Išniręs iš hipererdvės, “Lizdas” per raciją perdavė Stelo atpažinimo kodą. Netrukus iš “Šonos” atskriejo patvirtinimas — drauge su primygtinu prašymu tučtuojau atvykti į laivą. Po valandos Stelas jau sėdėjo užpakalinėje vieno perėmėjo sėdynėje ir susižavėjęs stebėjo meistriškus Sakalo veiksmus — pilotas vikriai nuvairavo savo laivą link “Šonos” pakilimo-nusileidimo platformos ir nutupdė jį. Galiausiai slėgimas šliuzo kameroje ir išorėje susilygino; Stelas atvėrė kabinos kupolą ir nubėgo trapu. Koridoriuje juos pasitiko kapitonas Nišita — jis atrodė, švelniai tariant, nelinksmas.
— Sveiki, generole. Gaila, kad negaliu nudžiuginti jūsų pranešimu, jog pas mus viskas puiku. Esu tikras, žmonės taip pat apsidžiaugs, kad sugrįžote.
Stelas šyptelėjo.
— Sveikas, Maikai. Jie apsidžiaugs dar labiau, kai sužinos, kad dabar mes turime oro pajėgas. Sakale, leiskite pristatyti jums Maiką Nišitą.
— Nejaugi pats komandoras Džekas Sakalas? — apstulbo Nišita.
— Tas pats, — šyptelėjo Stelas.
— Na, geriau ir būti negali, — atsiliepė Nišita. — Sveiki atvykę į mūsų laivą, komandore. Jeigu mano žodžiai jums ką nors reiškia… Aš manau, jog anuomet su jumis pasielgė neteisingai.
— Ačiū, kapitone, — Sakalas paspaudė ištiestą ranką, — bet negi jūs nežinote, kad vyresnybė visuomet teisi? Tiesa, generole?
— Be komentarų, — nusijuokė Stelas.
Kai tik jie įsitaisė “Šonos” kajutkompanijoje, jis paklausė:
— Na, Maikai, kokios problemos?
— Iš pradžių mus užpuolė piratai. Ir drauge su jais atskrido kai kas iš senų mūsų pažįstamų.
Nišita prigesino šviesą ir įjungė holoprojektorių. Stelas išvydo kautynių gyvenvietėje Du-Kartu įrašą. Pastebėjęs Maliką, jis tvirtai sukando dantis ir pirštais įsikirto į krėslo ranktūrius. Malikas stovėjo ant tanko šarvo ir rėkavo įsakymus; aplink jį švilpė kulkos ir žybčiojo energetiniai spinduliai. Nišita papasakojo, kaip klostėsi įvykiai ir kuo viskas baigėsi.
— Nespėjo išsinešdinti piratai, kai vėl pasirodė roniečiai… Bet šįsyk toli gražu ne tam, kad mums padėtų.
Vaizdas pasikeitė. Stelas pamatė viską, kas dėjosi senate, — nuo išankstinio Rupo pranešimo iki Figo ultimatumo. Įrašą padarė vienas senatorius, kuris, laikydamasis pulkininko Krasnovskio nurodymų, persiuntė jį į brigados laivus.
Kai ekranas užgeso, kambaryje įsiviešpatavo tyla, ir visų žvilgsniai nukrypo į Stelą. Jis sėdėjo, paskendęs savo mintyse. Generolas vėl ir vėl regėjo, kaip roniečių karys smogia Kastenui, kaip tasai parkrinta ir kaip prie jo palinksta sunerimusi Olivija. Velnias, velnias, velnias! Jam ir į galvą nešovė, jog šitai įmanoma. Iki šiol piratai niekada nepuolė sostinės, gi kalbant apie roniečius… Prakeikimas, iš kur jie apskritai atsirado? Stelas kreipėsi į Nišitą:
— Ar aptikote roniečių laivą?
Kapitonas papurtė galvą.
— Kol kas ne, sere.
— Kaip manote, kokiu būdu jie čia atsidūrė?
— Tiksliai nežino niekas, — atsakė Nišita, — bet, iš visko sprendžiant, neapsiėjo be to šunsnukio Rupo… atleiskite, senatoriaus Rupo pagalbos. Matyt, jis paslėpė ateivius senate naktį prieš įvykį, o paskui atvedė avariniais koridoriais.
— Gal ir mes galime įsiskverbti į vidų kokiais nors koridoriais… panašiais į tuos? — pasiteiravo Stelas.
— Nemanau, generole, — papurtė galvą Nišita, — bet verčiau paklauskite pulkininko Krasnovskio. Esu tikras, jo žmonės jau suka galvas, stengdamiesi išspręsti šią problemą.
— Tikriausiai, — linktelėjo Stelas ir kreipėsi į Sakalą: — Kiek užtruksit, kol nugabensit mane į paviršių?
Tasai šyptelėjo.
— Mažiau, nei kalnakasys iš asteroido, skubantis į pasimatymų namus.
Nepaisant slogios nuotaikos, Stelas nepajėgė ištverti nenusijuokęs.
— Man tinka, — jis atsistojo, ruošdamasis išeiti, bet akimirkai stabtelėjo. — Tikiuosi, Krasnovskis neketina vykdyti tų beprasmiškų reikalavimų?
— Nieku gyvu, — niauriai atsiliepė kapitonas Nišita. — Pulkininkas jau išsiuntinėjo atitinkamą koduotą įsakymą. Bet tam atvejui, jei roniečiai planetoje išties turi šnipų, jis išvystė audringą veiklą. Žodžiu, apsimeta, neva pakluso, o pats ieško būdo įsiskverbti į senatą.
Stelas linktelėjo:
— Dėkui, Maikai. Ir, susimildamas, būkit budrus. Iš visko sprendžiant, veikiai čia turėtų pasirodyti Ronų Imperijos laivynas.
Bet netrukus, vėl atsidūręs Sakalo naikintuve, Stelas padarė išvadą, jog didelės apimties įsiveržimo tikimybė labai menka. Kam tuomet visas tas cirkas su įkaitais? Ne. Jeigu būtų numatytas įsiveržimas, roniečių laivynas jau suktųsi aplink planetą. Vadinasi, jie blefuoja, mėgina išpešti kai ką už nieką. Jie gali nužudyti įkaitus ir žūti patys, bet tuo viskas ir apsiribos. Lengva pasakyti! Jis beveik girdėjo savo žodžius, kuriuos be vargo galėjo ištarti — kitoje vietoje ir kitu metu:
— Žinoma, gaila, bet mes negalime atiduoti jiems planetos. Ir jei nėra kito būdo jais nusikratyti, vadinasi, teks ryžtis tam tikroms aukoms.
Lengva paskelbti nuosprendį tiems, kurių nepažinojai, su kuriais niekada nesikalbėjai, nedirbai drauge ir, žinoma, nesidalinai meilės guoliu.
Kol laivas skraidino jį per Friholdo atmosferą, Stelas mąstė apie Oliviją, apie tai, ką jai teko ir dar teks išgyventi. “Taip, dalyvauti svetimose kautynėse, — pagalvojo jis, — nepalyginamai paprasčiau”.
Po poros valandų generolas jau žingsniavo link laikinos Krasnovskio vadavietės, įsikūrusios greta užgrobto senato pastato. Po svilinančia saule kepė kelios palapinės, pripučiami kupolai ir netvarkingai sustatytos mašinos — štai ir visa vadavietė. Stelo uniforma labai greit permirko prakaitu. Sutikti kareiviai jį sveikino, atiduodami pagarbą ir tuo stebindami savanorius, kurie tik linkteldavo galvas. Pakeliui Stelas įdėmiai žvalgėsi. “Labai svarbu gerai ištyrinėti vietovę, sūneli, — dažnai kartodavo Bulius Štromas. — Tai viena priežastis, kodėl besiginantis yra pranašesnis už atakuojantį”.
Kaip ir visi Friholdo miestai, Pirmasis stovėjo įduboje, kurią suformavo viena didžiulė upė. Sprendžiant iš pavadinimo, šiandienos sostinė buvo pati pirma gyvenvietė ir, kaip dauguma senų miestų visuose pasauliuose, augo chaotiškai, be jokio aiškesnio plano. Skirtingai nei modernesni miestai, pagrįstai besididžiuojantys savo iš anksto suplanuotomis erdviomis gatvėmis ir gražiomis aikštėmis, Pirmasis tegalėjo pasigirti gudriai persipynusių, netvarkingai išmėtytų pastatų bei kupolų sankaupa ir kreivų, siaurų skersgatvių raizgalyne. Kai prireikė statyti senato pastatą, jam vietą parinko kitoje įdubos pusėje. Kai kas netgi pareiškė, jog reikėtų apskritai sulyginti Pirmąjį su žeme ir viską pradėti iš pradžių. Šiaip ar taip, naujesni ir svarbesni pastatai kilo kuo toliau nuo senamiesčio.
Dauguma senato patalpų glūdėjo po žeme; virš jos kyšojo tik dailiai suapvalintas kupolas. Užtat koks! Pagamintas iš akmens, saulės spinduliuose mirguliuojančio visomis vaivorykštės varsomis. Ir kažkur giliai po juo Olivija su daugybe kitų belaisvių dėjo viltis į jį, į Stelą. Jis pasistengė išmesti šias mintis iš galvos ir nužingsniavo link Krasnovskio palapinės.
Tasai jo laukė drauge su penkiais ar šešiais savo padėjėjais. Du palinkę peržiūrinėjo atspausdintus dokumentus, trečiasis sėdėjo prie kompiuterio; ir visi tučtuojau smalsiai sužiuro į Stelą. Pagal savo statusą savanoriai nesilaikė formalumų; niekam ir į galvą nešovė išsitempti “ramiai”.