— Įspėjai, — Samanta pro šnerves išleido čiurkšlelę aromatinių dūmų. — Ir viena iš pačių geriausių. Sakalo Sakalai.
Stelas mąsliai pažvelgė į ją.
— Niekada apie tokią negirdėjau.
— Jiems vadovauja Džekas Sakalas? — suniurnėjo Komo, valydamas galingą granatsvaidį.
— Taigi, — Sem išpūtė į palubę eilinę dūmų srovę. — Nors šitaip jie vadinosi dar tada, kad buvo Imperijos navigatoriai, ir šis pavadinimas vaikinams primena, jog dabar jie viso labo tik atsistatydinę karininkai. Nenustebsiu, jeigu pilotai savo vadą vadina tiesiog Džeku.
— Aha, prisiminiau, — susimąstęs pratarė Komo. — Jis pateko į karo lauko teismą, nes vijosi piratus iki pat Uolos. Pažeidė visus tuo klausimu priimtus nurodymus.
— Jei taip, kam jis mums reikalingas? — paklausė Stelas. — Vienas dalykas — atsitiktinė klaida ir visai kitas — nedisciplinuotumas… ar kas ten juos skatino.
— Viskas teisingai, — ramiai, svariai prabilo Samanta, — betgi reikia įvertinti ir aplinkybes. Tą kartą Sakalas mokė patruliuoti naujokų grandį, visiškai žalius geltonsnapius, tik ką apleidusius Akademijos suolus. Taipjau išėjo, kad jie susitiko piratus, grobstančius lainerį — jei neklystu, “Jupiterį”. Šitai nutiko tiesiog Sakalo akyse. Piratai iššlavė iš laivo viską, ką tik galėjo, paėmė nelaisvėn jo keleivius — o pastarųjų ten buvo nemažai — ir pasuko namo. Pats supranti, nelaimingųjų laukė vergystė iki grabo lentos. Na, man regis, Sakalas paprasčiausiai nepajėgė likti nuošalyje. Išmetė iš galvos vyresnybės įsakymus ir drauge su savo mokiniais puolė vytis.
Stelas galėjo įsivaizduoti, kaip viskas nutiko. Dreifuojantis laineris, visiškai išgrobstytas ir ištuštėjęs, su nepataisomai sugadintais varikliais — kai tik laivą užėmė piratai, tuo pasirūpino jo įgula. Trumpas beviltiškas susirėmimas šliuzo kameroje ir vorelė vyrų, moterų bei vaikų, gabenamų į piratų laivus. Vienas dalykas — išgirsti apie tokį siaubingą nutikimą ir visiškai kitas — pamatyti savo akimis ir nesiimti nieko, nes Imperija trokšta išlaikyti piratus kaip buferį tarp savęs ir roniečių.
— Ir?.. — paklausė Stelas.
Komo su Samanta susižvalgė ir abu drauge išsišiepė.
— Jis juos pasivijo, — atsakė Komo. — Iš pradžių Sakalas atkirto piratus nuo likusiųjų transporto laivų, kuriuose buvo sukišti “Jupiterio” keleiviai bei įgula. Išlaisvino juos ir išsiuntė namo, lydimus dviejų naikintuvų. O pats leidosi įkandin likusiųjų piratų ir ėmė naikinti juos po vieną. Girdėjau, kad į Uolą tada sugrįžo tik du ar trys laivai iš tuzino.
Sem pritardama linktelėjo.
— Paskui įvyko karo lauko teismas. Sakalo laimei, tarp lainerio keleivių buvo įtakingų ir pasiturinčių žmonių. Išgirdę, kaip pasielgta su jų išvaduotoju, jie susidėjo ir įteikė jam apvalią sumelę. Jos dėka vaikinas ir suformavo savo aviabrigadą, Sakalo Sakalus. Istorijos pabaiga.
— Tiek to, įkalbėjot, — susimąstęs atsiliepė Stelas. — Regis, jis mūsų kraujo. Ir dar, regis, jis šaunus vaikinas. Kaip sykis toks, kokio mums reikia.
9
Žvelgdama, kaip ekrane vienas po kito įsižiebia šviesos taškai, kom-technikė Ču be atvangos murmėjo prakeiksmus. Piratai. Du… trys… penki… šeši! Lygiai tiek, kiek nurodyta “Zulu” pranešime. Kaip ir visi likusieji Friholdo gyventojai, paskutiniąsias dvidešimt minučių ji galėjo daryti tik viena: bejėgiškai laukti. Kad ir kaip ten būtų, dabar laukimui atėjo galas. Tačiau vienas iš tų laivų pasirodė besąs tikras milžinas. Tiesiog kažin koks monstras. Dieve gailestingas, nejaugi jie iš tiesų ketina nutupdyti šitokį griozdą? Ču pirštai skubiai perbėgo klavišus, ir kom-ryšio spinduliai paklusniai nusidriekė nuo sekimo stoties link visų svarbiausių planetos taškų. Netgi tenai, kur netoli šiaurinio Friholdo poliaus pulkininkas Krasnovskis giliai po žeme įkurdino savo vadavietę.
Po poros sekundžių visi koviniai planetos padaliniai gavo aiškius, griežtus Krasnovskio įsakymus. Kiek vėliau jo nurodymai buvo paskelbti visoms gyvenvietėms, ir į pavojaus signalą atsiliepė jų gynybinės pajėgos. Tai viskas, ko galima imtis be priedangos iš oro. Kapitonės Boiko, iš anksto perspėjusios apie besiartinančius piratus, dėka Krasnovskiui būtų pakakę laiko pakelti į orą tris naikintuvų aviabrigadas. Tik štai bėda: pakelti nebuvo ko. Taip jie ir sėdėjo laukdami — be deramos priedangos, su brigada, kuri dar tik mėgino apsiprasti naujoje vietoje.
“Na, kad ir kaip ten būtų, šeši laivai nepajėgs užgrobti planetos, — svarstė Krasnovskis, stengdamasis susiklosčiusioje padėtyje įžvelgti nors kokią gerą pusę. — Tai tiesa, — pats sau atsakė jis, — bet vieną gyvenvietę jie, be jokios abejonės, gali išgrobstyti ir, žinoma, sunaikinti. O kam jiems tas didžiulis siaubūnas? Ką jie ketina su juo daryti?” Pulkininkas atsiduso. Jam beliko tik laukti ir mąstyti. Apie tai, kaip, pavyzdžiui, juo dėtas elgtųsi Stelas.
Giliai po Friholdo paviršiumi Klano vadas Figas uodega piktai bilsnojo į grindis. Monitoriuje piratų laivai atrodė it žydros strėlės: penkios mažytės ir viena didžiulė. Ką tie niekšai sumanė? Ir kuriems galams jiems toks milžiniškas laivas? Negi jie ketintų leistis? Žinia, visi žmonės buki, betgi ne tiek. O gal tiek? Tokio dydžio laivas po nusileidimo taptų itin lengvai pažeidžiamas. Prakeikimas! Nesiliaujančios piratų atakos tik mobilizavo gyventojus, kas visiškai nesiderino su Figo planais. Jis atsigręžė į padėjėją ir davė kelis trumpus įsakymus. Netrukus užkoduotą pranešimą gabenantis spindulys pervėrė planetos atmosferą ir nuskriejo į kosminę erdvę.
Už šimtų mylių nuo požeminio Figo urvo, gyvenvietės, vadinamos Du-Kartu, pakraštyje seržante Flin, markstydamasi nuo ryškios saulės šviesos, nenuleido akių nuo beribio dangaus. Ūmai tenai pasirodė tamsus taškas. Jis sparčiai augo ir netrukus virto iš pradžių dėme, o paskui ir laivu, tokiu dideliu, kad net užtemdė saulę.
— Tai šūdas, — sumurmėjo Flin.
O ji jau pamanė, kad vyresnybė prisirijo narkotikų. Laivas buvo tiesiog milžiniškas — toks tik vargiai galės nusileisti, o paskui pakilti vėl.
Greta jos stovintis kapralas Stiksas nustebęs palingavo galvą ir sušuko, stengdamasis perrėkti besileidžiančio laivo variklių keliamą triukšmą:
— Ką darysim, seržante?
Ir išsišiepė, iš anksto žinodamas, ką jinai atsakys.
— Tą patį, kaip ir visada, Stiksai, — atsakydama suriko Flin. — Atspardysim jiems subines!
Ji nepadoriai mostelėjo artėjančio laivo pusėn ir nubėgo link pusiau išrausto apkaso, kuriame buvo sudėti ginklai. “Arba prarasim saviškes, — mintyse užbaigė seržante. — Trečio varianto nėra”.
Už šimtų mylių virš Flin galvos, “Keršytojo”, lengvo Brolijos kreiserio, kapitono tiltelyje majoras Malikas atsilošė nuo perkrovų saugančiame krėsle. Jis nenuleido akių nuo monitorių ekranų. Į skruzdės panašios figūrėlės zujo pirmyn ir atgal. Nejaugi jie nesupranta, kad viskas beprasmiška? Jis krestelėjo ilgus šviesius plaukus, iš anksto mėgaudamasis neišvengiama kančių ir mirties bakchanalija. Malikas buvo stiprus vyriškis, ko gero, truputėlį per aukštas, — “žalga”, kaip jį erzindavo vaikystėje, tačiau gerai sudėtas. Po tankiais šviesiais antakiais glūdinčios akys spinduliavo energiją ir gyvybinę jėgą. Jo alsavimas sutankėjo, kumpokos nosies šnervės išsipūtė nuo susijaudinimo, tarp kojų pasijuto gerai pažįstamas krutėjimas. Šitaip visuomet nutikdavo prieš kautynes, ir šie pojūčiai Malikui teikė didžiulį pasitenkinimą.
Tarsi pajutusi jo nuotaiką, ledi Almanda Kanse-Džouns padėjo jam ant peties šaltus it ledas pirštus.
— Atmink, Malikai, šiandien “Intersistems” reikia ekstraktoriaus, ir nieko daugiau. Tiktai dėl jo mes rizikuojame, leisdamiesi su šia gelda.