Stelas krūptelėjo, ūmai suvokęs: eurekal Šiaip ar taip, ši mintis turi racijos.
Po kelių minučių jis įėjo į Krasnovskio palapinę, sunkiai alsuodamas nuo ilgo bėgimo per smėlį. Generolas truputį pavėlavo, visi jau susirinko ir laukė. Pasirodė ir Komo, stovintis truputį nuošaliau nuo likusiųjų.
— Gerai, kad jūs taip pat su mumis, viršila, — pasveikino jį Stelas. — Na, rodos, man šovė viena mintis… nors gali būti, kad ji tokia pat savižudiška, kaip ir frontalinė ataka. Kur kapitonė Vels?
— Čia, sere, — ji žengtelėjo į priekį.
— Puiku. Kapitone, būkit maloni, papasakokit mums viską, ką žinot apie upę, regimą iš senato posėdžių salės. Gal mums pavyks padaryti taip, kad senatoriai išvystų ne tiktai vandenį.
Iš pradžių stojo visiška tyla, o paskui visi susijaudinę prabilo vienu metu. Stelas kilstelėjo ranką, prašydamas tylos.
— Prašau, nusiraminkite… Kapitone Vels, ką pasakysit? Tarkim, mes sugebėsim ištverti tą kelionę požemine upe. Ar yra galimybė sugriauti šarvuotą plastiką, skiriantį ją nuo posėdžių salės?
Vels akimirkai susimąstė, o paskui sutrikusi atsakė:
— Man labai nemalonu pripažinti, sere, tačiau taip, tokia galimybė yra. Aš niekada nė nepagalvojau apie ataką iš upės pusės. Pasinaudojau pakankamai tvirta medžiaga, pajėgiančia sulaikyti srautą, tačiau ją galima susprogdinti. Protingai išdėliojus užtaisus, plastikas ištikš į gabalus.
— O kaipgi pati upė? — paklausė Krasnovskis. — Ar gali nutikti, kad visi paprasčiausiai nuskęs?
Stelas įsivaizdavo sprogimą, į visas puses skriejančius plastiko gabalus ir milžinišką bangą, kliūstelėjusią į salę.
Vels priėjo prie kompiuterio ir ėmė skubiai spaudyti klavišus. Ekrane viena po kitos sumirgėjo schemos ir trimatės projekcijos.
— Vargu bau, pulkininke. Projektuodami posėdžių salę, mes įvertinome, jog plastiką gali suskaldyti žemės drebėjimas, ir į vidų plūstels vanduo. Tačiau vos tik jis pakils per keturias pėdas, automatiškai įsijungs plieninės durys — jos užsivers, atskirdamos salę nuo upės. Štai… dirstelkit čionai.
Visi pažvelgė į ekranus, kuriuose pasirodė kažkokie raidiniai ženklai, o po jais užrašas: “AUTOMATINĖS UŽTVAROS VEIKIMAS UŽTVINDYMO ATVEJU; PATIKRINIMAS NUMERIS TRYS”.
Žodžius tuojau pat pakeitė posėdžių salės vaizdas. Joje dar tebevyko statybos darbai, krėslai jau sustatyti, tačiau nesimatė jokių kitų baldų. Pirmame plane už šarvuoto stiklo tekėjo upė. Staiga tarp pirmosios eilės ir pakylos priešpriešiais slystelėjo dvi milžiniškų plieninių durų pusės. Vos tik jos susijungė, upė dingo iš akiračio.
— Nuostabu, — tarstelėjo Stelas, kreipdamasis ne tiek į susirinkusiuosius, kiek pats į save. Po sprogimo jie turės visai nedaug laiko, bet visgi suspėti galima. — Dabar toks klausimas. Galbūt roniečiai jau užvėrė šias duris? Kai jūs, pulkininke, rodėte man tiesioginę transliaciją iš salės, upės nesimatė.
— Visiškai neįmanoma, sere, — tvirtai atsakė kapitonė Vels. — Kaip jau minėjau, mes niekada nemanėme, kad galėtų nutikti kas nors panašaus, todėl rankinis mechanizmo valdymas nenumatytas. Netgi privalomus kasmetinius patikrinimus atlieka kompiuteris, kuris roniečiams liko nepasiekiamas. Jis buvo išjungtas išsyk po senato užgrobimo.
— Gerai, — tarstelėjo Stelas. — Pulkininke Krasnovski, pasitelkite pačius geriausius sprogdintojus, ir tegul jie pasidarbuoja drauge su kapitone Vels.
— Klausau, sere!
Krasnovskis džiaugėsi, jog galų gale jie turi nors šiokį tokį planą. Netrukus Vels, lydima jaunučio leitenanto, iškeliavo ieškoti žmogaus, vardu Makas Kolas, kurį paprastai vadino Bum-Bum. Nepaisant tokios lengvabūdiškos pravardės, pilietis Makas Kolas buvo kalnakasybos inžinierius, kuriam sprogdinimo specialistai kone meldėsi kaip Dievui. Vos tik Vels ir leitenantas apleido palapinę, pulkininką pašaukė kom-technikas. Jo veido išraiška nežadėjo nieko gera.
— Na, kas nutiko, seržante? — nekantriai paklausė Krasnovskis.
Atsakydamas tasai spustelėjo valdymo pulto klavišą.
— Persuku atgal, sere, — paaiškino technikas.
Netrukus jie išvydo ant kelių klūpantį žmogų.
— Senatorius Holbrukas, — niauriai sukuždėjo Krasnovskis, jau įspėjęs, kas bus toliau.
Nugriaudėjo šūvis, ir senatoriaus galva pranyko ugnies pliūpsnyje. Kai kūnas susmuko, ekrane pasirodė aukštas roniečių karininkas be vienos ausies.
— Nemanykite, kad mes buki, žmonės. Jūs tyčia vilkinate laiką, kurdami belaisvių išvadavimo planus. Pamirškite bet kokią viltį. Jūs sulauksite tik naujų mirčių — kaip ta, kurios liudininkais tik ką tapote. Pradedant šia akimirka, aš kas keturias valandas nužudysiu po įkaitą — tol, kol prasidės gyventojų evakuacija. Jūs gavote įsakymus, vykdykite juos.
Ilgą laiką visi stovėjo, nebyliai stebeilydami į ištuštėjusį ekraną. Siaubo, kurį jie patyrė, neįmanoma išreikšti žodžiais. Galų gale Stelas pusbalsiu pratarė:
— Dabar mums svarbiausia — laikas, tad veikime kaip įmanydami sparčiau.
Jie vienas po kito grįžo prie savo darbų.
— Na, Žakai, kas naujesnio? — paklausė Stelas.
— Speckomanda jau kelyje, sere.
— Tu pasakei, kad jie paimtų mano ginkluotę?
— Taip, sere, ir manąją taip pat.
Komo akyse galėjai įskaityti neslepiamą nepritarimą draugo sprendimui. Jo manymu, vadui nedera pačiam dalyvauti tokiose operacijose. Stelas suprato, kad sveiko proto požiūriu Komo teisus. Tačiau jam dabar buvo nusispjaut į “sveiką protą”! Olivija atsidūrė tų monstrų, tų žudikų rankose, ir jis privalo ištraukti ją iš ten. Tai jau asmeninis reikalas. Be to, reikia už viską atsiskaityti su Rupu. Jei Stelui pavyks, Friholdo piliečiams neteks mokėti teismo išlaidų. Kad ir kaip ten būtų, jis įsakė atsiųsti speckomandą — brigadoje buvo keli skirtingų specializacijų būriai. Ir jei prireiks, jis iškvies čionai juos visus, nuo glaiderių pilotų iki rankininkų, sugebančių žaisti nesvarumo sąlygomis. Stelas buvo užkietėjęs specializuotų komandų šalininkas, bet dabar turėjo pripažinti, jog tarp brigados specialistų vargiai atsiras žmonių, apmokytų plaukioti požeminėmis upėmis.
— Mums labai padėtų bet kokia informacija apie sunkumus, kuriuos teks įveikti. Pulkininke, ar planetoje yra šių upių žinovas, su kuriuo galima būtų pasikalbėti?
Krasnovskis susimąstęs prikando lūpą.
— Ko gero. Profesorius Hamelis, vyriausias mūsų hidrologas. Liepsiu jį pakviesti. — Jis instruktavo seržantą, ir tas išsiskubino iš palapinės.
— Na, Ivanai, — pratarė Stelas, įsitaisydamas krėsle, — kiek suprantu, man išskridus, čia pas jus užvirė šiokia tokia košė.