— Sekite paskui savo vadovus, — įsakė jis.
Savanoriai vienas paskui kitą šoko į upę ir išsirikiavo ilga vorele.
— Tvarkelė, — tarstelėjo Stelas. — Leiskite jums priminti, jog tai vienintelis mūsų šansas išspręsti visas problemas. O dabar praneškit, kaip sekasi.
— Noriu pas mamytę, — gailiai suinkštė kažkas.
— Po velnių, tu net nežinai, kas ji, — tučtuojau atsiliepė kitas.
Stelas šyptelėjo ir išgirdo piktą viršilos Komo balsą:
— Ei, klounai! Visai netrukus galėsit savo pokštais palinksminti roniečius. Jie tikri šmaikštuoliai, tad veikiausiai įvertins jūsų humorą. O kol kas patylėkit… Atleiskite, sere. Komanda A susirinkusi ir pasirengusi veikti.
— Komanda B susirinkusi ir pasirengusi veikti, — atsiliepė kapralas Stiksas.
— Gerai, — pratarė Stelas. — Atmenate, apie ką kalbėjom pasitarime? Mes privalom įplaukti į Šėtono Kilpą pačiu mažiausiu greičiu. — Šėtono Kilpa jie praminė U formos linkį toje vietoje, kur upė staigiai sukosi aukštyn. — Būkit atidūs… Ten srovė mus suspaus ir ims nešti siaubingu greičiu, trankydama į uolas. Žinoma, kostiumai turi šarvuotą sluoksnį, tačiau jo galimybės nėra beribės. Ir dar. Už Šėtono Kilpos mums beveik nebeliks laiko. Komanda A plauks pirma, įtvirtins tinklą ir padės komandai B. Komanda B — prieš pradėdami veikti, įsitikinkit, kad tinklas nepažeistas, ir mūsų niekur nenunešė. Priešingu atveju ištempkit savo tinklą ir tik tada išdėliokit užtaisus tose vietose, kurias nurodė Bum-Bum Makas Kolas. Jeigu kas, iš pietų ašigalio atsiųsim jums atviruką.
Pasigirdo nervingas kikenimas — visi suprato, jog tiems, kurie praplauks pro tinklą, bus galas.
— Klausimų bus? — Tyla. — Na, tuomet pirmyn… Sėkmės visiems!
Upės vaga palaipsniui siaurėjo, tėkmė vis spartėjo, ir žmonės skriejo į priekį vis greičiau — mažutėlaičiai kamuolėliai, pasiklydę beribiame vandenyne; palyginti su galingos upės valia, jų troškimai ir viltys atrodė tiesiog niekingi. Sienos pamažu artėjo, dugnas tolo. Kaudamasis su srove, Stelas iš visų jėgų spaudė savo pultelius, bet upė nugalėjo — jį nenumaldomai nešė vis greičiau ir greičiau. Pro drumstą žalią vandenį abiejose pusėse ryškėjo dantytos uolos. Srovė pakėlė dugno nuosėdas, ir vandens spalva iš žalios pavirto į rudą. Drumzlės sūkuriavo aplink, ir stiprios šviesos, kurią metė šalme įtaisytas išorinis žibintas, fone žibėjo milijardai mikroskopinių dugninių nuosėdų dalelyčių.
“Įdomu, — probėgom pagalvojo Stelas, — ar tarp jų yra termiumo? Juk visa Ši velniava kilo būtent dėl jo”. Jis garsiai nusijuokė, ūmai prisiminė, jog mikrofonas įjungtas, ir tuojau pat jį išjungė. Likusieji veikiausiai nuspręs, kad vadas išprotėjo. O gal sukurs dar vieną pasakaitę, kurią vėliau seks kareivinėse? Generolas Stelas nusikvatojo pavojui į veidą! Tačiau generolo Stelo viduriuose glūdėjo toks svoris, tarsi per priešpiečius jis būtų prarijęs kelias švinines kulkas. “Betgi tai visų natūraliausias dalykas pasaulyje, — ne kartą sakė Bulius Štromas. — Norėčiau pasižiūrėti į tą idiotą, kuris prieš mūšį nejaučia baimės. Velniai rautų, sūneli, juk žmogus gali prarasti savo subinę!”
Kuo giliau jie niro, tuo tamsiau darėsi aplink. Labai netrukus dienos šviesa išnyko be pėdsako, o sienos priartėjo per penkiolika ar dvidešimt pėdų. Dabar Stelas susikaupęs reguliavo savo judėjimo greitį, tačiau maigyti pultelius buvo velniškai sunku. Šen bei ten upė nuplovė minkštesnį dirvos sluoksnį, apnuogindama pliką uolą. Ūmai priešakyje Stelas išvydo vieną tokį darinį: milžinišką, juodą akmeninę ietį, tokią tvirtą, kad per milijonus metų vanduo teįstengė ją nugludinti. Stelą nešė stačiai į uolą. Manipuliuodamas pulteliais, jis iš visų jėgų stengėsi pasukti į šalį, ir tuo pat metu įjungė mikrofoną:
— Priešaky uola… Žemyn, nerkite žemyn!
Žmonės už Stelo nugaros vienas po kito įvykdė jo įsakymą, leisdamiesi žemyn ir slysdami kone pačiu dugnu. Galiausiai ir generolui pavyko pakeisti savo judėjimo kryptį. Jis ėmė nuožulniai leistis žemyn, tačiau susidūrimo neišvengė.
Srovė bloškė jį į uolą. Galva trenkėsi į vidinį šalmo paviršių, regis, tokį kietą, tarsi jame nebūtų jokio pamušalo. Smūgis deginančiu skausmu atsiliepė kaukolės gelmėje, sąmonę aptraukė rūkas. Stelas įnirtingai kovėsi, stengdamasis leistis toliau, tačiau jam nepavyko — tėkmė stačiai prikalė jį prie akmens. Kojos laisvai sūpavosi nedidelėje erdvėje po uola, o galvą prilaikė virš jos garmantis srautas. Kostiumas atkakliai stengėsi užtaisyti aibę smulkių spragelių, pro kurias vidun skverbėsi šaltas vanduo, o speciali kalbanti šalmo įranga be atvangos murmėjo, informuodama Stelą apie naujus pažeidimus. Ūmai kažkas stvėrė jį už kulkšnies ir staigiai trūktelėjo žemyn. Pasirodo, jį išgelbėjo Komo, kaip sykis tą akimirką plaukęs po uola. Srovė nešė juos kojomis į priekį tiesiai link Šėtono Kilpos. Kostiumas suleido Stelui nuskausminančių bei žvalinančių vaistų, ir jo galva prašviesėjo. Generolas pažymėjo, kad siurbliams pavyksta išpumpuoti iš kostiumo vandenį… šiaip ar taip, kol kas.
— Dėkui, Žakai. Man nieko nenutiko…
Komo neatsakė — neturėjo laiko. Dabar juos nešė beveik stačiai žemyn, ir viršila rūpinosi, kas bus, kai jie pasieks dugną. Bet štai jie jau pačioje apačioje, ir upė pastvėrė žmones, atimdama iš jų paskutinę galimybę įtakoti savo judėjimą. Prieš pat Šėtono Kilpą dalis vandens gręžėsi tekėti atgal, ir toje vietoje susidarė siaubingi verpetai. Stelą su Komo suko ir blaškė nelyginant mažutėlaites smilteles. Jiems įkandin ir likusius pastvėrė tas pats pašėlęs sūkurys. Žmonės trankėsi į uolas ir vienas į kitą tarsi biliardo rutuliai. Vienas komandos A narys nuo smūgio neteko sąmonės, ir j į nunešė šalin; kostiumas virto skarmalais, vidun kliūstelėjo vanduo. Du komandos B karius stačiai perplėšė pusiau. Stiksas matė, kaip jų rankos, kojos bei liemenys susivijo į neįtikėtiną kamuolį, liuoksintį tai aukštyn, tai žemyn, tai į šalis — tarsi jis upės įsakymu šoktų siaubingą mirties šokį. Paskui, tarytum šis kūrinys būtų jai nusibodęs, upė suplėšė savo “žaislelį” ir prarijo atskirais kąsniais.
Stelą ji vėl išstūmė beveik vertikaliai aukštyn. Iš begalinių kostiumo įplėšimų stulpeliu kilo oro burbuliukai. Pirmieji pasiekę Šėtono Kilpą, Stelas su Komo pirmieji ir išplaukė išjos. Paragintos gausaus adrenalino antplūdžio, Stelo mintys blaškėsi it pašėlusios. Visų sunkiausia dar priešaky. Po poros minučių juos neš pro apžvalginį senato salės langą. Stelas išsirietė, vargais negalais nusitraukė nuo pečių kuprinę ir priglaudė ją prie krūtinės. Kuprinėje tinklas. Jo paskirtis paprasta — sustabdyti žmones, neleisti jiems praskrieti pro šalį ir nuplaukti upe tolyn, į užtikrintą mirtį. Generolas ištraukė trosą ir švystelėjo kuprinę kaip įmanydamas toliau; upė ją pastvėrė ir nusinešė. Po penkių sekundžių nešulys sprogs ir išsvies tinklą, kuris išsiskleis į visas puses nelyginant parašiutas. Vėliau komanda B dėl viso pikto išskleis dar vieną tinklą, nors Stelas vylėsi, jog pakaks ir šito. Štai priekyje jau sumirgėjo švieselės — apžvalgos langas atsidūrė visai greta. Galų gale kuprinė sprogo, tinklas išsiskleidė. Palietęs uolą, jis specialia mastika aklinai prisiklijavo prie jos, sukurdamas neįveikiamą kliūtį. Stelas taip smarkiai rėžėsi į tinklą, kad net atšoko šalin, bet netrukus vėl nuplaukė pasroviui.
— Kampas! — suriko Komo.
Stelas tučtuojau suprato, kas atsitiko. Vienas tinklo kampas neprisiklijavo prie sienos ir dabar, spaudžiamas tėkmės, pleveno ir pliaukšėjo nelyginant burė vėjyje. Atsirado spraga, kurią reikia kuo greičiau užtaisyti, antraip kas nors nugarmės upe žemyn. Beviltiškai kabindamiesi už sienų, Stelas ir Komo nušliaužė link atsiknojusio krašto, stengdamiesi pasiekti jį anksčiau, nei upė atneš kitą žmogų, tačiau širdies gilumoje suprato, jog nesuspės. Taip ir nutiko. Tamsi figūra nėrė tiesiai į kiaurymę ir nuplaukė tolyn, į tamsą.