Pilotai nusikvatojo, tarsi čia būtų geriausias pokštas, kokį jiems kada nors teko girdėti.
Kai jie apsiramino, Sem paklausė:
— Vadinasi, jūs sugrįžote čionai nieko nepešę ir negalėjote išmokėti savo skolos?
Sakalas šyptelėjo.
— Beveik, tačiau ne visai. Mes atidavėm Hotebui viską, ką turėjom, pažadėję sumokėti, kai tik galėsime. Ir jis sutiko. Mes nusileidome einamajam remontui ir pradėjom šlifuoti mūšių atmosferoje strategiją. Štai tada tas niekšas mus ir pričiupo. Pasamdė žmones, ir, kai viena antžeminė brigados mašina išvažiavo iš miesto pargabenti atsargų, jie surengė jai pasalą. Tie niekšai nukovė vairuotoją ir jo padėjėją, įkišo į bagažinę galingą jėgos lauko generatorių ir pamėgino įsmukti į oro uostą. Tačiau Karia juos pastebėjo. Tuomet tie šunsnukiai ją sumušė, nušovė sargybinius, įsiveržė pro vartus, įjungė savo prakeiktą generatorių, ir jėgos laukas apgaubė visą oro uostą. Kai šitai nutiko, ten buvo maždaug trečdalis mūsų žmonių. Norėjome juos išlaisvinti, bet neįstengėme prasiveržti pro jėgos lauką. Tas jų generatorius — tikras monstras, jį įveikti galėtų nebent energetinė patranka. Ir tuomet Hotebas pareiškia, kad, jei nesumokėsime, jis parduos naikintuvus ir mūsų pilotus! O vergovė čia, kaip žinote, teisėta. Manau, jam netgi labiau patiktų parduoti naikintuvus ir įgulą, nes tokiu būdu tas šunsnukis zordas tikisi pelnyti daugiau. Ko gero, jis teisus. Ir štai dabar mes sėdime ir laukiame, kol čiaukštels kirvis.
— Ar čia visi, kurie liko laisvėje? — mostelėjęs į pilotus, paklausė Stelas.
Sakalas papurtė galvą.
— Ne, žinoma, ne… Yra ir daugiau žmonių. Mes paeiliui budime prie jėgos lauko. Jeigu tie niekšai bent sekundėlei jį išjungs, mes juos pulsime, kaip Tobariano beždžionė savo mėgiamiausius vaisius.
— O kaip elgiasi čionykštė valdžia? — pasiteiravo generolas. — Gal tas Hotebas pažeidė vieną kitą įstatymą?
— Iš visko sprendžiant, ne, — atsakė Sakalas. — Tiesą sakant, mes ir netrokštame, kad jie kištųsi. Mūsų Hotebo brolis lyg ir gubernatorius, lyg dar kažkoks čionykštis šulas. Aš labai abejoju jo nešališkumu.
— Tiesiog iš smalsumo, — prabilo Stelas ir gurkštelėjo iš savo taurės, — norėčiau pasiteirauti, koks to jėgos lauko generatoriaus maitinimo šaltinis? Jis gi portatyvinis, tiesa?
— Generatoriaus maitinimo šaltinis — fuzijoninis įrenginys, stovintis mieste, — atsiliepė Sakalas. — Suprantu, apie ką galvojat. Gaila, bet nieko neišeis. Mums irgi dingtelėjo tokia mintis. Sunaikinsi fuzijoninį įrenginį, ir laukas išnyks, teisingai? Bėda ta, kad oro uoste stovi dar vienas fuzijoninis įrenginys, mūsų asmeninis. Jie tučtuojau j į prijungs, ir baigtas kriukis. Tie niekšai viską susigrobė. Karia tą sužinojo, papirkusi vieną Hotebo samdinį.
Stelas mąsliai linktelėjo ir pažvelgė į Komo.
— Na, Žakai, ką pasakysi? Šis pasakojimas man primena istoriją su mūsų sandėliu Envo planetoje.
Komo akimirkai susimąstė ir staiga plačiai išsišiepė.
— Velniai rautų, sere… Manyčiau, mums gali išdegti.
Sakalas pažvelgė į vieną, paskui į kitą, stengdamasis suprasti jų pokalbio esmę.
— Kas gali išdegti?
— Na, prieš porą metų, — paaiškino Stelas, — mums visiškai atsitiktinai pavyko susipažinti su viena tų portatyvinių generatorių ypatybe. Įsigijome vieną tokį norėdami sukurti jėgos lauką aplink atsargų sandėlį Enve IV, kad jo neišgrobstytų tenykščiai plėšrūnai. Ir staiga, nežinia kodėl, fuzijoninis įrenginys pradėjo kvailioti. Konkrečiai — gaminti perteklinę energiją. Galingumas vis augo ir augo, ir galų gale mes išsigandome, kad generatorius paprasčiausiai susprogs, o drauge su juo į druzgus ištikšime ir mes patys. Tačiau nieko baisaus nenutiko; tiesiog jėgos laukas ūmai išsiplėtė visu perimetru ir maždaug dviem tūkstančiais pėdų viršijo numatytą maksimumą. Vėliau mes išsiaiškinom, kad generatoriaus konstrukcija saugumo sumetimais numato jėgos lauko plėtimąsi, gerokai pranokstantį maksimumo ribas, — kaip sykis tokiam atvejui, kaip mūsiškis. Žinoma, jeigu lauką maitinsi energija pernelyg ilgai, jis galų gale susprogs iš tiesų.
— Na, ir kas? — paklausė Sakalas.
— Ogi tas, — atsakė Stelas, — kad jėgos laukas plėtėsi ne lėtai, o šuoliu. Taipjau nutiko, kad šio proceso metu jis užgriebė kelis gyvūnus, kuriuos Enve vadina galvijais. Girdėjote apie tokius? Ne? Na, jie sveria apie tris tonas, o jų būdas aršesnis, nei Lintiano gyvačių. Netikėtai atsidūrę lauko viduje ir, matyt, gavę padorų statinės elektros smūgį, gyvūnai tiesiog pašėlo. Po dešimties minučių mūsų atsargos atrodė it sąvartynas.
Sakalas kurį laiką niauriai spoksojo į Stelą, stengdamasis suvokti, kaip papasakota istorija gali būti susijusi su jo brigados padėtimi, o paskui garsiai džiaugsmingai nusijuokė.
— Na, žinoma! Mes išrikiuosime savo žmones visu jėgos lauko perimetru, mažumą spustelsim fuzijoninį miesto generatorių, laukas išsiplės, ir mes atsidursime viduje. Generole, jūs genijus! Jeigu mums pavyks, aviabrigada jūsų.
Tai svarbiausia, pagalvojo Stelas, šypsodamasis ir keldamas stiklą drauge su visais likusiais.
— Siūlau tostą, — iškilmingai paskelbė Sakalas. — Už nepriekaištingą mūsų planą!
11
Tačiau po paros, susikūprinęs tamsoje pačiame jėgos lauko pakraštyje ir jausdamas, kaip per kaklą varva neišvengiamas Endo lietus, Stelas pradėjo abejoti savo plano nepriekaištingumu. Kas bus, jei šis generatorius sureaguos kitaip? Kas, jei jėgos laukas liuoktels ne virš jų, o pereis kiaurai? Į galvą lindo daugybė minčių, viena prastesnė už kitą. Bulius Štromas visuomet sakydavo, kad Stelas pernelyg jau mėgsta nerimauti be reikalo. “Paklausyk, sūneli, daugiau nei pusė pergalingų karų — gryniausios sėkmės dalykas. Priimk visų geriausią sprendimą, kokį tik gali, ir nusiramink. Toliau viskas priklausys nuo sėkmės, o jei taip, verčiau negaišk laiko, bergždžiai nerimaudamas, o nuveik ką nors naudingesnio. Pavyzdžiui, išlenk taurelę ar pasisuk apie moterį”.
Stelas nusišypsojo. Ką jis čia veikia, užuot “sukęsis apie moterį”? “Stengiuosi išlikti gyvas”, — kreivai šyptelėjęs, atsakė pats sau. Ir apmirė, uosdamas orą, ar nepadvelks cigaretės dūmais ir tepalu, įsiklausydamas, ar nepasigirs ginklų žvangesys ir batų gurgždesys per žvirgždą. Visa tai, žinia, smulkmenos, tačiau smulkmenos, nuo kurių gali priklausyti gyvybė. Nieko. Tik drėgno nakties oro kvapas, tik monotoniškas jėgos lauko gaudesys. Kai tik jis pranyks, vadinasi, Komo su Samanta užgrobė fuzijoninį miesto įrenginį. Jis vylėsi, kad Sem neprikrės kvailysčių. Nors retsykiais ta patrakėlė tiesiog varydavo generolą iš proto, Stelas ir toliau puoselėjo jai kuo šilčiausius jausmus. Ta mintis jį privertė prisiminti Oliviją.
Jis jau suprato, kad myli tą moterį. Jos plaukai, jos akys, jos švarios, švelnios odos kvapas, net tyki aimana artumo minutę — viskas, viskas virto neįkainojamais prisiminimais, kuriuos Stelas retsykiais ištraukdavo į dienos šviesą, kad vėl ir vėl su malonumu juos išgyventų. Dabar jis pagaliau turi už ką kovoti — ne tik už brigadą. Kai Stelas gyveno su Samanta, ji vis vien liko brigados dalimi, dalimi reikalo, kuriam jis atidavė savo gyvenimą, ir šia prasme jo paties aidu. Generolas nusišypsojo. Pirmąkart per ilgus metus viskas įgavo prasmę. Nepaisant visų sunkumų, su kuriais tenka kovoti dabar.
Akimirkai kilstelėjęs galvą, jis išvydo jėgos lauko mirguliavimą, pastatų siluetus anoj jo pusėj ir miglotus Hotebo sargybinių šešėlius. Dirstelėjęs kairėn ir dešinėn, vos įstengė įžiūrėti neryškias Sakalo ir jo pilotų figūras, taip pat susigūžusias po lietumi. Tie kosmoso klajūnai veikia netgi labai neblogai. Stelas vėl prigludo prie žemės, pasirengdamas kantriai laukti. Sem ir Komo — puiki komanda; gali būti, kad būtent šią akimirką jiedu jau pasiekė fuzijoninį įrenginį.