Moteriškas balsas atsiliepė:
— Po velnių, už nieką ir į kalėjimą nesodina, Džonai!
Kai geranoriškas jaudulys atlėgo, Stelas tarė:
— Gerai, šis klausimas suderintas. Dabar apsvarstykim, kaip kuo efektyviau išnaudoti tas jėgas, kurias turime. Mudu su pulkininku Krasnovskiu truputį pasėdėjome prie brigados kompiuterio ir padarėme išvadą, kad visų geriausia būtų sumaišyti brigadą ir gynybos pajėgas. — Be to, tokiu būdu kareiviai greičiau įpras prie naujos aplinkos, mintyse pridūrė jis. — Aš jau minėjau, kad mes nemėginsime praryti gynybos pajėgų. Radome kitą sprendimą. Su didžiausiu malonumu pranešu apie savanorių, vietos gyventojų, bataliono formavimą. Jam vadovaus pulkininkas Krasnovskis, sutapdindamas šias pareigas su mano pavaduotojo pareigomis. — Gynybos pajėgų karininkai sukėlė audringas ovacijas.
— O dabar, — prabilo Stelas ir spustelėjo mygtuką, įtaisytą jo krėslo ranktūryje, — pasikalbėkime apie mūsų armijos išdėstymą.
Šviesa užgeso, ir ant vienos pertvaros nušvito ekranas. Projektorius buvo prijungtas prie brigados kompiuterio, ir žiūrovai išvydo žemėlapius, kareivių sąrašus, atskirų junginių pavadinimus bei galybę kitokios informacijos. Diskusija tęsėsi per priešpiečius, o vėliau ir per pietus. Jai pasibaigus, kajutkompanijoje liko krūvos tuščių maisto pakuočių, suglamžyti popieriai ir nuorūkų kupinos peleninės.
Stelas buvo patenkintas bendrų pastangų rezultatu. Kiekvienoje gyvenvietėje gynėjų grupę nuspręsta sustiprinti vienu brigados padaliniu, be to, ypatingai pasirūpinta tomis gyvenvietėmis, kuriose planuojama sukoncentruoti termiumo gryninimą. Prie kiekvieno kovinio brigados vieneto prijungtas savanorių padalinys. Pastarieji turėjo padėti kareiviams apsiprasti naujoje aplinkoje, supažindinti juos su vietos papročiais, ekologijos ypatumais bei planetos geologija. Visa tai labai pravers masinės atakos atveju.
Bet ne menkiau svarbios buvo ir kitos šio plano įgyvendinimo pasekmės, kurios iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti antraeilės. Dirbdami ir kaudamiesi petys petin, kariai ir savanoriai geriau pažins vieni kitus, o drauge su pažintimi ateis ir pasitikėjimas. Užsimegs draugiški ir, be abejo, meilės ryšiai. Gims vaikai, ir galiausiai savanoriai įsilies į brigadą, o ji savo ruožtu ištirps tarp civilių. Ir kai šitaip nutiks, brigada liausis egzistavusi. Tačiau ji nemirs. Ji gyvuos ir vystysis, bet jau kaip išgelbėtos kultūros dalis, ir ilgainiui svarbu liks tik šitai. Stelas prisiminė, kaip į kapą leidosi karstas su Štromo kūnu. “Viskas bus nebe taip, kaip senomis geromis dienomis, Buliau, — pagalvojo jis, — tačiau nieko nepadarysi, laikai keičiasi. Atmeni, tu sakei: “Tas, kas nesugeba prisitaikyti, žūva”. Na, štai, mes ir taikomės, Buliau. Mes taikomės”.
Kai susirinkimas baigėsi, prie Stelo priėjo Austinas Rupas.
— Labai įdomus pasitarimas, generole, — pratarė jis. — Labai kruopščiai apgalvotas. Tikiuosi, mudu ne priešai?
Stelas paspaudė ištiestą ranką ir mandagiai nusišypsojo.
— Žinoma, ne, senatoriau. Lojali opozicija — puikiausias bet kokio plano patikrinimas.
— Na, tokiu atveju mūsų nuomonės sutampa, generole! Linkiu jums sėkmės.
Su tais žodžiais Rupas ištirpo tarp žmonių, skubančių į pakilimo denį, kur jų laukė šatlai.
Per kitas dvi dienas visi dirbo kaip apsėsti. Iš pradžių įvyko pasitarimas su kapitonais Boiko, Nišita bei Kosto, kurio metu apsvarstė transportinių laivų perdislokavimo klausimą. Jei piratai pradės didelį puolimą, seni, aptriušę laivai išsilaikys dešimt minučių, ne daugiau. Tad buvo nuspręsta, kad, vos tik brigada su visa savo įranga bei atsargomis nusileis į Friholdą, transporteriai užims pozicijas atokiai nuo planetos ir taps savotiškomis išankstinio perspėjimo stotimis. Toks sprendimas netgi dabar padės kompensuoti nuostolius, padarytus palydovų sistemai. O jei piratai atakuos pačius transporto laivus, tie galės akimirksniu pasitraukti į hipererdvę. Žinoma, tokiu atveju egzistavo tikimybė išnirti iš poerdvio kur nors pačiame asteroido centre arba saulės paviršiuje, tačiau ji buvo pakankamai menka, o tokio sprendimo pranašumai — akivaizdūs.
įvyko pasitarimas ir su štabo darbuotojais, ryšininkais bei strategais ir netgi pasitarimas, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl pasitarimų skaičiaus mažinimo. Bet galų gale viskas, dėkui Dievui, baigėsi. Krasnovskis davė paskutinius nurodymus, Stelas lengviau atsiduso, sėdo į mažą žvalgybinį laivą, pasiskolintą iš kapitonės Boiko, ir išlėkė į kosminę erdvę.
Laivą valdė Samanta — žvalgybos karininkė turėjo būti ir puiki pilotė, o trečiąjį keturviečio laivelio krėslą užėmė viršila Komo. Laivų-žvalgybininkų kūrėjai mąstė ne tiek apie pilotų patogumus, kiek apie greitį. Didžiąją vidinės erdvės dalį užėmė galingi varikliai, o įgulai teko glaustis ankštoje kabinoje. Tiktai šis faktas — ir, žinia, karšti Stelo prieštaravimai — sulaikė Krasnovskį nuo sprendimo sugrūsti į laivą kone pusę brigados. Regis, Krasnovskis nesuprato, kad aviabrigados verbavimas — subtilus dalykas, ir užsiimti juo reikia be triukšmo, nepatraukiant į save didesnio dėmesio. Žinoma, ir pulkininkas, ir prezidentas Kastenas apskritai prieštaravo, jog Stelas skristų pats, remdamiesi tuo, kad jis privalo asmeniškai dalyvauti Friholdo gynybos organizavime. Kas nutiks, jeigu tuo metu prasidės ataka? Kaip nekeista, būtent šis argumentas galutinai įtikino Stelą, jog skristi reikia pačiam.
Kad Krasnovskis galėtų veikti efektyviai, jis privalėjo įgauti pasitikėjimo savimi ir pelnyti brigados pagarbą; to sunku tikėtis, jeigu Stelas kas sekundę dirsčios jam per petį. Be to, įkalbėti aviabrigadą padėti Friholdui veikiausiai bus nelengva. Gi Stelas galėjo remtis savo brigados reputacija, vadinasi, turėjo daugiau šansų sėkmingai atlikti misiją, nei kas kitas. Šiaip ar taip, jam norėjosi tuo tikėti. Tačiau širdies gilumoje generolas turėjo pripažinti, kad jam paprasčiausiai mirtinai įgriso tie štabo darbuotojai, ryšininkai, pasitarimai ir kita rutina. Bus malonu bent laikinai pakeisti aplinką.
Įvedusi maršrutą į laivo kompiuterį, Sem įėjo į mažutėlaitį poilsio kambarį ir išsidrėbė krėsle šalia Komo.
— Endo, štai kur mes keliaujame, — prisidegdama cigaretę, pratarė jinai.
— Endo? — Stelas suraukė antakius. — Pavadinimas girdėtas, bet tai ir viskas, ką žinau.
Neseniai jis įsakė Samantai sužinoti, kur įsikūrusi artimiausia aviabrigada. Pastarosiomis dienomis generolas buvo toks užsiėmęs ir taip troško kuo greičiau užbaigti tuos įkyrėjusius pasitarimus, kad net nepasiteiravo, kur būtent jie skris.
— Nieko nuostabaus, juk tas pasaulis glūdi atokiai nuo turistinių maršrutų, — atsiliepė Samanta. — Iš pradžių jis netgi taip ir vadinosi — Endo-Ties-Riba. Planetą atrado Imperija, bet paskui, kai prireikė sureguliuoti nedidelį teritorinį ginčą, užleido ją zordams. Planeta skrieja netoli nuo gimtojo jų pasaulio. Zordai nelabai nuoširdžiai rūpinosi Endo įsavinimu, ir tenai beveik nieko nėra, išskyrus neįžengiamus miškus. Norint ką nors pasiekti, reikėjo dirbti, o zordai tingi netgi judinti čiuptuvus.
Zordai buvo dvikojės būtybės ir turėjo keturis čiuptuvus, po du abiejose pusėse, rankų vietoje. Aplink burną taip pat rangėsi čiuptuvai, tik mažesni. Jais būtybės naudojosi tiek bendravimui — susišnekėdami labai sudėtinga gestų kalba, — tiek ir maitinimuisi. Toji rasė buvo visai neagresyvi, matyt, visiškai patenkinta savo mažutėlaite Imperija, kurią sudarė viso labo dvi planetos. Tačiau zordai pelnė mėgėjų pagyventi svetima sąskaita reputaciją, be to, jie buvo įnirtingi įteisintos vergovės šalininkai, ir ši aplinkybė gerokai apribojo jų galimybes siekti klestėjimo bei sėkmės.
— Gerai, — pratarė Stelas. — Endo, vadinasi, Endo. Kiek suprantu, ten įsikūrusi brigada.