, žmonės pavargsta ir paklysta smėlynuose — ar maža kas gali nutikti? — Figas nenuleido akių nuo tolimo horizonto, tarsi regėdamas bejėgiškai dykumoje klaidžiojantį Rupą.
Kai prabilo vėl, jo balsas skambėjo tvirtai it plienas: — Dabar atsakyk į mano klausimą. Kodėl sužlugdei darbą?
Rupą pradėjo krėsti drebulys. Iš pradžių ėmė virpėti rankos, paskui keliai, o vėliau ir visas kūnas. Jis netgi pradėjo kalenti dantimis. Viešpatie, dar truputis — ir j į paprasčiausiai išvers išvirkščiai it striukės rankovę. Ta mintis senatorių baugino labiausiai. Ir kuriems galams jis įsipainiojo į šią istoriją?
— Aš… Aš nesuprantu, ką jūs turite omenyje, — vargais negalais išspaudė jis. — Padariau viską, ko manęs prašė. Kaip… Kokį darbą aš sužlugdžiau?
Ronietis taip nustebo, kad jo uodega nuslydo nuo liemens ir vėl pradėjo plaktis į šalis. Figas sunėrė rankas už nugaros ir, lėtai eidamas aplink žmogų, prabilo:
— Kokį darbą tu sužlugdei, nelaimingasis? Samdinių brigada gauna tavo planetos pilietybę. Čia, tavo manymu, sėkmė? Tau buvo įsakyta padaryti viską, kad sumenkintum gynybinę planetos galią, o ne padidintum ją.
Figas sustojo tiesiai priešais Rupą. Jo akys žioravo tamsoj nelyginant įkaitusios anglys.
— Betgi aš padariau viską, ką galėjau, — Austino balse suskambo neviltis. — Skatinau juos ginčytis, stūmiau į debatus — žodžiu, visomis išgalėmis verčiau tuščiai gaišti laiką. Ir man būtų pasisekę, jei samdiniai nebūtų pasiūlę savo paslaugų veltui. Ką aš galėjau priešpastatyti?