— Švarus darbelis, Broli Drago, — pagyrė jį Kanse-Džouns ir akinamai nusišypsojo. — Viskas praėjo taip sklandžiai, kad, man regis, galėsime leisti majorui Malikui apsilankyti dar keliose gyvenvietėse.
Drago gūžtelėjo pečiais.
— Kodėl gi ne? Jų niekas nepridengia iš oro. Vadinasi, vėliau turėsime mažiau darbo.
— Štai būtent, — Almanda įsitaisė krėsle ir užsimetė koją ant kojos.
Kom-technikė Ču prigludo prie ekrano, nepajėgdama atplėšti nuo jo akių. Šito paprasčiausiai negalėjo būti, betgi štai jie, stačiai priešais ją. Ekrane netikėtai pasirodė dar dvylika švytinčių dėmelių, nors nė vienas brigados transporteris neatsiuntė perspėjimo. Vadinasi, tie laivai žinojo planetos koordinates ir išniro iš hipererdvės tiksliai virš jos. Ču pirštai nubėgo klavišais, o širdį sugniaužė nepakeliamas skausmas. Štai taip. Dabar, kai piratai sulaukė pastiprinimo, jie įstengs užgrobti planetą. Bet kas gi čia… Ekrane sumirgėjo duomenys apie artėjančius žvaigždėlaivius, ir, sprendžiant iš šios informacijos, jų charakteristikos gerokai skyrėsi nuo piratiškųjų. Čia gi… Čia ateivių laivai!
Pulkininkas Krasnovskis nebuvo religingas žmogus, ir visgi dabar jis meldėsi. Kai pasirodė nauji laivai, pulkininkas suprato, kad Dievas nuo jų nusigręžė. Bet ūmai jis suprato, kieno tas laivynas. Roniečiai! Krasnovskis išsišiepė, paskui nusikvatojo, tada sugniaužė glėby nustebusį kapitoną ir ėmė sukti jį po kambarį.
— Velniai rautų, vis dėlto Dievas yra! — sušuko pulkininkas. — Ir jis mūsų pusėje!
Drago peržvelgė atspausdintą dokumentą ir suraukė kaktą. Roniečių laivai? Čia? Dabar? Na, tik pamanyk, kokia nesėkmė! Tiek to, kam tuščiai gaišti laiką, keikiant savo likimą? Visi išlikę tankai jau laive, o drauge su jais ir didžioji ekstraktoriaus dalis. Drago įsakė pilotui pakilti avariniu režimu. Turint omeny, jog laivas mažumą apgadintas, ši užduotis reikalavo nemenko meistriškumo, tačiau pilotas viską atliko nepriekaištingai. Po kelių akimirkų laivas pakilo ir nėrė į dangų.
Figas su pasitenkinimu stebėjo, kaip Antrosios Ronų Imperijos Žvaigždžių Klano laivai susidoroja su tais niekšais piratais. Dujų laivai žuvo kone akimirksniu. Bet likusieji atsišaudė, nors jėgos buvo akivaizdžiai nelygios.
— Užsiimkite kreiseriu, mano kilnieji broliai, — įsakė Figas. — Reikia užgrobti kreiserį.
Ir tuojau pat trys roniečių laivai apsupo kreiserį, nukreipdami į jį visų savo pabūklų ugnį. Deja, šito nepakako. Jų ginkluotė gerokai nusileido tai, kuria naudojosi didysis laivas, ir visos trys strėliukės, žyminčios Klano laivus, viena po kitos išnyko iš Figo ekranų. Kaip ir visuomet, kai jį užvaldydavo pyktis, vadas pradėjo uodega plakti į grindis. Po poros akimirkų piratų kreiseris, lydimas vienintelio išlikusio laivo, išlėkė už atmosferos ribų ir nėrė į hipererdvę. Ronų Imperijos laivai persigrupavo ir taip pat pranyko. Ne idealu, bet… bet geriau, nei visiška piratų pergalė. “Ir vis dėlto, kas žino, — pagalvojo Figas, — gal kitą kartą man pasiseks prasčiau”.
Tačiau metas imtis darbo — pradėti nuosavą Friholdo užkariavimą. Šiame plane nebuvo vietos piratams būdingai bereikalingai prievartai, jis atrodė paprastas, grindžiamas tradicijomis ir, be abejo, subtilus — žodžiu, visapusiškai atitinkantis tas dorybes, kuriomis taip dosniai apdovanoti roniečiai. Nusprendęs, jog gali sau leisti truputį pailsėti, Figas patenkintas nusišypsojo ir nuėjo pasilepinti kasdieninėje smėlio vonioje. Tasai Rupas — apgailėtinas sutvėrimas, vargu ar iš jo bus daug naudos, mintyse svarstė jisai. Tačiau… be jo neapsieisi. Darbas turi būti atliktas — vienaip ar kitaip.
Piratų laivas nėrė į hipererdvę, ir Malikas pajuto charakteringą šleikštulį. Kai tik šis pojūtis praėjo, jis persivertė ant šono ir užgriuvo Almandą. Jo plieninė “ietis” įnirtingai skverbėsi į moters kūną, nenumaldomai artindama Maliką link tos saldžios palengvėjimo akimirkos, kurios jis laukė visą dieną. Gulėdama po juo, ledi Kanse-Džouns vis labiau kaitino partnerio aistrą, mėgaudamasi jo siautuliu, tačiau visiškai kontroliuodama procesą. Kai sprogimas galų gale įvyko, ji šaltais pirštais perbraukė Maliko stuburą. Šis krūptelėjo ir nustebęs suvokė, kad kažin kodėl nebepatiria pasitenkinimo.
Flin stovėjo tarp rūkstančių gyvenvietės Du-Kartu griuvėsių ir žvelgė į dangų.
— Niekšai, gyvuliai… Jūs už tai sumokėsite, anksčiau ar vėliau, — kuždėjo jinai.
Staiga kažkur kairėje pasigirdo neaiškus šniurkščiojimas. Flin pasikvietė Stiksą ir drauge su juo ėmė žarstyti nuolaužas bei tempti jas šalin. Netrukus iš griuvėsių jiedu ištraukė graudžiai raudančią trejų metukų mergaitę. Stengdamasi, kad mažylė nepamatytų žuvusios motinos, Flin paėmė ją ant rankų ir švelniai tarė:
— Na, na, nusiramink. Neverk, mažyle. Dabar viskas bus gerai… — ir, kreipdamasi į Stiksą, pridūrė: — Eime, surinksime išlikusius. Kitą sykį tie niekšai sumokės mums už viską.
10
Samanta atsargiai nukreipė laivą žemyn, kirsdama tirštą lietaus sluoksnį, labai charakteringą Endo. Prietaisų žiburėliai neryškiai apšvietėjos veidą, laibi pirštai slydo klavišais. Galų gale laivas pakėlė milžiniškus garo debesis ir švelniai nutūpė ant žemės. Netrukus Samanta ir abu vyriškiai jau stovėjo prie atviro liuko, žvelgdami į tolumoje mirgančias kosmouosto šviesas. Prasidėjo naktis, ir netikėtas vėjo gūsis bloškė į kupolą plačią lietaus juostą, tarsi kviesdamas sekti iš paskos.
— Koks šlykštus rutuliukas, — bjaurėdamasi pratarė Sem. — Kas kartą, kai čionai atvykstu, oras pabjūra — lyg tyčia.
— Taip, jis galėtų būti gerėlesnis, — atsiliepė Stelas. — Ką galite pasakyti apie čionykštį antžeminį transportą?
— Jis nuostabus, — atsakė Samanta. — Keliausime nuosavomis dvejomis.
— Na, tokiu atveju negaiškime laiko, — tarstelėjo generolas. — Nagi, kas greičiau nubėgs iki kupolo!
Ištaręs šiuos žodžius, jis liuoktelėjo ant žemės, pasileido bėgte ir pirmas pasiekė tikslą. Komo atskuodė išsyk paskui jį, Samanta liko paskutinė., — Taip negarbinga! — godžiai gaudydama orą, šūktelėjo jinai, ir jie visi drauge įžengė į apgailėtinai nutriušusį kupolą.
— Žinoma, — linksmai pritarė Stelas. — Antraip tu, ko gero, pajėgtum mus nugalėti. Verčiau mesk rūkyti ir pradėsi bėgioti greičiau.
— Verčiau aš liausiuos lenktyniavusi su apgavikais, — Sem užsirūkė ir priėjo prie registracijos stalo.
Už jo tūnojo išvargęs zordas. Ruda jo oda karojo klostėmis, o vienintelė akis ciniškai įsistebeilijo į Samantą ir jos palydovus — jis spoksojo nelyginant būtybė, savo ilgame gyvenimo kely regėjusi viską. Viename mažame čiuptuvėlyje jis gniaužė dantų šepetėlį ir juo knebinėjo savo burną. Kitame patalpos gale vyresnis zordas tingiai šlavė grindis. Be jų dviejų vestibiulyje nieko daugiau nesimatė. Ir Stelas suprato, kodėl — kiekvienas, atsidūręs šiame apleistame kosmouoste, veikiausiai troško kuo greičiau iš čia įšsinešdinti.