— Taigi, — nelinksmai atsiliepė Krasnovskis. — Tie niekšai įsigudrino užgrobti termiumo gavybos ekstraktorių ir išsivežė jį su savimi.
Pulkininkas smulkiai papasakojo apie piratų antpuolį, tiksliai dėstydamas faktus ir negailėdamas savęs. Stelas prisiminė, kaip Malikas stovėjo ant tanko ir šūkavo įsakymus. Nieko, jo valanda dar išmuš, ir laukti liko nebeilgai.
— Įvertinus visas aplinkybes, — Krasnovskiui nutilus, prabilo Stelas, — jūs, Ivanai, veikėte šauniai. Niekas nebūtų įstengęs padaryti daugiau. Žinoma, blogai, kad ekstraktorius atsidūrė jų rankose, bet, velniai rautų, kam jiems ekstraktorius be planetos? O planetos jie negaus, tegul būsiu prakeiktas!
Krasnovskis lengviau atsiduso ir nusijuokė. Širdies gilumoje jis ir pats buvo patenkintas, bet nežinojo, kaip jo veiksmus įvertins tokios aukštos klasės profesionalas, kaip Stelas.
Pasirodė seržantas, išsiųstas pakviesti profesoriaus.
— Profesorius Hamelis atvyko, sere, — pranešė jis.
— Kvieskite jį vidun, — paliepė Krasnovskis.
Seržantas žengtelėjo į šalį, ir ant slenksčio pasirodė liesas žmogus, įdegęs iki raudonumo, su rusvai raudonų plaukų kupeta ir tokios pat spalvos barzda. Energingai šaudydamas žaliomis akimis, jis tarytum vertino viską ir visus, esančius palapinėje.
— Sveikas, Ivanai. Kuriems galams aukštai vadovybei prireikė kuklaus mokslininko?
— Žinau, koks tu kuklus, — šyptelėjęs atsakė Krasnovskis. — Generole Stelai, šis užkietėjęs egoistas ir yra profesorius Irvingas Hamelis, vyriausias mūsų hidrologas. Nors, pats matot, žiūrėti beveik nėra į ką.
— Labai malonu, profesoriau, — Stelas spustelėjo Hamelio ranką. — Prašau vadinti mane Marku.
— Gerai, tegul bus Markas, — atsakė tas, įsitaisydamas ant dėžės su sprogmenimis. — O mane draugai vadina Irvu. Na, kas nutiko? Man kažkodėl atrodo, kad jus domina ne tiktai mano draugija.
— Tu bent jau žinai, kas vyksta senate? — pasiteiravo Krasnovskis.
— Žinoma, — profesorius liūdnai palingavo galvą. — Kaip nežinosiu. Aš ir pats tik per plauką neatsidūriau tenai. Išsyk po neeilinės sesijos turėjau susitikti su senatoriais ir pamėginti įkalbėti juos padidinti asignavimus hidrologiniams tyrimams. Kaip sykis ėjau tenai, kai mane sulaikė tie… šėtonai.
— Na, Irvai, ko gero, jūsų padedami mes sugebėsime duoti senatoriams hidrologijos pamoką, kurios jie ilgai nepamirš, — šyptelėjo Stelas. Jis išdėstė profesoriui savo planą: su upės tėkme pasiekti šarvuotą senato salės užtvarą, išsprogdinti joje spragą ir, pasinaudojus netikėtumo faktoriumi, užpulti roniečius. — Tas faktas, kad mes neketiname vykdyti jų reikalavimų, nekelia jokių abejonių. Gal šis planas padės išlaisvinti senatorius, atsiperkant minimaliais nuostoliais. Tik štai klausimas — ar jis įgyvendinamas?
Hamelis suraukė antakius ir susimąstė. Galiausiai nusišypsojo ir tarė:
— Manyčiau, taip… Įgyvendinamas… jeigu jums pavyks rasti pamišėlių, kurie imsis šio darbo.
— Pamišėlių pas mus nors vežimu vežk, — kreivai šyptelėjęs, atsakė Krasnovskis. — Atleiskite, generole, aš nenorėjau jūsų įžeisti.
— Nieko tokio, pulkininke, — atsiliepė Stelas. — Gerai, Irvai. O dabar papasakokite, kas mūsų laukia.
Hamelis pašoko ir priėjo prie kompiuterinio Krasnovskio terminalo.
— Galima?
— Aišku, — atsakė tas.
Pirštai nubėgo klavišais, ir ekrane nušvito schema.
— Visų pirma, jūs turite suprasti, generole, kad mes menkai tenutuokiam, kaip šios upės elgiasi po žeme. Vienintelis rimtas informacijos šaltinis — autonominiai povandeniniai aparatai, kuriuos stengiamės persiųsti iš vienos vietos į kitą. Aš ne veltui pasakiau “stengiamės”, nes mums pavyksta tiktai tris kartus iš šimto. Vėliau mūsų narai patikrina gautus duomenis, bet, patys suprantate, jų galimybės gana ribotos. Galiu pridurti, jog mes niekada nemėginome įgyvendinti tokio grandiozinio plano, kaip jūsiškis. Todėl viskas, ką čia matote, tėra spėlionės, grindžiamos povandeninių aparatų surinktais duomenimis ir skurdžiomis narų pateiktomis žiniomis — tie vaikinai padėjo statyti langą, kurį jūs ketinate sudaužyti.
Be atvangos raukydamas antakius, profesorius nužvelgė klausytojų veidus.
— Dar galiu pridurti, kad, įeidami į posėdžių salę ir išeidami iš jos, narai naudojosi kilnojama šliuzo kamera; be to, jie buvo prisirišę gelbėjimo lynais, — jis gūžtelėjo pečiais. — Ir vis dėlto, kartoju — iš principo jūsų planą įgyvendinti įmanoma, ir štai ką aš turiu omeny. — Hamelis atsigręžė į ekraną: — Laimei, būtent šią upę mes išstudijavome nuodugniau nei kitas. Šiaip ar taip, ji gi teka per sostinę. Dabar dirstelkit čionai. Ši schema vaizduoja išilginį požeminės upės dalies pjūvį, — Hamelis elektronine rodykle brūkštelėjo išilgai upės vagos. — Atkreipkite dėmesį į šį ruožą, — rodyklė sustingo, ir Stelas išvydo, jog upė, iki tol nenumaldomai kritusi žemyn, ūmai pakeitė judėjimo kryptį ir staigiai pasuko į viršų. — Ko gero, būtent ši vieta taps visų pavojingiausiu jūsų kelionės tašku. Čia upė priversta aplenkti kliūtį — uolinį masyvą, — Hamelis bedė rodykle į tamsią beformę dėmę, pakibusią viršum taško, kuriame upės tėkmė keitė kryptį. — Apatinėje šio U formos posūkio dalyje srovė gerokai paspartėja, nes vandeniui reikia prasiveržti pro siaurą angą, kurios skersmuo viso labo keli jardai. Čia lengva pakliūti į spąstus jei, tarkim, srovė prispaus jus prie sienos, sukaustydama judesius, ar paprasčiausiai blokš į uolą.
Hamelis pažvelgė į Stelą, į Krasnovskį, vėl į Stelą.
— Bet tai dar ne viskas. Kai tik — arba, tiksliau pasakius, jeigu — jūs sėkmingai įveiksite siaurą uolos properšą, reikės tučtuojau kažkokiu būdu pristabdyti judėjimą. Antraip jus paprasčiausiai nuneš pro posėdžių salę ir nuplukdys toliau, žemyn upe. Jeigu šitaip nutiks, jeigu nesugebėsite į ką nors įsikibti ir išsilaikyti, jus galų gale išmes į vandenyną netoli pietų ašigalio. Kelionė truks kelias savaites, ir, žinoma, paskutinę stotelę pasieksite jau nebegyvas, — Hamelis šyptelėjo. — Aišku, visa tai tik prielaidos. Jei kas nors kada nors ir ryžosi panašiai kelionei, jis, be abejo, žuvo ir negali pasidalinti su mumis savo įspūdžiais.
Tą akimirką viršila Komo kyštelėjo galvą į palapinę ir tarė:
— Povandeninio plaukiojimo įranga atvyko, sere… Kas nori pasimaudyti?
14
Jie išsirikiavo palei upę, dvidešimt pačių geriausių brigados karių, savanoriškai pasisiūliusių dalyvauti pavojingoje ekspedicijoje. Tiesa, dabar jie labiau panėšėjo į kažkokias jūrų pabaisas, nei į žmones. Visi apsivilko specialius kostiumus galinčius funkcionuoti bet kokioje skystoje aplinkoje, bet efektyviausius senajame gerajame H20. Savaime atsistatantys kostiumai su nedideliais varikliais, apsauginiu šarvuotu sluoksniu bei įmontuotais ginklais galėjo tris paras tiekti narui orą, maistą bei vandenį ir teikti ribotą medicininę pagalbą. Be to, kiekvienas savanoris turėjo asmeninį ginklą, o ant pečių — kuprinę su specialia įranga. Žvelgdamas žemyn, į galingą upės tėkmę, Stelas be paliovos savęs klausė, ar padės visa tai — kostiumai, įranga, ginklai… Bet kam spėlioti? Jis smakru įjungė mikrofoną.
— Na, kaip sakydavo senis Bulius, kas paskutinis — tas Tobariano beždžionė!
Tardamas šiuos žodžius Stelas liuoktelėjo į priekį. Kai tik jis pasinėrė į šaltą žalsvą vandenį, upės tėkmė pastvėrė generolą ir nunešė tolyn. Jis smakru spustelėjo reikiamą mygtuką, ir iš pažastų. į delnus slystelėjo nedideli valdymo pulteliai, primenantys pistoleto rankenas. Juos spaudžiant ir sukiojant, galima reguliuoti judėjimo greitį bei kryptį. Stelas paspaudė priešakinę pultelių dalį, ir iš tūtų, įtaisytų abipus kojų kelių lygyje, trykštelėjo vandens čiurkšlės. Judėjimas sulėtėjo.