— Nejudėkit!
— Neblogas patarimas, bičiuli, — pasigirdo ramus Komo balsas. — Tikiuosi, tu irgi jo paklausysi, jei nenori, kad nudažyčiau sieną tavo smegenimis.
Stelo rankos išsilaisvino; sprendžiant iš garso, jam už nugaros kažkas žengtelėjo atgal. Tvykstelėjo šviesa, sušnypštė pneumatika, ir metalinės durys užsitrenkė. Čia toli gražu ne viskas taip primityvu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, pagalvojo Stelas. Jis apsidairė ir pamatė tapęs gana išraiškingos scenos dalyviu. Tiesiai priešais jį kažkoks kresnas žmogus laikė apglėbęs Samantą ir nustebęs spoksojo į pistoleto, kuri mergina išsitraukė iš rankovės, vamzdį. Stelui už nugaros stovėjo Komo, vieną pistoletą priglaudęs prie kito vyriškio smilkinio, o antrąjį sukiodamas į šalis.
Skirtingai nei taverna, šis kambarys atrodė švarus bei tvarkingas; veikiausiai jis buvo asmeninių Popso apartamentų dalis. Priešais Stelą skirtingų rūšių krėsluose sėdėjo keturi vyriškiai ir viena moteris, nukreipę į jį savo blasterius. Visi vilkėjo sidabrinius kosminius kostiumus su ant peties prisiūta medžiagos skiautele, kurioje buvo pavaizduota sakalo galva. Jie žvelgė į Stelą susidomėję, tačiau be jokios baimės.
— Neverta, — pašaipiai pratarė vienas iš jų, su spindinčiais juodais plaukais, taisyklingais veido bruožais, ramiomis rudomis akimis ir dailiai pakirptais ūsais. — Jeigu mes išsišaudysim tarpusavyje, laimės tiktai Popsas. Jis parduos mūsų drabužius, ir mes mirsime elgetomis.
Po šių žodžių vyriškis paslėpė blasterį dėkle. Likusieji pasekė jo pavyzdžiu.
— Tvarkelė, Žakai, — tarstelėjo Stelas, ir viršila patraukė savo pistoletus.
Samanta švelniai nusišypsojo ją apglėbusiam vyrukui.
— Dėkui, mielasis, bet… tu ne mano skonio, — žaliūkas nuraudo ir paleido ją. Samantos pistoletas akimirksniu pranyko rankovėje. Mergina plačiu mostu aprėpė visus susirinkusius. — Komandore Sakalai… leiskite pristatyti jums generolą Stelą.
Juodaplaukis nusijuokė ir priėjo arčiau.
— Labai malonu, generole. Aš esu Džekas Sakalas. Atleiskite už priėmimą, tačiau mes baiminamės… nepageidautinų svečių.
Sakalas pristatė likusius — visi jie buvo jo brigados pilotai, o Stelas savo ruožtu supažindino juos su Sem ir Komo. Kai prisistatymai baigėsi, Sakalas įsakė atnešti dar tris krėslus ir paklausė:
— Na, generole, kas gi jus atvijo į mūsų pelkę?
Stelas atsisėdo ir papasakojo jiems viską nuo pradžios iki galo. Nuolatiniai piratų antpuoliai, galimas jų ryšys su “Intersistems”, brigados sprendimas įsikurti Friholde, susidariusi karinė situacija — jis nenutylėjo nieko.
— Štai kokia padėtis, Džekai, — užbaigė Stelas. — Su antžeminėmis pajėgomis problemų lyg ir nėra, bet štai su priedanga… Tikiuosi, jūs mums padėsite.
— Aš taip pat šito norėčiau, — linktelėjo Sakalas. — Paprastai mes susitariame dėl užmokesčio, pakylame — ir daugiau galite niekuo nesirūpinti. Tik, bijau, šį kartą nieko neišeis.
Stelas pašaipiai kilstelėjo antakį:
— Kokie nors nesklandumai?
Sakalas kreivai šyptelėjo:
— Galima sakyti ir taip. Nors kai kam gali pasirodyti įdomu. Matote, aš jau nebesu brigados šeimininkas.
— Ne šeimininkas? Norite pasakyti, kad ją iš jūsų atėmė kreditoriai?
— Šiuo atveju — vienas kreditorius, — įsiterpė moteris pilotė. Galbūt jinai buvo patraukli, tačiau raištis, slepiantis vieną veido pusę, trukdė spręsti apie jos išvaizdą. — Tiksliau pasakius, šlykštus zordas, vardu Izaras Hotebas. Čia, — ji kilstelėjo ranką prie raiščio, — jo galvažudžių “dovanėlė”.
— Karia budėjo, kai jie užpuolė brigadą, — paaiškino Sakalas.
— Na, ir, žinoma, stojo į mūšį drauge su tais mūsiškiais, kurie buvo jos žinioje. Užpuolikai paliko ją numirti.
— Tačiau penketą jų dvokiančių niekšų mes visgi patiesėme, — akivaizdžiai patenkinta patikslino Karia.
— Kad ir kaip ten būtų, generole, mes norėtume jums padėti, o ir pinigai mums praverstų. Tačiau kol negausime pusės milijono kredų, mūsų naikintuvai liks pas Hotebą. Maža to, maždaug trečdalį mūsiškių jis laiko įkaitais. Bijau, kad atsidūrėme beviltiškoje padėtyje.
— Gal generolas bent dalinai sumokėtų mums į priekį? — su viltimi pasiteiravo Karia.
Sakalas suraukė antakius ir jau ketino ją išbarti, tačiau jį pertraukė Stelo juokas.
— Dėl Dievo meilės, atleiskite, aš juokiuosi anaiptol ne iš jūsų. Tiesiog mes ir patys tikėjomės, kad įstengsime įkalbėti jus laikinai padirbėti skolon.
Dabar jau nusikvatojo visi. Iki valiai prisijuokęs, Sakalas pratarė:
— Ko gero, mes vieno lizdo paukščiai… Nagi, aplaistykim šį darbelį!
Pasiūlymas buvo sutiktas vieningais pritarimo šūksniais. Nelyginant iš oro pasirodė vis tas pats gatvės berniūkštis, išklausė nurodymus ir šmurkštelėjo pro duris, spėjęs sušukti:
— Aš tuojau!
Netrukus Popsas atnešė svaigalų, stiklus, išrikiavo juos ant stalo ir išėjo. Abi grupės išgėrė į viena kitos sveikatą ir, nenur krypdamos nuo geriausių tradicijų, pradėjo porinti kariško gyvenimo istorijas. Paskui Stelas tarė:
— Atleiskite, Džekai, bet mane kamuoja profesinis smalsumas. Kaip tam tipui — Hotebui, tiesa? — pavyko tapti visos avia-brigados savininku? Kodėl būtent jisai? Ir dar vienas klausimas. Kaip, jo manymu, jūs galėsite užsidirbti pinigų ir atsiskaityti, jeigu jis laiko brigados naikintuvus užrakintus?
— Kaip sakoma, tai ilga istorija, — truputį sutrikęs prabilo Sakalas. — Pastaruoju metu mums sekėsi nelabai kaip, be to, reikėjo pinigų remontui ir naikintuvų modernizavimui. Patys žinot, visa tai kainuoja nepigiai. Žodžiu, mes nusprendėm pasiskolinti pinigų iš Hotebo. Tokia išeitis atrodė protinga, juo labiau, kad jau turėjome ir klientą. Jis su mumis sudarė kontraktą, viską apiforminęs kuo garbingiausiai — parašas, antspaudas ir visa kita, kaip pridera. Vyrukas įsipareigojo mums sumokėti, kai tik atvyksime į Naująją Viltį — taip vadinasi jo planeta. Tuomet tikėjomės tučtuojau atsiskaityti su Hotebu, ir viskas, kaip mums atrodė, bus tvarkoj. Perėmėjai stovėjo mažame oro uoste netoli nuo čia, ten mes juos ir tvarkydavom; šį darbą patogiau atlikti ant žemės, o ne orbitoje. Kai remontas buvo baigtas, pakrovėme naikintuvus į “Lizdą” — taip vadinasi mūsų transportinis laivas — ir, laikydamiesi kontrakto, išskridome į Naująją Viltį. Manėme, kad ten vyksta karas. Bet kai išnirome iš hipererdvės tos pačios Naujosios Vilties prieigose, mus pasitiko greitaeigis laivas, kuriame sėdėjo ir klientas. Jis pareiškė, jog sandėris neįvyks. Atseit, pas juos įsiviešpatavo taika. “Kontraktą galite pasilikti atminimui, — sako tas sukčius, — ir sėkmės jums”.
— O Džekas jam atrėžia: “Mes taip nesitarėme, — įsiterpė Karia. — Jūs įsipareigojote mums sumokėti, kai tik atvyksime, — nesvarbu, ar ten pas jus vyksta karas, ar ne”. “Teisingai, — atsako klientas, — tačiau jūs kol kas dar neatvykote”. “Nejaugi?” — klausia Džekas. “O jūs dirstelkit į savo ekranus, — siūlo klientas.
— Gal tuomet suprasite, kas ir kaip”. Na, mes žiūrim į ekranus, ir ką gi? Netoliese sukiojasi du kreiseriai, laukdami mūsų kliento įsakymo. Jie buvo pakankamai arti, kad supleškintų mus anksčiau, nei pakils bent vienas naikintuvas, o “Lizdas” — ne tas laivas, kuris gali kautis su kreiseriu ir juo labiau su dviem, — Karia dramatiškai nutilo. — Ar reikia aiškinti, kad mes išties susigaudėme, “kas ir kaip”!