Zordai neturi kalbos organų, ir Samantai teko griebtis universalios gestų kalbos. Jos pirštai ir rankos sukruto, nelyginant šoktų veržlų šokį, atsakydami išraiškingai ir sparčiai sušmėžavo čiuptuvai. Jie mirgėjo taip greit, kad Sem vos spėjo suvokti prasmę. Paskui ji mostu padėkojo klerkui ir padėjo ant stalelio kažką, kas žaibiškai dingo rudo čiuptuvo gniaužtuose. Samanta išsivedė savo palydovus į lauką, pasodino į nedidelį šešiaratį visureigį, kuris kadaise veikiausiai buvo visai nebloga mašina, ir ženklais paaiškino vairuotojui, kur važiuoti. Atsakydamas tasai mirktelėjo vienintele akimi ir visais keturiais didžiaisiais čiuptuvais įsikibo į valdymo svertus. Mašina išriedėjo į duobėtą, purviną kelią.
— Viskas taip, kaip ir maniau, — prabilo Sem. — Kosmouosto klerkas nežino, kur gyvena Sakalo žmonės, tačiau pataria užsukti į Žmonių Kvartalą. Man regis, jo patarimas visai neblogas.
Kaip ir priklausė pagal pavadinimą, Žmonių Kvartale gyveno žmonės — ir ne vien jie. Nepasakytum, kad zordai žmonių atžvilgiu laikėsi diskriminavimo politikos, tačiau troško nuo pastarųjų laikytis atokiau, nors žmonės vergai juos visiškai tenkino. Tad visai natūralu, jog tie nelaimėliai, kuriuos likimas nubloškė į Endo, glaudėsi Žmonių Kvartale, kur galėjo sutikti panašių į save. Kadangi žmonių planetoje buvo visai nedaug, jiems paskyrė vieną iš pačių nuošaliausių nedidelio zordų miesto kampelių.
Stelo manymu, šis miestas priminė šen bei ten išmėtytų žeminių sankaupą, besimurkdančią purvo jūroje. Ant kai kurių statinių blausiai švytėjo iškabos, tiems, kurie pažinojo zordų rašmenis, pranešančios, kam skirtos tos įstaigos. Tačiau didžioji žeminių dalis skendėjo tamsoje. Visureigis vargais negalais skverbėsi tarp bjaurių “namų”, apšviestų blausia, mirguliuojančia retų gatvės žibintų šviesa, ir netrukus Stelas prarado orientaciją. Galų gale jie sustojo priešais mažą statinėlį, sukrautą iš purvo luitų. Iškaba, parašyta aiškia ir suprantama standartine kalba, džiugiai skelbė, kad čia įsikūrė “Džojaus gril-baras, jūsų paslaugoms”. Jie atvyko į Žmonių Kvartalą.
Tačiau “Džojuje” nepavyko sužinoti nieko nauja, be rezultatų baigėsi ir dar du mėginimai, o paskui juos nukreipė į “Kosmo-piloto prieglobstį”. Tai buvo nedidelė bjauri įstaiga, įsikūrusi kalvos šlaite iškirstame urve, pridengtame velėna. Žingsniuodami link įėjimo, jie vos nenuskendo purve bei gyvūnų išmatose. Stelas suprato, kad gyvūnai ir mašinos transportinėje Endo sistemoje atlieka daugmaž tolygias funkcijas.
Jiems įėjus, kalbos nutilo, ir visos galvos atsigręžė į atvykėlius. Daugiau nei šimtas išvargusių, nuobodžiaujančių, alkanų akių įdėmiai juos tyrė, o paskui, padarę išvadas, lankytojai grįžo prie savo reikalų. Stelui visa tai labai nepatiko. Klientai darė tokį pat slogų įspūdį, kaip ir pati užeiga. Medinės grindys neplautos metų metais, ant stalų pilna nešvarių alaus stiklų lėkščių su maisto likučiais ir pilnutėlaičių peleninių. Išvietę atstojo dvokiantis griovys, iškastas palei apšniaukštą galinę sieną.
Jie išsirinko stalelį kampe, atsisėdo ir apsidairė.
— Nesu tikras, kad noriu pasamdyti tą, kuris ateina užkąsti į tokią vietelę, — pratarė Stelas, nesikreipdamas į nieką konkrečiai.
Samanta jau žiojosi, ketindama jam atsakyti, tačiau ją sulaikė griausmingi gergždžiantys garsai. Jie sklido iš kito kambario galo ir, regis, lėtai artėjo. Netrukus paaiškėjo, kad garsus skleidžia stambus fintietis. Virš margaspalvių plunksnų jis ryšėjo purviną prikyštę. Kai triukšmingasis ateivis pasiekėjų stalelį, Komo nejučia siektelėjo pistoleto. Gergždesys virto veriančiais klyksmais, o į lėkštes panašios akys kone iššoko iš orbitų; po akimirkos fintietis stvėrė Samantą į glėbį, pakėlė ir apsuko virš galvos. Komo grėsmingai atsistojo, bet Stelas stvėrė jį už rankos.
— Lukterėk, Žakai… Regis, jiedu pažįstami.
Į paukštį panašus ateivis dar kelis kartus stipriai krestelėjo Samantą ir atsargiai nuleido ją ant grindų, nepadaręs nė menkiausios žalos. Ji ištiesė ranką ir kažką paspaudė juodoje dėželėje, kybančioje ant fintiečio kaklo. Veriantys klyksmai virto žodžiais, tariamais visiems suprantama standartine kalba.
— Mole! Kaip džiugu tave matyti! Mano bare Velere nebuvo tarnaitės, geresnės už ją, — pratarė margaplunksnė būtybė, kreipdamasi į Stelą ir Komo. — Tiesa, ji pernelyg mėgo plepėti su klientais, na, betgi nereikia norėti visko išsyk. Ką, Mole, ieškai darbo?
Sem nusijuokė.
— Vėl dirbti tau? Žinote, — ji atsigręžė į savo palydovus, — šitas snapuotasis nuolat prašydavo paskolinti pinigų ir niekada jų negrąžindavo. — Ji vėl pasisuko į fintietį: — Tu tikriausiai juokauji, senas išsigimėli.
Samanta nusikvatojo, svetimtautis vėl veriamai sutarškėjo, o Stelas pažvelgė į Komo ir nustebęs palingavo galvą. Gal kada nors jam ir pavyks įprasti prie Samantos daugiaveidiškumo bei keistų jos draugų, nors… vargu bau.
Sem primygtinai paprašius, fintietis prisitraukė krėslą ir prisėdo prie jų. Kaip paaiškėjo, būtent jis vadovavo “Kosmopiloto prieglobsčiui” ir labai tuo didžiavosi. Jo tikrasis vardas — Skraidantis-Tarytum-Strėlė — nebuvo labai patogus dalykiniu atžvilgiu, tad ateivis tenkinosi Popso pravarde.
— Popsai, mes su draugais ieškome vaikino, vardu Džekas Sakalas, — tarė Sem. — Sako, jis čia lankosi. Turime jam šiokį tokį pasiūlymą. Gal patartum, kur jį surasti?
Popsas suokalbiškai apsidairė ir sukuždėjo:
— Negaliu sakyti, kad tavimi nepasitikiu, Mole, drauguže, bet Komandoro ieško daugelis, ir ne visi jam linki gero. Jei žinočiau daugiau…
— Be abejo, aš tave suprantu, — atsakė Samanta. — Tikiuosi, šitai padės, — ji kyštelėjo kažką Popsui į ranką, primenančią naguotą paukščio leteną. Kad ir kas ten buvo, laimikis akimirksniu pranyko vidinėje purvinos prikyštės kišenėje. — Duodu žodį, mes neketiname pakenkti Komandorui Sakalui.
Svetimtautis mirktelėjo Samantai, atsistojo, išjungė ant kaklo kybantį transliatorių ir svyruodamas patraukė link baro, pakeliui klyksmais sveikindamas naujus lankytojus ir dalindamas įsakymus darbuotojams fintiečiams.
— Dabar jis atsiųs palydovą, kuris nuves mus pas Sakalą, — perspėjo Sem. — Popsas — originali asmenybė, tiesa?
— Ir visgi jam toli iki kai kurių mano karininkų, — kilstelėjęs antakį, atsakė Stelas. — Manęs neapleidžia jausmas, kad tu po senovei negali atsispirti prastos reputacijos kompanijoms.
Samanta tik prunkštelėjo. Nė vienam iš jų nespėjus ištarti nė žodžio, iš po artimiausio stalo išlindo purvinas gatvės berniūkštis ir trūktelėjo Stelą už rankovės.
— Eikite paskui mane, — pusbalsiu pratarė jis, mikliai niurktelėjo po stalu ir, peržengdamas ant grindų miegančius klientus, ėmė triukšmingai skverbtis pro krėslus, kojas bei uodegas.
Stelas ir likusieji nusekė paskui berniūkštį, vadovaudamiesi nepatenkintų, sutrikdytų klientų riksmais bei keiksmais. Pasiekusi tolimąjį salės galą, skarmaluota figūrėlė smuko pro atviras duris baro dešinėje. Komo klausiamai dėbtelėjo į generolą, tasai atsakydamas linktelėjo.
Samanta pro duris įėjo pirma, paskui ją Stelas. Jie atsidūrė ilgame koridoriuje su žemėtomis sienomis, kuriomis kur ne kur varvėjo vanduo ir sruveno į griovį, specialiai šiam tikslui išraustą suplūktose grindyse. Koridoriaus gale berniukas pamojo jiems ranka ir pasuko į šoninį tunelį. Paskui bičiuliai penkias minutes žingsniavo paskui nutrūktgalvį, kuris visuomet spėdavo pasukti į šalį anksčiau, nei jiems pavykdavo jį pasivyti. Netrukus Stelas nustojo orientuotis koridorių labirinte — be abejo, taip ir buvo sumanyta. Jam netgi kilo nemalonus įtarimas, neva jie eina ratu. Galų gale mažasis palydovas įšoko pro atviras duris. Jie nusekė įkandin ir atsidūrė visiškoje tamsoje. Stiprios rankos nutvėrė Stelą iš užnugario, prispausdamos jo alkūnes prie šonų, ir kažkieno balsas trumpai įsakė: