Vienas senatorius, stambus vyriškis, sėdintis vidurinėje eilėje, nusispjovė į tarpueilį, tokiu būdu išreikšdamas savo požiūrį į gyvenimą Antrosios Ronų Imperijos globoje ir, aišku, į “užsirašymą pas senatorių Rupą”. Roniečiai sureagavo akimirksniu — jo gąlva ištiško į kąsnelius, o kūnas griuvo į priekį ir nuslydo tarp krėslų.
— Aš žinau, kad jūsų rasės atstovams spjūvis yra saviraiškos forma, tolygi žodžiams, — šaltai pakomentavo įvykį Figas. Jis nepridūrė, kad roniečiai spjūvį laiko tokiu rimtu įžeidimu, jog kario reakcija veikiausiai buvo perdėm automatiška. Jį vadas nubaus vėliau. — O dabar klauskite manęs įdėmiai, aš du kartus nekartosiu…
Figas pradėjo dėstyti savo planą apie žmonių evakuaciją iš Friholdo. Roniečių karininko įžūlumas Oliviją apstulbino. Tas planas įpareigojo žmones ne tik atlikti visus su evakuacija susijusius darbus, bet ir apmokėti visas išlaidas. Evakuaciją organizuos ir tikrins tie senatoriai, kurių dabar salėje nėra; gi tie, kurie sėdi čia, bus sulaikyti kaip įkaitai. Pirmiausiai Friholdą turės apleisti brigada ir savanoriai, paskui vyriausybė ir civiliai tarnautojai. “Tokiu būdu, — niauriai pastebėjo Olivija, — Friholdas beveik išsyk liks be vadovybės”. Galimybė organizuoti pasipriešinimą praktiškai prilyginta nuliui, kas, be abejo, padės Figui lengviau pasiekti norimą tikslą. Ir nepaisant visko, ką jis kalbėjo anksčiau, darėsi aišku, jog daugelis mokslininkų bei technikų bus per jėgą sulaikyti planetoje — šiaip ar taip, kuriam laikui. Veikiausiai tol, kol apmokys roniečių technikus išgauti ir panaudoti termiumą.
Šatlai turės nugabenti žmones į transportinius brigados laivus, o transporteriai nuskraidins evakuojamuosius ten, kur tie panorės. “Vargu ar kam labai norėsis mus priimti”, — liūdnai pagalvojo Olivija. Kadangi trys brigados transporteriai nepajėgs išgabenti visų friholdiečių — planetoje gyveno maždaug keturi šimtai tūkstančių žmonių, — Figas parekomendavo pasisamdyti lainerius ar kitokius didelius laivus, o apmokėjimui leido pasinaudoti visomis turimomis išgryninto termiumo atsargomis.
Figo savikliova Oliviją stulbino — juk neteko abejoti, kad, bent jau šią akimirką, roniečių karininko žinioje buvo viso labo tik saujelė karių, kontroliuojančių senatą. Vadinasi, vargu ar jis išties galėjo sukliudyti žmonėms termiumu pasinaudoti taip, kaip tiems norėsis. Ir visgi, duodamas savo “leidimą”, jis kūrė iliuziją, neva viskas yra jo valioje. “Aišku, — mąstė Olivija, — čia ne kas kita, kaip šmaikšti realios grėsmės, blefo ir bravados kombinacija. Gerai suplanuota, puikiai apgalvota, ir visgi… Jam nieko neišeis”. Olivija nežinojo, kokiu būdu bus išlaisvinti senatoriai ir ką būtent darys Krasnovskis su Stelų, tačiau neabejojo: planetos evakavimu jie neužsiims. Iš visko sprendžiant, Figas iš anksto kruopščiai išstudijavo žmones, ir jo planas rėmėsi tų studijų rezultatais, tačiau ronietis padarė keletą rimtų klaidų. Olivija buvo tikra savo tėvo dukra, ir todėl jai buvo visai nesunku pamatyti, kur būtent suklydo ateivis.
Visų pirma, Antroji Ronų Imperija niekada iki galo nesupras to, kad žmonių Imperija apskritai ir jos pasienio pasauliai — toli gražu ne vienas ir tas pats. Nepaisant visų esamų įrodymų, ateiviai, matuodami žmones savo asmeniniu matu, atkakliai laikėsi nuomonės, neva žmonija yra vieningas, sutelktas darinys. Tad kai Imperija leido piratams grobstyti pasienio pasaulius, roniečiai šią nuolaidą palaikė visos žmonijos silpnumu.
Be to, begalinių susirėmimų su piratais metu roniečiai veikiausiai pastebėjo, kad žemiečiai dažnai postringauja apie kiekvieno atskiro žmogaus gyvybės vertę (netgi jei jų veiksmai prieštarauja šiam teiginiu), ir padarė išvadą, kad žmonės neleis pražūti savo gentainiams, jeigu šito bus galima išvengti. “Labai rimta klaida”, — karčiai šyptelėjo Olivija.
Ir dar. Antrąją Ronų Imperiją valdo Taryba, sprendimus priimanti konsensuso pagrindais. Be abejo, Figas senatą prilygino grubiai Tarybos analogijai ir manė, kad be jo žmonės neįstengs priiminėti efektyvių sprendimų. Olivija vos nesusijuokė. “Viena pas mus išties gerai, — pagalvojo jinai, — mes be vargo galime apsispręsti už kitus”.
Remdamasi savo asmeninėmis sampratomis, Tūkstančio Taryba suplanavo operaciją, kuri atrodė rizikinga, vertinant žmonių matais, bet visiškai pateisinama roniečių požiūrių, patirties bei polinkių atžvilgiu. Jeigu viskas vyks sėkmingai, jie gaus patikusią planetą, nepadarę visiškai nieko, kas galėtų sukelti žmonių Imperijos pasipiktinimą. Šiaip ar taip, juk įsiveržimo nebuvo, ir nukentėjusiųjų ne tiek jau daug. Imperatorius pamąstys, pamąstys ir paklaus savęs: ar verta stoti į brangiai kainuojantį karą su Antrąja Ronų Imperija dėl vienos vienintelės planetos? Žinoma, ne. Ir netgi jei jų planas žlugs arba žmonių Imperija sureaguos griežčiau, Tūkstančio Taryba visuomet galės visą atsakomybę suversti Figui, apkaltindama jį bereikalingu uolumu ir apsiskaičiavimu. Prašome mums atleisti ir tarkime, kad incidentas užglostytas. Olivija ne kartą lankėsi dvare ir žinojo, kad taip nutiko jau ne sykį.
Ji buvo tikra, jog roniečių planas žlugs. Tie, kurie yra už šios salės sienų, paprasčiausiai negali leisti — ir neleis, — kad jis išdegtų. Jie veikiau leis žūti visiems, įkalintiems šioje salėje, bet planetos neatiduos. Jais dėta, ji pasielgtų taip pat. Staiga merginą persmelkė gilus liūdesys. Taip negarbinga! Pasaulyje tiek daug dalykų, dėl kurių verta gyventi. “Tiek to, nėra ko inkšti, — tučtuojau tarė sau ji. — Kas lemta, to neišvengsi, ir nėra prasmės savęs gailėtis”. Olivija išsitiesė ir prisivertė klausytis toliau.
Padaręs nedidelę pauzelę, kad auditorija galėtų suvirškinti, ką išgirdusi, Figas tęsė:
— Tiems, kurie yra už šios salės sienų, aš duodu šešias dienas mano plano įgyvendinimui. Šiam terminui pasibaigus, visi čia esantys bus nužudyti. Mano kariai saugoja pastatą iš išorės. Be to, tarp jūsų yra senatoriaus Rupo užverbuotų šnipų. Aš tučtuojau sužinosiu apie kiekvieną planą, kiekvieną sąmokslą, nukreiptą prieš mane. — Figas toli gražu nebuvo įsitikinęs, kad taip ir bus, tačiau neabejojo psichologiniu tokio pareiškimo poveikiu. Jis pavaizdavo kažką panašaus į šypseną, bet jo pastangos nesumažino salėje tvyrančios įtampos. — Taigi, tikiuosi, jūs negaišite laiko veltui, stengdamiesi išvaduoti tuos, kurie sėdi čia. Statydami šį pastatą, jūsų inžinieriai pasidarbavo iš peties. Jo sienas įveiktų nebent Imperijos laivynas. Tai viskas. Jūs girdėjote mano įsakymus, vykdykite juos.
Holografiniai nesančių senatorių atvaizdai vienas po kito išnyko, kol galiausiai liko tik vienas. Be abejo, stebėtojas. Likusieji dirbs, nenuleisdami rankų, kad įveiktų šią naują netikėtą krizę. Figo įsakymas dar veikė — salėje niekas nepratarė nė žodžio. Kiekvienas liko akis į akį su savimi, įkalintas neįveikiamame asmeninių minčių ir baimių kokone. O priešais juos tekėjo kaip tekėjusi didinga upė, stulbinanti savo galia bei energija, ir šviesa džiugiai šoko bei žėrėjo vandens paviršiuje, tarsi juokdamasi iš žmonių silpnumo.
13
Kelionė iš Endo praėjo be jokių nuotykių. Stelas ir Komo skriejo “Lizdu” drauge su Sakalu ir jo vaikinais. Samanta drauge su jais negrįžo — ji mažuoju žvalgybos laiveliu nuskriejo į Imperijos gilumą su nauja žvalgybine misija. Dabar, kai Sakalai vėl atgavo savo perėmėjus, Endo valdžia nė necyptelėjo — apsimetusi, neva visa, kas nutiko, ne jos reikalas. Išmintingas sprendimas, ypač įvertinus, kad Sakalas ir jo pilotai su tenykštėmis oro pajėgomis galėjo susidoroti per kelias minutes. Bet Sakalas visgi nusiuntė Hotebui pranešimą, kuriame pažadėjo grąžinti skolą — išskaičiavęs nuostolius, kuriuos patyrė dėl priverstinių prastovų ir kitų su jomis susijusių išlaidų. Zordas neatsakė.