— Sveiki, generole, — lengviau atsidusęs, pratarė Krasnovskis.
— Labai džiaugiuosi, kad sugrįžote namo.
— Taip, malonu sugrįžti namo, Ivanai. Atleiskite, kad palikau jus vieną sunkią minutę. Man jau papasakojo, jog jūs velniškai gerai padirbėjote.
Pulkininkas Krasnovskis įsigudrino atrodyti ir susirūpinęs, ir pamalonintas.
— Norėtųsi galvoti, kad pateisinau man parodytą pasitikėjimą, sere, bet, bijau, mums paprasčiausiai neįtikėtinai pasisekė. Bet apie tai vėliau. Šiuo metu dienotvarkėje — senatas, kurį užgrobė tie prakeikti šėtonai. Tikiuosi, jums “Šonoje” papasakojo, kas čia pas mus dedasi?
Stelas linktelėjo.
— Žinoma. Ar jau žinote, iš kur jie atsirado?
Krasnovskio veidas ištįso.
— Taip, ir jums ši naujiena labai nepatiks, sere. Tie prakeikti šunsnukiai čia, Friholde, įkūrė požeminę bazę!
Stelas suraukė kaktą, atsisėdo į sudedamą krėslą ir ėmė suptis.
— Jūs teisus, naujiena man nepatiko. Kaipgi šitaip galėjo nutikti?
Nors viduje jis virė iš pykčio, išoriškai neišsidavė niekuo. Kaip ir visada, Stelas nė akimirkai nepamiršo, kad jį supa žmonės, kurie seka menkiausius jo veido išraiškos pokyčius, gaudo visus balso niuansus. Šiaip ar taip, mėginti įspėti viršininko mintis — tokia sena pramoga, kaip ir pati kariška tarnyba.
Krasnovskis prisėdo greta.
— Kol kas į šį klausimą tiksliai atsakyti negalime. Jų bazę aptikome, tikrindami infraraudono spinduliavimo nuotraukas, darytas iš palydovų naktį prieš senato užgrobimą. Ko gero, mums paprasčiausiai pasisekė. Daugelyje nuotraukų gerai matosi vorele judančios mašinos. Kompiuterinė palydovų sistema neužprogramuota pavojaus signalu reaguoti į antžeminio transporto judėjimą. Pačioje pradžioje manėme, kad mes patys peržiūrinėsim nuotraukas, — Krasnovskis gūžtelėjo pečiais. — Šiaip ar taip, tos mašinos staiga tarytum iš niekur išdygo pačiame dykumos centre ir pasuko mūsų link. Fotografijose matosi tik atskiros kolonos dalys… Pats žinot, kokia skylėta mūsų palydovinė sistema. Bet ir šito pakanka. Ji ten ir buvo — gerai užmaskuota požeminė bazė. Kaip roniečiai sugebėjo ją organizuoti, kol kas nežinia. Kai įsiskverbsim vidun, veikiausiai sužinosim daugiau.
Klausydamas Krasnovskio, Stelas susimąstęs spoksojo į palapinės stogą. Kažkuri jo esybės dalelė klykė: stok, bėk, daryk ką nors! Tačiau jis nuslopimo šį postūmį. Veikti dar ne metas, iš pradžių reikia sudaryti planą. Ir generolas vėl nė akimirkai nepamiršo, kad jį paslapčia stebi pavaldiniai.
— Gerai padirbėta, pulkininke, — ramiai, tvirtai pratarė Stelas.
— Nors bazės paslaptis dar neįminta, mes, šiaip ar taip, visiškai tiksliai žinome, kad planetai kol kas negrasina jokie laivai. Be to, dabar turime priedangą iš oro. — Išgirdę gerą naujieną, visi aplink ėmė šypsotis. — Ši aplinkybė atriša mums rankas, todėl galime nesiblaškydami visą savo dėmesį skirti senatui. Ar egzistuoja koks nors kontaktas su mūsų uodeguotaisiais “draugais”?
— Faktiškai ne, generole.
Krasnovskis įjungė portatyvinį holoprojektorių, ir Stelas išvydo posėdžių salę. Senatoriai sėdėjo įvairiomis pozomis, kai kurie dalinai išsirengę — dėl karščio, Figo nurodymu tvyrančio salėje.Vieni atrodė abejingi, kiti ryžtingi, o kai kas tik vargais negalais tramdė baimę. Juos galima suprasti: palei sienas lygiais intervalais sustingo dvylika Smėlynų Klano karių.
— Na, ir atrodo gi jie. Tarsi būtų atlėkę čionai tiesiai iš pragaro, — sumurmėjo Stelas.
“Psichologinis pranašumas jų pusėj, — pagalvojo jis, profesionalo žvilgsniu automatiškai įvertindamas ginkluotę, šarvus ir kitą roniečių amuniciją. — Taip, įveikti juos bus nelengva”.
— Čia tiesioginė transliacija? — paklausė Stelas.
— Taip, — atsakė pulkininkas. — Jie leidžia daryti videoįrašus, bet kategoriškai atsisako su mumis bendrauti. Pasak jų: “Jūs gavote įsakymus, vykdykite juos”.
Stelas atsistojo, priėjo prie holoprojektoriaus ir pakeitė kameros stebėjimo kampą, kad matytųsi tolimoji salės dalis, kur paprastai sėdėdavo Olivija. Ji miegojo, padėjusi galvą ant tėvo peties. Merginos veidas atrodė stebėtinai ramus — ypač palyginti su Kasteno veidu. Prezidentas gręžė artimiausią ronietį neapykantos kupinu žvilgsniu. Jo galva buvo aprišta; matyt, Oliveris neapsiribojo žvilgsniais. Krasnovskis nukreipė žvilgsnį nuo holoprojektoriaus į Stelą, bet jei ką nors ir pastebėjo, tai niekuo neišsidavė. Generolas išjungė projektorių ir grįžo į savo vietą.
— Gerai, Ivanai. O dabar papasakokite, kaip veikėt.
Pulkininkas paėmė cigarą, prisidegė ir prabilo:
— Iš komplekso išsyk evakavom visus… išskyrus tris labai sumanius savanorius. Jie pasislėpė ten, šalia posėdžių salės. Jiems įsakyta griežtai laikytis radijo tylos — nebent roniečiai pradėtų žudyti įkaitus ar kas nors mėgintų pabėgti. Frontalinės atakos nepradedam dėl to, kad ji būtų visiškai beprasmiška. Pastatas gali ištverti viską, netgi tiesioginį atominės bombos smūgį.
Koridoriai užverti plieninėmis durimis, o išorinių koridorių atsišakojimo taškuose stovi roniečiai. Mūsų paskaičiavimu, ten truputį daugiau nei du šimtai Smėlynų Klano karių — kaip suprantate, velniškai daug. Mums kiekvienam žingsny tektų įveikti stiprių, patyrusių, iki dantų apsiginklavusių karių pasipriešinimą. Tiesiog imti ir lįsti tenai būtų gryniausia savižudybė. Ir, kas svarbiausia, kol mes nusikapstysime iki įkaitų, tie bus jau šimtąkart negyvi. — Susirinkusieji pritardami Sušurmuliavo. — Kita vertus, laikrodis be atvangos tiksi, ir artėja laikas, kai roniečiai pažadėjo nužudyti belaisvius. Kaip bežiūrėsi, tas pats mėšlas, tebusiu aš prakeiktas.
Stelas linktelėjo:
— Kiek laiko mums dar liko?
— Trys dienos minus kelios valandos. Turint omeny, kad roniečiai ar tas niekšelis Rupas planetoje išties gali turėti šnipų, mes apsimetame, neva ruošiamės evakuacijai. Tačiau jei po poros valandų nepradėsim laipinti žmonių į laivus, visa mozaika pabirs į dalis. Tiesą sakant, beveik nebeturime laiko.
— Regis, pastatas visiškai neįveikiamas, — sumurmėjo Stelas.
— Kas, velniai rautų, jį suprojektavo? Gal tas gudruolis mums dabar patartų, kaip tenai įsibrauti?
— Tas “gudruolis” prieš jus, sere, — pratarė viena moteris, pakildama iš už stalo su dokumentais.
Vidutinio amžiaus, paprasto, atviro veido, su žvilgančia juoda oda ir tankia juodų garbanotų plaukų kepure. Sprendžiant iš antsiuvo, jai suteiktas savanorių kapitonės laipsnis.
— Atleiskit, kapitone, — atsiprašė Stelas, — bet susidaro įspūdis, tarsi būtumėt projektavusi tvirtovę. Ir kas išėjo? Didžiulė rakštis subinėj, daugiau nieko.
— Dėkoju… O gal neverta? — sprendžiant iš balso, ji nė kiek neįsižeidė. — Kapitonė Vels, jūsų paslaugoms. Atsakydama į jūsų klausimą galiu informuoti, kad jau perkaitinau ir kone išsunkiau savo smegenis, bet niekaip nesumąsčiau, kaip įsiskverbti vidun, — ji trumpai atsiduso ir išsitempė “ramiai”. — Ir vis dėlto prašau jūsų oficialaus leidimo vadovauti frontalinei atakai, sere.
— Ačiū, kapitone, — rimtai atsakė Stelas. — Tačiau tokiam vertingam talentui tokiame akivaizdžiai savižudiškame puolime ne vieta. Mums jūsų dar prireiks… kai viskas baigsis. Frontalinė ataka atkrenta, — tęsė jis, kreipdamasis į Krasnovskį ir likusius.
— Ir toliau vaidinkit, kad ruošiatės evakuacijai. Man reikia pagalvoti. Susitiksime čia po valandos, o kol kas visi laisvi.
Taip taręs, Stelas atsistojo ir išėjo iš ankštos palapinės. Visi tie žemėlapiai, kompiuterinės schemos ir raštai tik trikdė. Didžiąją apmąstymams skirtos valandos dalį jis paprasčiausiai klaidžiojo be jokio tikslo, kurdamas visokiausius planus ir tučtuojau juos atmesdamas. Nė vienas neatrodė išganingas, visi reikalavo gausybės aukų. Galiausiai Stelas atsidūrė ten, kur milžiniška upė baigė savo neilgą kelionę žemės paviršiumi ir vėlei nyko po žeme. Jis atsisėdo ant kranto ir, klausydamas Štromo patarimo, pamėgino išmesti iš galvos j į užvaldžiusias mintis. “Apie nieką negalvok, ir atsakymas ateis savaime”. Žvilgsnis klaidžiojo, o sąmonė tarytum susiliejo su čiurlenančiu vandens srautu, veržliai lekiančiu tenai, kur turėjo prasidėti ilgas kritimas į niūrias gelmes. Stelas įsivaizdavo, jog tėkmė jį neša; vanduo vėsina sausą, įkaitusią odą, tempia žemyn, tolyn nuo paviršiaus ir begalinių rūpesčių. Gal Olivija pro šarvuotą stiklą pamatys, kaip jis praplaukia pro šalį, atlikdamas paslaptingą kelionę, kuri pasibaigs kažkur giliai ir toli…