Ir kai jau ketino įsakyti pilotams dar sykį pulti į priekį, vieno pastato durys ūmai atsilapojo. Nuo neteptų kilpų girgždesio Stelo širdis krūptelėjo ir ėmė daužytis it pašėlusi. Du žmonės ir zordas išėjo laukan ir skubiai nužingsniavo link kito pastato.
— Na, kas per idiotai tame mieste, — prabilo vienas sargybinis.
— Jie ten užmigo, ar ką?
Zordas atsakė gestais, ir antrasis žmogus pritardamas linktelėjo.
— Taip. Tikriausiai kažkas per klaidą padidino generatoriaus galingumą. Mes paprasčiausiai susisieksime su jais per raciją ir įsitikinsime, kad viskas gerai.
— Na, nežinau, — abejodamas atsiliepė pirmasis. — Kodėl tokiu atveju pas mus nedega pakilimo-nusileidimo juostos žiburiai?
Stelas šyptelėjo. “Ogi todėl, kad mes suradome jungiamąjį kabelį ir perpjovėme jį”, — pamanė jis. Vos tik trijulė dingo pastate, jis negarsiai švilptelėjo. Pilotai pašoko ir metėsi pirmyn. Drėgme persisunkusi žemė slopino žingsnius. Atsargumą pamiršę sargybiniai krito vienas po kito, paralyžiuoti stanerių šūviais. Jais pasirūpins vėliau. Įveikę sargybą, pilotai nuskubėjo prie pastato, kuriame kalėjo Sakalo žmonės.
Bet čia jie sutiko du sargybinius, kurie, kad ir kaip keista, buvo pasirengę viskam. Pastebėję artyn skubančius pilotus, jiedu įsmuko vidun ir užsirakino. Stelas davė ženklą Sakalui, ir tasai blasteriu išdegino spyną drauge su įspūdingu durų gabalu. Stelas kojos spyriu išvertė duris, pasilenkė ir kūlvirsčia nusirito į priekį. Kai pakilo, virš jo galvos tvykstelėjo žydras žaibas, išdeginęs sienoje juodą skylę. Stelas staigiai atsigręžė ir dukart iššovė, nublokšdamas sargybinį zordą į sieną. Tasai nuslydo žemyn, jam iš paskos nusidriekė purpurinis lipnaus kraujo pėdsakas.
Antrąjį sargybinį Sakalo blasteris paprasčiausiai perrėžė pusiau.
— Daug purvo, užtat užtikrintai, — kreivai šyptelėjo Stelas, žvelgdamas į perpjautą kūną.
— Rezultatas, štai kas svarbiausia, — atsakė Sakalas.
Tuo tarpu jo pilotai išlaužė antrąsias suris ir išvadavo savo
įkalintus draugus. Ūmai Stelas ir Sakalas atsidūrė tarp besišypsančių pilotų bei technikų, kurie tapšnojo jiems per nugaras ir kalbėjo visi kartu. Suprasdamas, jog Hotebas netrukus atsiųs pastiprinimą, Sakalas ėjo nuo vieno prie kito, kiekvieną apglėbdamas ir tuo pačiu perduodamas jam įsakymą. Praėjo kelios minutės, ir patalpoje beliko tiktai jis pats ir Stelas; aviabrigada ruošėsi startui. Sakalas ištiesė Stelui ranką.
— Dėkui, generole. Mes liekame jums skolingi.
— Ir aš neprieštaraudamas atsiimsiu skolą, — šypsodamasis atsakė Stelas. — Turiu pasakyti, kad jūsų vaikinai, tegul ir kosmoso klajūnai, bet ant žemės veikė netgi labai pagirtinai.
Sakalas nusijuokė.
— Dar kartą dėkoju, generole. Labai malonu išgirsti tokį komplimentą iš pėstininko lūpų. — Jis apsižvalgė: — Na, pakaks mudviem čia plepėti… Eime.
Jiedu petys petin žengė į naktį. Tą pat akimirką, tarsi mostelėjus burtų lazdele, lietus liovėsi, ir tirštame debesų sluoksnyje susidarė prošvaistė. Stelas šypsodamasis pažvelgė į žvaigždes. Nuo šiol viena iš jų tapo jo namais.
12
Rupas su didžiausiu pasitenkinimu stebėjo, kaip senatoriai vienas po kito užsiregistruoja ir sėdasi į savo krėslus. Galvos skausmas dėl kiekvieno žingsnio, intrigos, baimė — visa tai po poros minučių liks praeity. O kas bus toliau? Turtai, šlovė, valdžia… Viskas, ko tik jis pageidaus. Senatorius tiesiog netvėrė savam kaily.
Oliveris ir Olivija Kastenai užsiregistravo ir užėmė savo vietas užpakalinėje salės dalyje. Atkreipusi dėmesį, kad tėvas atrodo labai pavargęs ir sunerimęs, Olivija paklausė:
— Ar ką nors žinai apie šios neeilinės sesijos priežastį?
Oliveris suraukė antakius.
— Ne, brangioji. Austinas žaidžia kažkokį žaidimą. Apgailestauju, bet reglamentas leidžia sušaukti neeilinę sesiją, nepaaiškinus priežasties. Rupui tereikėjo gauti ketvirtadalio deputatų pritarimą. Kaip žinai, jo valioje ir yra daugmaž tiek kišeninių senatorių. Dabar mums belieka palaukti ir pamatyti.
— Ir visgi aš nesuprantu, kojis siekia? Ko tikisi? — toliau kamantinėjo Olivija. — Bet kuris pasiūlymas gali būti patvirtintas tiktai balsavimu, o nepriklausomieji tvirtai stovi mūsų pusėje. Jis negali laimėti.
— Žinau, brangioji, — paniuręs atsakė tėvas, — bet šiuo metu Stelo čia nėra, ir, ko gero, būtent tokiam atvejui Rupas prilaikė rankovėj kokį nors įstatyminį triuką. Šiąnakt aš vos neiškvaišau, be atvangos skaitydamas mūsų įstatymus ir mėgindamas suprasti, kokias pinkles mums ruošia Austinas, bet taip nieko ir nesugalvojau, tačiau esu tikras, jis kažką rezga. — Oliveris gūžtelėjo pečiais ir pabandė nusišypsoti, bet jam nieko neišėjo.
Tėvo žodžiai Olivijai priminė apie Marką Stelą. Gaila, kad jo čia nėra. Sunku pasakyti kodėl, tačiau jinai buvo tikra, kad, jei Stelas nebūtų išskridęs, Rupas nieko nemėgintų daryti. Nuo šios minties ji pajuto vidinę tuštumą, tarsi Markas būtų išsigabenęs kažkokią jos dalelę, apie kurios buvimą iki pirmosios jų nakties viloje Olivija nė nenutuokė. Tuomet už neabejotinos Stelo jėgos mergina pajuto stulbinantį švelnumą ir jautrumą. Gulėdama mylimojo glėbyje, ji klausėsi pasakojimų apie kariškio gyvenimą, apie brigadą ir apie nuogąstavimus, kuo ji galėjo pavirsti, nuolatos žudydama be priežasties, prarasdama pagarbą bei savigarbą. Gi Olivija pasidalino su juo svajonėmis apie Friholdo ateitį. Palaipsniui jų viltys bei siekiai pradėjo tekėti viena kryptimi, įgaudami bendro tikslo formą. Dabar, sėdėdama senato salėje, Olivija nejučia pakėlė akis į lubas, kurias puošė šlovingos Friholdo ateities paveikslai. “Galbūt viskas taip ir bus, — pagalvojo jinai. — Drauge mes galime pasiekti, kad mūsų svajonės virstų tikrove”.
Senatorius Vitmanas, aukštas, lieknas juodaplaukis žmogus, paprašė visus laikytis tvarkos.
— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai. Ši sesija sušaukta senatoriaus Rupo reikalavimu. Laikydamasis mūsų reglamento, jis pateikė ketvirtadalio senatorių parašus — jie pritaria, jog toks susitikimas būtinas. Pristatau jums senatorių Rupą.
Ant pakylos užkopė Austinas Rupas. Jam už nugaros savo amžinu ritmu pulsavo ir putojo upė, tarsi įrėmindama žmogaus figūrą savo galybe bei jėga.
— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai. Visų pirma leiskite atsiprašyti už netikėtą iškvietimą ir kitus nepatogumus, kuriuos jums suteikė šis susitikimas. Bet, esu tikras, jis būtinas. Kaip žinote, pas mus prasidėjo keisti laikai, vyksta neįprasti dalykai. Aš tvirtinu, jog tokie laikai ir tokie įvykiai kartais verčia priimti ne menkiau keistus bei neįprastus sprendimus — sprendimus, neįkandamus silpniems ir trumparegiams. Jie reikalauja novatoriško požiūrio, išstumia priekin naują lyderį, sugebantį ir turintį drąsos veikti.
Rupas nutilo, žvelgdamas viršum susirinkusiųjų galvų, tarsi regėdamas tą, ko negalėjo regėti jie. Paskui jo žvilgsnis slystelėjo žemyn, ir Austinas tęsė savo kalbą:
— Ne taip seniai aš radau tokį sprendimą ir turėjau drąsos veikti. — Per salę nuvilnijo nepatiklus šurmulys. Rupas pakėlė ranką ir nusišypsojo, kantriai laukdamas, kol visi nusiramins. — Prašau, leiskite man užbaigti. Užkopti į tribūną mane privertė mūsų planetoje susiklosčiusios ekstraordinarinės aplinkybės ir akivaizdus senato nesugebėjimas adekvačiai į jas reaguoti. Visiškai aišku, kad mums reikalinga visapusiška egzistuojančios valdymo sistemos reorganizacija, kad mūsų vyriausybę turėtų pakeisti kita — tokia, kuri įstengtų įveikti krizę.