— Visos tos idiotiškos jūsų kvailos vyriausybės machinacijos nedomina nei manęs, nei mano viršininkų, — atrėžė Figas. — Mus domina vienintelis dalykas — rezultatas.
Rupą persmelkė pyktis — toks stiprus, kad vyrukas net padrąsėjo.
— Jūs… Jūs įsivaizduojate esą protingesni už visus! — kone suriko jisai. — O ar jums nešovė į galvą, kad, ko gero, Kastenas ir jo žmonės neklysta? Gali būti, jog “Intersistems” iš tiesų sudarė sąjungą su piratais. Gal rytoj čia pasirodys piratų laivynas.. Ir kas gi tuomet nutiks jums?
Rupas tučtuojau pasigailėjo savo žodžių. Jis būtų atidavęs bet ką, kad tik jie nebūtų nuskambėję, ir atšlijo, laukdamas kulkos. Bet nieko baisaus nenutiko.
Užuot įsiutęs, Figas nustebęs atlaidžiai žvelgė į priešais stovintį žmogų.
— Štai kaip! Vadinasi, pelė turi dantis. Nuostabus siurprizas! Atsakau į pelės klausimą: ne, kvaily, piratai mūsų nejaudina. Kodėl turėtų? Jiems reikia tiktai termiumo — kaip ir kompanijai, kurią jūs vadinate “Intersistems”. Gi mums reikalinga visa planeta. Tu ką, išties įsivaizduoji, kad piratai trokšta čia gyventi ir dirbti? — Figas mostelėjo įjuos supančią dykumą. — Kam jiems visi šie keblumai? Juk kur kas paprasčiau tiesiog pasiimti tą, kas juos vilioja, — pasisavinti ar atiduoti “Intersistems, vis vien. Ši planeta galiausiai atiteks mums. Tik klausimas, ar tu norėsi gyventi pakankamai ilgai, kad mūsų pergalę pamatytum savo akimis.
Rupas nemanė, jog atsikratyti piratų ir “Intersistems” bus taip lengva, tačiau neįstengė rasti įtikinamų argumentų, kad apgintų savo nuomonę. Tad paprasčiausiai stovėjo, panarinęs galvą, ir laukė, kas bus toliau. Ūmai prisiminė mažąblasterį, paslėptą kairėje rankovėje. Po velnių! Šiaip ar taip, jis drauge pasiims ir šitą ateivišką šunsnukį! Didelei savo nuostabai, nuo šios minties Austinas vos ištvėrė nenusikvatojęs, o tvirti siaubo gniaužtai paširdžiuose pastebimai susilpnėjo.
— Tačiau, — susimąstęs tęsė Figas, nedelsiant pajutęs Rupo nuotaikos pokytį, — galbūt vertėtų suteikti tau dar vieną šansą. Man regis, tu nuoširdus. Žinia, tiek, kiek apskritai gali toks būti. Ir jeigu mums padėsi, tau bus atlyginta. Kai užgrobsim planetą, tu valdysi žmones. Ir kas žino? Gal pasitarnausi mums dar kaip nors. Tam, kuris mums padeda ir vykdo nurodytas užduotis, viskas yra įmanoma. Taip, aš suteiksiu tau antrąjį šansą. Sėkmės atveju tu įgysi tokią valdžią ir turtą, apie kokius negalėjai nė svajoti. Nesėkmės atveju tavęs laukia mirtis.
Rupas jį išklausė — išoriškai įsikūnijęs atidumas, įsikūnijęs paklusnumas. Tačiau viduje jis visas virpėjo, iš anksto mėgaudamasis ta valdžia, kurią turės. Jam netgi dingtelėjo mintelė — o gal galiausiai pavyks nusikratyti roniečiais, viską pasilikus sau vienam. Duodamas ištikimybės priesaiką, senatorius dar tebejautė baimę, tačiau mintyse prisiekė, jog šlykštusis ateivis sumokės už šiąnakt patirtą baimę bei pažeminimą. Jiedu kalbėjosi visą naktį, svarstydami Friholdo užgrobimo planus, ir išsiskyrė, kai rytuose patekėjo saulė.
8
Trys transportiniai brigados laivai sukosi stacionaria orbita aukštai virš Friholdo paviršiaus. Jie skriejo pakankamai toli vienas nuo kito, kad visi drauge nežūtų nuo vienos vienintelės raketos smūgio, bet ganėtinai arti, kad būtų patogu bendrauti tarpusavyje. Kiekvienas iš šių milžiniškų laivų galėjo gabenti tūkstantį ginkluotų žmonių, jiems skirtas šaudmenų atsargas, produktus ir visokeriopą įrangą. Skirti tik skrydžiams kosmose, jie negalėjo judėti atmosferoje — dėl savo apimties ir sudėtingos išorinės įrangos, tai yra vamzdynų, antenų, stebėjimo bokštų ir kovinių platformų. Gausybė šatlų kelias valandas zujo tarp transporterių ir Friholdo paviršiaus, kol atgabeno į flagmaną visus, kuriuos reikėjo.
Sėdėdamas masyvaus stalo gale, Stelas apžvelgė “Zulu” karininkų kajutkompaniją, nekreipdamas dėmesio į tuos, kurie plepėjo su kaimynais ar ieškojo savo vietos. Skirtingai nei jiems, jam ši akimirka buvo itin asmeniška. Ką ir kalbėti, ilgus metus būtent šis laivas buvo vieninteliai jo namai. Būtų nuostabu, jei greta sėdėtų Olivija, pagalvojo Stelas, tuomet jis galėtų papasakoti jai visas istorijas, susijusias su gyvenimu “Zulu”. Tačiau mergina pasiliko viloje, kurią pulkininkas apleido prieš dvi dienas. Prisiminimai apie drauge su ja praleistas neįkainojamas valandas privertė jį šyptelėti. Iš pradžių jiems buvo sunku atsiverti, bet kas akimirką darėsi vis lengviau, ir štai jiedu jau kalbėjosi ir kalbėjosi, šokinėdami nuo temos prie temos, atrasdami sąlyčio taškus ir aistringai trokšdami vis daugiau sužinoti vienas apie kitą. Iki tos minutės, kai Stelui teko išskristi, jiedu spėjo pasikalbėti ir apie ateitį — šiam užsiėmimui pulkininkas ir jo bičiuliai karininkai pastaruoju metu skyrė gana daug laiko.
Stelo žvilgsnis stabtelėjo prie baro, užimančio visą tolimąją patalpos dalį. Tas buvo pagamintas iš žemiškojo ąžuolo, ir jo nepriekaištingai nupoliruotas paviršius spindėjo nelyginant bažnyčios altorius. Kiek prie šio baro išgerta! Kiek papasakota istorijų ir anekdotų! Jei įsižiūrėtum atidžiau, dešinėje pusėje ant plieninės pertvaros Šalia baro pastebėtum dėmę. Kadaise į šią vietą pataikė iš Momaro-2 paleista raketa. Senasis Vilis, oficiantas, žuvo akimirksniu, tačiau jo numylėtas baras ne tiktai ištvėrė smūgį, bet liko nė neįbrėžtas. Per ilgus savo gyvavimo metus “Zulu” patyrė ne vieną smūgį tačiau sunkius išmėginimus visuomet atlaikydavo garbingai.
Ir pati brigada taip pat.
Kaip ir du kiti brigados transporteriai, “Mazajus bei “Šoną”, “Zulu” buvo senas, senesnis už tuos, kuriems tarnavo. Ir taip pat, kaip “Mazajus” ir “Sona”, “Zulu” iš tiesų nebuvo kovinis laivas. Žinoma, jis turėjo energetines patrankas bei raketines baterijas, tačiau visi šie ginklai buvo skirti vien gynybai ir vargu bau galėjo rimtai kam nors pakenkti — nebent tokiai pat senienai, kaip jis pats. Tačiau laivas buvo aprūpintas puikiais apsauginiais jėgos ekranais ir galingais varikliais. Jis nepasižymėjo nei grožiu, nei sparta, ir visgi ne kartą gelbėjo žmonių gyvybes; kapitonė Amanda Boiko nepaprastai juo didžiavosi.
Kapitonė buvo karšto būdo moteris, liesa, gyslota, su mažu tamsiu veideliu, kuriame spindėjo ryškiai liepsnojančios akys. Dabar ji sėdėjo Stelo kairėje, šalia dviejų kitų kapitonų, Nišitos ir Kosto. Už jų įsitaisė: dar visai neseniai kapitonas, o nūnai majoras Vangas, Samanta su smilkstančia cigarete (užsitempusi uniformą, ji aiškiai jautėsi nekaip), leitenantai, vyresnieji seržantai ir įvairiausi kariniai specialistai. Stelo dešinėje sėdėjo viršila Komo, Oliveris Kastenas, Austinas Rupas, Elvaras Bremas, keli stambių pramonės įmonių vadovai ir Friholdo gynybos pajėgų atstovai. Žodžiu, čia susirinko tikrų tikriausia karinė taryba.
Bet štai pagaliau visi susėdo ir klausiamai sužiuro į Stelą. Jis atsistojo.
— Visų pirma leiskite padėkoti, kad nedelsdami atsiliepėte į kvietimą susirinkti čia, bet, patikėkite, tai labai svarbu. Jūs — pagrindinės šios planetos figūros, o mums, naujai iškeptiems Friholdo piliečiams, dar tik teks pratintis prie civiliško gyvenimo. Be abejo, artimesnė pažintis su jumis mums labai padės.
Peržvelgęs savo pavaldinių veidus, Stelas prisiminė sceną, vykusią viso labo prieš valandą. Visų trijų laivų pakilimo-nusileidimo platformose išsirikiavo brigados kariai ir, paklusdami iš interkomo sklindančiam Kasteno balsui, virtę vienu kūnu bei siela, choru paskui jį kartojo ištikimybės priesaiką. Paskui Kastenas tarė:
— Man teko didžiulė garbė — pranešti jums, jog nuo šiol esate pilnateisiai Friholdo piliečiai, su visomis atitinkamomis privilegijomis bei pareigomis.
Vietoje atsakymo pasigirdo pasveikinimo šūksniai…