Linktelėjęs smakrą, jis įjungė raciją.
— Kur majoras Malikas? — paklausė Stelas, žvilgsniu ieškodamas savo pavaduotojo.
Komo, jau taip pat sėdintis mašinoje, gūžtelėjo pečiais.
— Jis pasakė seržantui Vilkensui ketinąs atlikti netikėtą gynybinių linijų inspekciją, sere.
Stelas pyktelėjo, kad Malikas nusprendė jo nelydėti ir netgi nelaukė paskutinių nurodymų, tačiau pati netikėtos inspekcijos mintis jam patiko. Ji privers naujokus būti budresniais. Mašinos viena po kitos pajudėjo iš vietų, ir Stelas ėmė įdėmiai žvalgytis į šalis, ieškodamas kažko visai smulkaus, nekrintančio į akis, bet dažnai skiriančio gyvenimą bei mirtį. Nieko nepastebėjęs, sutelkė dėmesį į konvojų. Natūralus polinkis laikytis drauge gali būti pražūtingas. Glaudžia grupele riedančias mašinas nesunku sunaikinti viena vienintele raketa ar reikiamoje vietoje padėta bomba. Bet Komo viskuo pasirūpino, ir mašinos važiavo padoriu atstumu viena nuo kitos.
Nė akimirkai nepamiršdami atsargumo, jie keliavo tamsėjančiomis gatvėmis, besirangančiomis it gyvatės, kurios, artėjant nakčiai, iššliaužia iš savo saugių slėptuvių. Kai saulė galutinai pranyko už horizonto, Stelas pajuto būdingą galvos odos dilgčiojimą ir suprato, kad jie jau nebe vieni. Žibintų šviesa skendo aplink tirštėjančiose sutemose. Žmonių nebesimatė — juos tegalėjai pajusti ar susekti infraraudonais skeneriais. Niūrios, beveik nepastebimos figūros slėpėsi nuo šviesos ir tirpo naktyje.
Nepaisant apsauginio kostiumo, Stelas krūpčiojo, stengdamasis įveikti senovinius instinktus, genančius į kraują adrenaliną, raginančius bėgti, slėptis nuo nežinomybės, sėlinančios naktyje. Staiga tamsą perplėšė akinamai ryški pašvaistė. Tvykstelėjo galingos signalinės raketos, ryški jų šviesa vos nesudegino apsauginių Stelo akinių filtrų. Jis nusikeikė, įjungė infraraudonąjį regėjimą ir pamatė užpuolikus, lendančius iš kanalizacijos liukų nelyginant lervos iš pūvančių lavonų. Jų buvo šimtai, visi vilkėjo šviesius maskuojančius kostiumus, gerai įžiūrimus tiktai šviesoje ir, baigiant degti signalinėms raketoms, susiliejančius su naktimi. Pamėkliškos figūros judėjo labai sparčiai, mėgindamos apsupti ir izoliuoti konvojaus mašinas. Paskui ėmė darbuotis automatai bei energetiniai šautuvai, suraižę naktį į tūkstančius tamsos bei šviesos dryžių.
Stelas įjungė mikrofoną.
— Automatai, dešinysis ir kairysis sparnas, ugnis! Granatsvaidžiai, dešinėj ir kairėj, ugnis! Snaiperiai, taikykitės į tuos, kurie priešaky! Išvalykit kelią savo mašinai ir pasistenkit nepašauti ko nors iš mūsiškių.
Jei šis pokštas ir buvo sutiktas juoku, Stelas nieko neišgirdo — viską užgožė šūvių griausmas. Dėkui Komo, juos lydėjo tik kruopščiai parinkti veteranai. Skubi apžvalga parodė, jog nuostoliai kol kas menki. Stelo mašinoje tiktai vienas karys nerodė gyvybės ženklų. Likusieji šienavo zoniukus it žolę. Bėda ta, jog kiekvieno nukauto vieton tučtuojau stojo kiti — lindo iš kanalizacijos liukų, liuoksėjo nuo stogų, niro iš tamsių skersgatvių. Pro statinių iškrovų treškesį prasiveržė ramus viršilos Komo balsas:
— Žalias-keturi — žaliam-vienas.
— Judėkit pirmyn, žalias-keturi, — atsakė Stelas ir spustelėjo gaiduką.
Tamsią dėmę, infraraudonoj šviesoj veržliai artėjančią jo link, suvarpė baltų skylių eilė.
— Mes paėmėm belaisvį, žalias-vienas. Ir su jo “ego” aki-' vaizdžiai kažkas ne taip.
— Supratau, žalias-keturi, — atsakė Stelas, apmąstydamas viršilos žodžius.
Matyt, daugumos zoniukų “ego” buvo slopinamas draudžiamais narkotikais. O paskui jiems įteigdavo neapykantą… vis vien kam — brigadai ar visiems žmonėms, dėvintiems šarvuotus apsauginius kostiumus, ar kam tik nori. Tiesą sakant, tai visai nesvarbu. Svarbu, jog po tokio apdorojimo zoniukai elgėsi visiškai ne taip, kaip normalūs žmonės. Pavyzdžiui, užuot suvokę, kad juos žudo vieną po kito, ir puolę bėgti, jie atakavo toliau ir šitaip elgsis tol, kol nugalės arba kris visi iki vieno. “Ego” slopinančios technologijos buvo uždraustos visur — aišku, išskyrus Amo Zoną.
Stelas skubiai apsižvalgė ir suprato, kad priešininkas gali įveikti konvojų savo mase. Brigados kariai buvo geriau ginkluoti ir apmokyti, tačiau zoniukai bent dešimt kartų pranoko juos skaitlingumu. Įvertinus šią aplinkybę bei savižudišką veržimąsi į mūšį, nuostoliai jiems nebaisūs. Nebent…
Ūmai tiesiai priešais Stelą išdygo kažkokia moteris zoniukė. “Taigi ji dar tik paauglė”, — sukrėstas pagalvojo pulkininkas. Kamufliažinis kostiumas karojo ant lieso kūno, akys nenatūraliai išplėstos, dantys iššiepti. Štai ji kilstelėjo savo prastutį pistoletą… Stelas suvokė, jog it užkerėtas stebi jos veiksmus, tarsi žvelgtų iš šalies ir svarstytų, kas nugalės. Paskui kone automatiškai spustelėjo nuleistuką ir išvydo, kaip pusė moters galvos ištiško kraujo bei smegenų purslais. Jis prisivertė nusigręžti nuo bejėgiškai susmukusios figūrėlės, panašesnės į skarmalų krūvą, nei į žmogų, ir tarė:
— Žalias-vienas — žaliam-keturi.
— Judam toliau, žalias-vienas, — atsakė Komo.
— Būkite pasirengę po mano komandos išleisti eilinį Smitą. Inicijuokite programą “D” su dešimties minučių delsa.
— Supratau jus, žalias-vienas. Po jūsų komandos paleisti eilinį Smitą.
Keikdamas tamsą, Stelas grįžtelėjo atgal ir pažvelgė viršum kabinos. Staiga tamsą perplėšė akinamai ryškus tvyksnis. Kas čia? Dar viena signalinė raketa? Ne, tai dega paskutinioji mašina, ta, kuri važiavo paskui limuziną. Iš jos liuoksėjo ir priekin bėgo išlikę kariai, beviltiškai besistengiantys pasivyti limuziną. Štai vienas suklupo ir parkrito, paskui jį kitas; abu tučtuojau paskandino zoniukų banga. Tūžmingai trinktelėjęs kumščiu per sėdynės atlošą, Stelas riktelėjo į mikrofoną:
— Žalias-vienas — žaliam-keturi! Sustabdykite limuziną, išleiskite kareivį Smitą ir surinkite išlikusius.
— Supratau, žalias-vienas, — atsiliepė Komo.
Stelas kilstelėjo apsauginius akinius ir liepsnojančios mašinos fone išvydo limuzino siluetą. Karys Smitas išlipo iš jo ir žengė ant šaligatvio. Išsitiesęs jisai tik truputį panėšėjo į žmogų. Tuo tarpu kareiviai iš limuzino išsitiesė ant žemės ir atidengė įnirtingą ugnį, pridengdami savo draugus, bėgančius tolyn nuo liepsnojančios mašinos ir šokančius į automobilį.
Kareivis Smitas žel'geTinF.nnesakinė? žbflllikll geiOS. Idomu, pagalvojo Stelas, ar jų narkotikais apnuodytos smegenys gali suvokti, su kuo jie grumiasi? Veikiausiai ne. Bet labai netrukus tie vargšeliai savo kailiu patirs, ką sugeba “eilinis Smitas”. Aštuonių pėdų ūgio Autokarys svėrė daugiau nei pusę tonos ir buvo mašina, vykdanti vieną vienintelę užduotį: žudyti. Ir savo pareigas jis atliko tiesiog nepriekaištingai. Šis robotas, kovinė įžymiojo Autosargybinio modifikacija, triuškinančia galia prilygo visai jūrų pėstininkų grandžiai. Tačiau Autokariai kainavo taip brangiai, jog apie tai, kad jie visur kur pakeistų žmones kareivius, negalėjo būti nė kalbos. Ką gi, šiaip ar taip, mes darbo turėsime dar ilgai, niauriai pagalvojo Stelas. Pasiėmęs iš orbitos robotą, Komo pažeidė brigados susitarimą su seniūnais, bet Stelas apsimetė nieko nepastebėjęs. Gali būti, kad jie praras brangiai kainuojančią mašiną, užtai neabejotinai išgelbės didžiąją grandies dalį — mainai, kuriems Stelas nemąstydamas ryžtųsi kad ir septynis kartus per savaitę.