— Šito jau per daug! — sušuko Kastenas, pašokdamas iš krėslo ir piktai žaibuodamas akimis. — Šį kartą jūs persistengėte, Austinai. Sargyba! Suimkite senatorių Rupą kaip išdaviką!
Salė tarytum susprogo — visi senatoriai šaukė vienu metu, neklausydami vienas kito, stengdamiesi kuo greičiau pranešti aplinkiniams savo asmeninį požiūrį. Pagyvenęs sargybos viršininkas su dviem savo žmonėmis jau buvo pakeliui link Rupo, kai ūmai visi trys sukniubo, suvarpyti kulkomis. Kai Šūvių griausmas nutilo, salėje įsiviešpatavo kapų tyla. Nepajėgdami patikėti savo akimis, senatoriai žvalgėsi tai į ant grindų tysančius kūnus, tai į dvylika Ronų Imperijos karių, it per stebuklą pasirodžiusių iš avarinių išėjimų. Jie įžengė vidun ir apmirė — dvylika abejingų demonų, — žvelgdami į senatorius pro savo automatų taikiklius. Visi buvo sukrėsti, niekas nejudėjo, nes suprato, kad menkiausias krustelėjimas tolygus savižudybei. Išoriniuose koridoriuose pasigirdo prislopinti kautynių garsai — roniečiai susidorojo su likusiais sargybiniais. Netrukus pavojaus signalas nutilo, ir ateivių kariai užėmė visas pagrindines pozicijas.
Rupas žiūrėjo įjuos, mėgaudamasis savo valdžia ir galybe.
Ką gi, senatoriai gavo, ko nusipelnė. Jis davė jiems patarimą, suteikė galimybę juo pasinaudoti, tačiau jie Austino neklausė. Tad tegul dabar už tai sumoka. Rupas nusišypsojo.
— Prisiekiu Dievu, tu už viską atsakysi, šlykštus išdavike! — sušuko Kastenas, verždamasis iš Olivijos glėbio.
Daugiau jis nebepasakė nieko — vienas roniečių karys prišoko prie prezidento iš užnugario ir smogė jam per galvą automato buože. Kastenas susmuko į krėslą, Olivija tučtuojau palinko prie tėvo.
Rupas apsimestinai apgailestaudamas palingavo galvą:
— Susimildami, supraskite, mums visiškai nereikalingos naujos aukos. Atsiprašau, kad teko griebtis prievartos, bet… Kartais ji neišvengiama — vardan aukštesnio tikslo. Dabar kaip sykis toks metas. Patikėkite, roniečių pasirodymas negali būti nerimo priežastis. Atvirkščiai. Jie čia, kad padėtų mums. Tiktai jų padedami mes sugebėsime išvengti siaubingo kraujo praliejimo. Manote, piratai drįs mus puldinėti sužinoję, kad mus globoja Antroji Ronų Imperija? Esu tikras, kad ne. Kas išvijo piratus paskutiniojo antpuolio metu? Gal samdiniai? Ne, šlovingoji roniečių laivų eskadrilė, pasirodžiusi lemiamą akimirką. Dabar norėčiau, kad jūs išklausytumėt Antrosios Ronų Imperijos karininką, tą patį, kuris įsakė tiems laivams atskubėti pagalbon. Jis jau kurį laiką gyvena Friholde, pačioje generolo Stelo panosėje, laukdamas progos mums padėti. Taigi turiu garbės pristatyti jums Klano vadą Figą. Įdėmiai klausykitės, ką jis pasakys, elkitės taip, kaip jis prašo, ir viskas bus puiku.
Rupo žodžiai beveik nepasiekė Figo sąmonės. Jis sustingo tamsoje už senatorių nugarų, grožėdamasis upe; taip stovėjo nuo pat tos akimirkos, kai įžengė į salę. Jam dar niekada neteko matyti nieko nuostabesnio už šią upę. Ranka tolydžio lytėjo lūpas, atlikdama tradicinį ištikimybės ir pagarbos gestą. Ten, kur gimė ir vystėsi jo rasė, pasaulyje, vadinamame Tikraisiais Namais, pakako nusispjauti į delną, kad seilės beveik akimirksniu išgaruotų nuo sekinančios kaitros. Gi čia jis žavėjosi reginiu, nuo kurio svaigo galva, ir širdį perpildę jausmai veržte veržėsi išsilieti laukan. Netikėtina upės galia ir jos grožis pranoko viską. Stovėti ir žvelgti į šventojo skysčio tėkmę beveik tolygu pažinti Dievą. Veikiausiai Taryba nuspręs suteikti šiai planetai milžiniškos
šventyklos statusą, ir Figo broliai leisis į tūkstančių šviesmečių kelionę per erdvę vien tam, kad nusilenktų įsikūnijusiam Dievui.
Rupas atsikosėjo.
— Klano vade Figai?
Senatorius sutriko; visos giliai paslėptos baimės staiga atgijo ir išplaukė paviršiun. Visų labiausiai jis baiminosi, kad Figas kažkokiu būdu pažeis jų susitarimą, paversdamas Rupą atpirkimo ožiu.
Figas neįtikėtinomis valios pastangomis atplėšė akis nuo upės ir prisivertė grįžti į realybę. Jis nužingsniavo tarpueiliu žemyn, peržengė nukautą sargybos viršininką, tarsi jis būtų tik tuščia vieta, ir užkopė ant pakylos. Rupas nervingai atšoko į šalį ir sustojo pačiame pakraštyje, kaip įmanydamas toliau nuo ateivio. Kurį laiką ronietis stovėjo tylėdamas, apžiūrinėdamas auditoriją ir stengdamasis įvertinti priešais sėdinčių senatorių nuotaiką. Jis sugaišo daug laiko, peržiūrinėdamas holografinius žmonių įrašus, visais niuansais tyrinėdamas jų veidų išraišką, judesių kalbą, drabužius ir papuošalus. Dabar už tas pastangas jam atlyginta. Visuose veiduose Figas regėjo siaubą, sumaištį, įniršį ir kartėlį. Gerai. Būtent tas, ko reikia.
— Aš nustatau tokias taisykles, — pradėjo Figas. — Pirma. Tas, kuris pasijudins be leidimo, mirs. — Jam prabilus, kariai vargais negalais atplėšė akis nuo upės ir atsigręžė į žmones. Šventasis skystis visus juos veikė hipnotiškai. Šiaip ne taip sutelkęs dėmesį, Figas tęsė: — Antra taisyklė. Tas, kuris prabils be leidimo, mirs. Ir trečia. Visi asmeniniai ginklai turi būti tučtuojau sudėti tarpueiliuose.
Ginklų perdavimas truputį sutrikdė salėje viešpataujančią tylą. Kariai nedelsdami surinko nedidelį arsenalą. Figas neabejojo, kad kai kurie senatoriai nuslėpė ginklus, tačiau kratą nusprendė atidėti. Dar ne metas. Krata galėjo susilpninti jo psichologinį poveikį žmonėms.
Kai ginklus išnešė, Figas prabilo vėclass="underline"
— Jei prireiks, ateityje bus skelbiamos naujos taisyklės. Dabar aš noriu kreiptis į tuos, kurių šioje salėje iš tiesų nėra, kurie dalyvauja tik elektroninių priemonių dėka, — jo akys nuslydo eilėmis, tai šen, tai ten stabteldamos prie pusiau perregimų hologramų, atstovaujančių fiziškai nesančius senatorius. Kai kurios jau pranyko — veikiausiai puolė organizuoti kokį nors pasipriešinimą. Labai svarbu įtikinti tuos, kurie dar liko salėje, kad tokie mėginimai beprasmiški. — Čia esančių žmonių gerovė visiškai priklauso nuo jūsų. Artimiausiu laiku aš duosiu visus reikiamus nurodymus. Jie turi būti įvykdyti nedelsiant. Pažeidėjų laukia mirtis.
Netikėtai Figas parodė į antroje eilėje sėdinčią moterį su kruopščiai sušukuotais žilais plaukais. Trinktelėjo šūvis, ir jos galva sprogo, aptėkšdama aplinkinius kraujo bei smegenų purslais. Viskas nutiko taip staiga, kad greta sėdintys senatoriai net nespėjo atšlyti.
— Aš tik pademonstravau, kad kalbu rimtai, — šaltakraujiškai pareiškė Figas.
Rupas nusigręžė nuo moters kūno. Atsitiktinumo valia ji buvo viena iš karščiausių jo šalininkų. Akimirkai Austino akys susitiko su Kasteno akimis, ir išdavikas kone fiziškai pajuto veriantį prezidento žvilgsnį. Jame liepsnojo neapykanta, kuriai nereikėjo žodžių. Kastenas krūptelėjo, tarsi norėdamas pakilti, ir Olivija stipriai apglėbė jį rankomis.
— Dabar, — tęsė Figas, — aš noriu pranešti jums kai ką svarbaus apie savo gentainius. Skirtingai, nei jūs, mes nesam bereikalingos prievartos Šalininkai. Mirtis, kurios liudininkais tik ką tapote, buvo neišvengiama, ji įrodė, kad mane turite vertinti rimtai, ir tuo pačiu išgelbėjo daugelį kitų gyvybių. Mano valioje sunaikinti absoliučiai visus planetos gyventojus, bet aš to nedarysiu — tiems, kurie pageidaus, leisiu iš jos išvykti, pasiėmus tiek, kiek įstengs panešti. Antrosios Ronų Imperijos globoje pasiliks ribotas savanorių skaičius. Jie bus specialiai apmokyti ir vėliau užims administracinius postus tuose žmonių pasauliuose, kuriuos mes nuspręsime įjungti į savo Imperijos sudėtį. Norintys gali užsirašyti pas senatorių Rupą.