— Šūdas! — palaipsniui tykstantis balsas priklausė kareiviui Levitcui. — Deja, sere, matyt, tai aš atsiųsiu jums atviruką…
Ir viskas. Kone klykdamas iš sielvarto, Stelas pašoko, kojomis užkabino tinklą, pastvėrė tabaluojantį kraštą, stipriai prispaudė jį prie uolos ir pajuto, jog tasai galų gale prisiklijavo. Ir tik tada suprato, kaip jam pasisekė. Jei būtų prilietęs mastiką, ji būtų mirtinai prikibusi priėjo kostiumo.
Kiekvienas tinklo krestelėjimas liudijo, kad pasirodė tie, kurie plaukė įkandin. Stelas atsigręžė ir pirmąkart pamatė apžvalgos langą bei už jo plytinčią posėdžių salę.
— Komanda B, išdėlioti užtaisus! — įsakė jis.
Įdomu, juos pastebėjo ar dar ne?
Figas pavargo — bemiegės naktys ir nuolatinė įtampa padarė savo. Jis sėdėjo pačioje pirmoje eilėje, pusiau primerkęs akis ir leisdamas sąmonei susilieti su šventuoju skysčiu, plaukti drauge su juo. Vandens paviršiuje šoko šviesa ir šešėliai, be atvangos kuriantys tobulo grožio raštą. Po poros minučių Figas turės nušauti dar vieną įkaitą; ši mintis jam kėlė pasibjaurėjimą. Taip, jis privalo nužudyti žmogų ir savo pareigą atliks, tačiau širdies gilumoje Klano vadas jau suprato, kad Taryba padarė klaidą. Žmonės neatsisakys planetos, netgi visų įkaitų gyvybės kaina. Vadinasi, vienu daugiau ar vienu mažiau — jokio skirtumo. Tačiau Figas gavo įsakymą, ir, nepriklausomai nuo rezultato, įsakymas turi būti įvykdytas. Upės gelmėje vėl pradėjo blaškytis šešėliai, tačiau šįsyk jų šokis atrodė kažkaip… keistai, šiek tiek kitaip, nei visada, — nelyginant jie judėtų prieš šventojo skysčio srovę. Figas plačiai atsimerkė. Jis mąstė greit ir beveik išsyk suprato, kas vyksta. Pašoko, susijaudinęs suplakė uodega į grindis ir suriko:
— Ataka iš upės pusės!
Pasigirdo duslus sprogimo garsas. Vanduo išstūmė didžiulį šarvuoto plastiko gabalą ir bloškė jį tiesiai į Figą. Tasai parkrito, vanduo užliejo jam nosį ir bumą. Ronietis pamėgino surikti… bet negalėjo išleisti nė garso.
Upė, prasiveržusi pro sprogimo išmuštą angą, nusitempė Stelą drauge ir sviedė į posėdžių salę. Jis persivertė ir taip smarkiai trenkėsi į grindis, jog vos neprarado žado. Burna gaudydamas orą, generolas žiūrėjo, kaip vanduo užlieja salę, kildamas vis aukščiau ir aukščiau. Labai miglotai, tarytum iš tolo, girdėjosi siaubo klyksmai. Paskui vanduo susiliejo virš Stelo galvos, ir visi išoriniai garsai nutilo. Jis apgraibomis surado krėslą, įsikibo į jį, prisitraukė ir įstengė atsistoti. Kai galva išniro virš vandens, generolas pamatė siaubingą visuotinės sumaišties ir mirties paveikslą.
Tuos roniečius, kurie sėdėjo pirmose eilėse, upė nuplovė ir išsvaidė lygiai taip pat, kaip ir jų belaisvius. Tačiau tų ateivių, kurie stovėjo prie tolimosios sienos, vanduo nepasiekė, ir, laikydamiesi gauto įsakymo, jie ėmė metodiškai šaudyti į žmones. Prasidėjo kruvinos skerdynės. Tiesa, kai kurie senatoriai sugebėjo paslėpti ginklus, ir netrukus grobikų gretos truputį praretėjo. Vėliau prie senatorių prisijungė ir Stelo žmonės. Atsimušę į vandenį, energetiniai spinduliai pakėlė didžiulius garo kamuolius. Tratėjo automatai, švinas vienodai sėkmingai plėšė į gabalus tiek žmonių, tiek ir roniečių kūnus. Stelas taip pat išsitraukė blasterį ir atidengė ugnį, nukaudamas po tris karius išsyk, tačiau iš avarinių koridorių jau skubėjo kiti. Kovodamas su tėkmės pasipriešinimu, Stelas galiausiai išbrido iš vandens, tačiau kostiumas kaustė judesius, paversdamas jį puikiu taikiniu.
Kažkuria savo sąmonės dalimi generolas viską suvokė, tačiau jo dėmesys buvo skirtas Olivijos paieškoms. Štai ji! Regis, mergina taip pat pastebėjo Stelą. Kaip sykis tą akimirką ji mėgino sutrukdyti tėvui plikomis rankomis pulti milžinišką ronietį. Bet ateivis iššovė anksčiau. Kulkos pervėrė prezidento kūną, išplėšdamos iš nugaros kruvinus mėsos gabalus. Žudikas atsigręžė, taikydamasis į Oliviją, bet staiga iš kažkur išniro žmogus, labai panašus į Rupą, ir stipriai smogė jai į veidą. Netekusi sąmonės, Olivija parkrito, ir žmogus nutempė ją link išėjimo. Ateivis gūžtelėjo pečiais ir atsisuko, ieškodamas naujo taikinio. Stelas jį pribaigė ir puolė paskui merginą, tačiau bėgo nelabai greit — dėl kostiumo. Staiga pasigirdo Komo riksmas:
— Generole, už nugaros!
Stelas staigiai atsisuko, kilstelėjo ranką ir spėjo atmušti jo link skriejantį kovinį kirvį.
Figas lėtai skendo, prisirijęs šventojo skysčio. Neįtikėtinomis pastangomis jis pamėgino nustumti plastiko gabalą, prispaudusį jį prie grindų. Galų gale tasai pajudėjo, ir slegiantis sunkumas dingo. Figas atsisėdo, paskui atsistojo. Pritrenktas, vargais negalais kovodamas su vandens pasipriešinimu, jis nukiūtino link pakopų, vedančių ant pakylos. Iš viršaus bus geriau matyti, ir vadovauti kariams bus patogiau. Vanduo vis plūdo, jo lygis kilo vis aukščiau. Galų gale Figas pasiekė pakylą ir užsiropštė ant jos.
Bet kas gi čia? Koks keistas garsas… Kai ronietis suprato, kas vyksta, buvojau pernelyg vėlu. Milžiniškų plieninių durų pusės užsitrenkė, ir jis atsidūrė upės spąstuose.
Kovinio kirvio rankena taip stipriai smogė Stelui per ranką, jog pirštai paleido blasterį, ir ginklas dingo po vandeniu. Ronietis išsišiepė ir vėl kilstelėjo kirvį. Stelas smakru spustelėjo mygtuką ir pajuto, kaip į delnus slystelėjo valdymo pulteliai. Generolas ištiesė kairiąją ranką į karį, paspaudė raudoną mygtuką ir pajuto atatranką, kai iš pašonės išlėkė pėdos ilgio harpūnas ir įsmigo į ateivio krūtinę. Harpūno smaigalyje įtaisytas užtaisas sprogo, ištaškydamas ronietį į druzgus. Kruvini gabalai nukrito į vandenį, nudažydami jį raudonai.
Vanduo jau pasiekė Figo smakrą. Praeis viso labo kelios sekundės, skystis susilies virš vado galvos, ir tasai nuskęs — kaip ir dauguma jo gentainių, Figas nemokėjo plaukti. Jis ramiai pagalvojo: “Na, ir kas, netgi jei aš mokėčiau plaukti? Mirčiau keliomis minutėmis vėliau, ir tiek. Bet svarbiausia, negi galima priešintis šventajam skysčiui? Toks elgesys būtų tiesiog nepadorus”. Gaila, kad jam nelemta žūti drauge su savo kariais, bet… Vadinasi, toks likimas.
Priėmęs sprendimą, Figas lėtai nukiūtino link šarvuotame plastike pramuštos angos. Vanduo jau užpildė visą prieinamą erdvę ir daugiau nebeplūdo. Beliko tik žengti pro spragą ir leistis nešamam tėkmės. Figas mostelėjo vibrodurklu, perrėžė tinklą ir nuslydo į tamsą. Taip, štai dabar jis iš tiesų susiliejo su šventuoju srautu. Sąmoningai nesipriešindamas tobulai esybei, jis mąstė apie karštą oranžinę saulę, rausvo smėlio dykumą ir… namus, kurių daugiau niekada nebepamatys.
Stelas dairėsi į šalis, ieškodamas Olivijos, tačiau mergina pradingo. Kautynės baigėsi. Visi Smėlynų Klano kariai buvo negyvi arba paimti į nelaisvę. Stelas lėtai ėjo tarp plūduriuojančių lavonų, tačiau Olivijos niekur nesimatė. Matyt, Rupas pabėgo ir pasiėmė ją drauge. Stelas mintyse keikė jį paskutiniais žodžiais. Koks niekšas! Nieko, atpildo jis neišvengs.
— Viršila! — šūktelėjo generolas.
Jokio atsako. Kiek atokiau Stelas pastebėjo veidu žemyn plūduriuojantį kūną su apsauginiu kostiumu ir pajuto, kaip iš siaubo susigniaužė širdis. Jis nubrido per vandenį, pervertė lavoną ir išvydo pažįstamus veido bruožus. Viršilos krūtinėje žiojėjo kumščio dydžio skylė. Atsargiai pakėlęs Komo kūną, Stelas nunešė jį prie galinės sienos ir paguldė sausoje vietoje. Gerklėje įstrigo gumulas, skruostais riedėjo ašaros. Velniai rautų, kodėl būtent Žakas? Ir būtent tada, kai jie galiausiai surado namus?.. Staiga Stelas suprato, kad namai Friholde Komo rūpėjo mažiausiai. Jo namai buvo brigada, ir Žakas paskui ją būtų ėjęs į pasaulio kraštą. O Stelui visuomet trūko laiko apie tai pamąstyti ir pasikalbėti su Komo iš širdies. Generolui pavyko sau įteigti, kad ir ištikimasis draugas trokšta to paties, kaip ir jis.