Seniūnai reikalavo — ir gavo — tą, ką jie vadino bažnytine dešimtine, tai yra, dešimt procentų nuo visų Zonoje parduodamų prekių bei paslaugų kainos. Už tai Zonos gyventojams buvo leidžiama daryti visa, kas tik šaus į galvą. Zona, kurioje neveikė jokie įstatymai, labai greit pradėjo vilioti verslininkus, kitose planetose persekiojamus už neteisėtą bei nusikalstamą veiklą.
Seniūnų šis faktas visiškai nejaudino. Remdamiesi senoviniu religiniu aforizmu, pasak kurio tikslas pateisina priemones, jie nusprendė, jog už Zonoje gautą pelną bus perkama nauja žemės ūkio technika, ir planeta visai netrukus virs Rojumi, kaip ir išpranašavo bažnyčios įkūrėjas Brolis Estenas Amo. Vadinasi, galutinio rezultato atžvilgiu Zona morali. Ir, sprendžiant iš to, ką Stelas regėjo nusileidimo metu, seniūnai, siekdami savojo tikslo, jau pasiekė neblogų rezultatų. Amo buvo žavinga planeta su milžiniškais laukinės gamtos plotais, su didžiuliais puikiai įdirbtos žemės laukais ir plačiomis, lėtai tekančiomis upėmis. Šioje planetoje buvo labai malonu gyventi — bet tik ne Zonoje.
Laisvoji Zona — dirbtinis statinys — užėmė maždaug dvidešimt penkių kvadratinių mylių plotą ir buvo taisyklingo rato formos. Būtent tokią formą kariniai seniūnų patarėjai laikė visų patogiausia Zonos atakai — jei, neduok Dieve, jos gyventojai kada nors sumanytų nebeklausyti planetos šeimininkų. Zoną juosė jėgos laukas, ir pakliūti į ją galėjai tik per vienintelius, patikimai saugomus vartus. Žinoma, jais naudojosi nedažnai, kadangi vietos gyventojams neleido lankytis Zonoje, o Zonos gyventojams draudė išeiti laukan. Prekyba vyko per kosmouostą, esantį pačiame Zonos centre. Kitoje planetos pusėje stūksojo dar vienas kosmo-uostas, mažesnis, tačiau jis buvo skirtas perdėm asmeninėms Amo reikmėms.
Laisvosios Zonos įstaigos išsidėstė kosmouostąjuosiančiais koncentriškais žiedais. Pirmajame įsikūrė bariukai ir naktiniai klubai, tiekiantys narkotikus bei seksą rafinuočiausiam skoniui. Dauguma jų klientų dirbo į planetą atskrendančiuose krovininiuose laivuose. Tačiau sklandė gandai, jog ir patys bažnyčių seniūnai paslapčia lankosi tokiose vietelėse, kaip “Supemaujienėlės” arba “Kruvinoji Merė” — dviejuose pačiuose įžymiausiuose Zonos klubuose.
Toliau įsikūrė nelegalios gamyklos ir tyrimų laboratorijos, kuriose gamino draudžiamus narkotikus bei kūrė naujas jų rūšis. Čia pat rikiavosi ir prekių sandėliai. O išoriniame žiede grūdosi aptriušę nuomojami kupolai, pastatai ir apgailėtinos landynės. Būtent čionai kasnakt sugrįždavo didžioji nuolatinių Zonos gyventojų dauguma. Dažniausiai jie vargais negalais sudurdavo galus, triūsdami kuriame nors fabrike, parsidavinėdami nelegaliems tyrimams ar linksmindami nuolatinius barų bei naktinių klubų lankytojus. Kitiems pasisekė menkiau. Neturėdami darbo, jie egzistavo, apiplėšinėdami tuos, kurie jį turėjo, kol žūdavo begaliniame skurdo ir nelaimių sūkuryje. Zonoje veikė tiktai vienas įstatymas — jėgos įstatymas.
Štai kokioje nelemtoje vietoje teko nusileisti Stelo brigadai. Aišku, jie galėjo pasilikti orbitoje ar pasiieškoti kitos planetos, bet Amo buvo arčiausiai visų, vadinasi, kelionė iki jos kainavo pigiausiai; be to, Stelas puikiai suprato, jog bet kuriuo atveju jų laukia kažkas panašaus. Niekas neties raudono kilimo samdiniams, besiilsintiems tarp mūšių.
Štai taip susiklostė, jog brigada sumokėjo seniūnams neišvengiamą dešimtinę, nusileido Zonoje ir išsinuomojo patalpą, kurioje anksčiau veikė gamykla, gryninanti narkotiką, vadinamą jerlu, o dar anksčiau kita, gaminanti draudžiamus ginklus. Dabar brigada užėmė gana didelį pastatų kompleksą bei priėjo prigludusią transporto stovėjimo aikštelę. Ne tokia rami vietelė, kokios norėtųsi, bet iki šiol nenutiko nieko ypatinga. Akivaizdi brigados ugnies galia, jos agresyviai nusiteikę sargybiniai ir būrį lydinti smurto reputacija sulaikė kriminalinius elementus nuo antpuolių — nors Stelas abejojo, kad žodis “kriminalinis” Zonoje reiškia tą patį, kaip kitur. Ir visgi retsykiais čia tokių dalykų pasitaikydavo. Jei kam nors šaudavo į galvą, jog verta, jis pasisamdydavo laikiną armiją ir užpuldavo narkotikų fabriką ar pasirinkdavo kurį kitą naudingą tikslą. O dėl savo ginklų bei įrangos brigada neabejotinai galėjo būti laikoma “naudingu” tikslu.
Įvertinęs visus šiuos argumentus, Stelas visgi apsirengė šarvuotą apsauginį kostiumą. Išsirinko trumpavamzdį grėsmingos išvaizdos šautuvą, labai naudingą gatvių kautynėse, ir atvėrė duris. Išvydę jį, sargybiniai abipus durų angos išsitempė “ramiai”. Stelas nusileido liftu ir netrukus atsidūrė lauke, kone dusdamas nuo sunkaus pūvančių šiukšlių bei atvirų kanalizacinių liukų dvoko. Kadangi Zonoje centralizuoto valdymo nebuvo, atliekų utilizacija taip pat beveik niekam nerūpėjo.
Išėjęs laukan Stelas pastebėjo, kad Arno saulė jau artėja link horizonto, ir jos šviesa pastebimai priblėso. Konvojus, kurį minėjo viršila, laukė šalikelėje. Jį sudarė trys atviros skirtingos kilmės bei formų mašinos su oro pagalvėmis ir senovinis limuzinas. Tvirta figūra, sėdinti ant užpakalinės limuzino sėdynės, Stelui pasirodė kažkur matyta. Iš pradžių jis nesusigaudė, kas ten, bet paskui ūmai suprato. Pulkininkas nusijuokė ir pastebėjo, jog greta it iš po žemių išdygo viršila Komo.
— Atleiskite už tokias mašinas, sere, betgi jūs žinote, kad tie šunsnukiai mums įsakė savąsias palikti orbitoje.
Komo turėjo omeny, jog seniūnai neleido atsigabenti į planetą jokios kovinės technikos. Dabar teko važinėtis tokiomis mašinomis, kokias pavyko nutverti, o juk transportiniuose brigados laivuose, skriejančiuose orbita aplink Amo planetą, liko bent du šimtai puikių šarvuočių. Bet jei seniūnai nervinosi vien nuo minties apie samdinius, tai mintis apie kareivius, važinėjančius tankais, stačiai varė bažnytininkus iš proto.
— Bet, regis, jūs radote būdą apeiti šį draudimą, — Stelas linktelėjo į įspūdingą figūrą limuzine.
Komo nekaltomis akimis pažvelgė į vadą.
— Jūs turite omeny eilinį Smitą, sere? Sutinku, jis stambus vaikinas, bet vargu bau gali būti palaikytas kovine technika.
Stelas nusprendė atsakyti tokiu pat tonu.
— Dabar, įsižiūrėjęs įdėmiau, aš matau, kad jūs visiškai teisus, viršila. Ten išties eilinis Smitas. Atvirai šnekant, išsigimėlis, kokių reta. Šiaip ar taip, viršila, nuoširdžiai jums dėkoju už transportą, — Stelas nužvelgė šilto ir šalto mačiusias mašinas. — Rodos, neskaitant visų kitų privalumų, jūs dar sugebate prikelti iš kapo negyvėlius.
Kaip ir derėjo tikėtis, šį pokštą juoku sutiko visi, kurie stovėjo pakankamai arti ir jį girdėjo. Stelas žinojo, kad vėliau šį sąmojį kartos kareivinėse, ir tokiu būdu kareivių akyse jis taps žmogiškesnių. Lipdamas į mašiną, pajuto sąžinės graužatį, jog taip lengvai jais manipuliuoja. Tačiau būti lyderiu jam neatrodė taip natūralu, kaip kai kuriems kitiems. Bulius Štromas — puikus apsigimusio lyderio pavyzdys. Jis pasižymėjo ta paslaptinga savybe, kurios dėka, įėjęs į kambarį, pilną visiškai nepažįstamų žmonių, pulkininkas be jokių pastangų paversdavo juos savo draugais bei gerbėjais. Neapdovanotas tokios rūšies charizma, Stelas išgalvojo kitą vadovavimo stilių, pakankamai efektyvų ir visgi truputėlį dirbtinį — vadinasi, ne tokį nuoširdų.