— Aš juo pasirūpinsiu, sere, — pratarė Stiksas.
— Ačiū, kaprale.
Stelas lėtai nusigręžė ir nuėjo pro masyvias, dabar jau atviras, duris. Visur šmirinėjo kareiviai ir savanoriai. Vieni linkčiojo, kiti saliutavo aukštam karininkui paniurusiu veidu, kuris nuvargęs kopė laiptais, po pažastimi nešdamas šalmą. Bet karininkas nieko nepastebėjo. Jis regėjo Komo veidą — rudas akis, pašaipias ir protingas, sugebančias tiek daug matyti ir pastebėti. O kiek kartų jis išgelbėjo gyvybę pačiam Stelui… Jeigu Stelas būtų atsidūręs reikiamoj vietoj reikiamu laiku! Viskas galėjo pasibaigti kitaip.
Bet, išėjęs į karštą vidudienio saulę, generolas sutramdė širdies skausmą, kaip ne kartą darydavo anksčiau. Reikėjo pagalvoti apie gyvuosius; beliko tikėtis, kad jie verti tokios aukos.
15
Šalti skausmo pirštai perplėšė tamsą, kurioje skendėjo Olivija, ir gniaužėsi vis stipriau, stipriau… Ji atsitokėjo ir pajuto, kaip galvoje pulsuoja klaikus skausmas. Stengdamasi įsitaisyti patogiau, ištiesė ranką ir įsitvėrė… Kas čia? Regis, virvė. Taip, virvė, kuria surištas kažkoks didelis ryšulys. Olivija išsitiesė, apsidairė ir suprato sėdinti galiniame per duobes besikratančios mašinos skyriuje.
— A-a, jūs atsipeikėjote, — pratarė Rupas, žvilgtelėjęs į ją per apžvalgos veidrodėlį. — Atleiskite, tačiau aš buvau priverstas jums trinktelėti.
Olivija kilstelėjo ranką ir apsičiupinėjo žandikaulį, o paskui galvą ties smilkiniais. Žandikaulį nepakenčiamai maudė, o ant galvos, kurią ji susitrenkė krisdama, iššoko didžiulis skausmingas gumbas. Ir tada plūstelėjo prisiminimai — tėvas puola roniečių karį, ji nesėkmingai stengiasi jį sulaikyti, ir… ją persmelkęs siaubas, kai tėvas krito, pervertas kulkos. Ir viskas per Rupą! Olivija aistringai troško pulti išdaviką ir pasmaugti j į plikomis rankomis, bet, deja, tai buvo neįmanoma. Priešakinę ir galinę mašinos dalis skyrė metalinė pertvara su vieninteliu labai mažu langeliu. Tarsi perskaitęs merginos mintis, Rupas tarė:
— Žinau, jūs manęs nekenčiate, ir, patikėkit, man labai gaila. Bet gal vieną gražią dieną suprasite, kad aš teisus. Imperija merdi, roniečių pergalė neišvengiama. O kai jie nugalės, mes, Friholdo gyventojai, galėtume atsidurti labai palankioje padėtyje.
Mašina sudrebėjo, įsmukdama į griovį. Kurį laiką variklis dirbo tuščia eiga, paskui mašinos nosis pakilo, ir ji išsiropštė iš duobės. “Praktiški” Rupo samprotavimai varė Oliviją iš proto, tačiau ji sutramdė įniršį ir paklausė:
— Kur jūs mane vežate? Ir kodėl?
— Į vieną vietelę, apie kurią žinau tiktai aš, — nekonkrečiai atsakė Rupas, aplenkdamas didžiulį riedulį. — Tiesą sakant, mes jau beveik atvažiavome. Tai kažkas panašaus į medžioklės namelį. — Ūmai jis nusijuokė — šiurpiai, beveik nesivaldydamas. — Juokinga! Dabar medžioja mane! — jis ištiesė ranką ir padidino kom-ryšio garsą.
Olivija įsiklausė ir netruko suprasti, kad jų iš tiesų ieško. Moteriškas balsas kreipėsi į Stelą:
— Atleiskite, generole, bet iš palydovinės sistemos, kaip paprastai, mažai naudos. Kol kas aš nieko neaptikau, tačiau tęsiu paieškas.
— Gerai, — atsakė Stelas. — Ačiū už pagalbą, kom-technike Ču. Jei tik ką nors sužinosit, tučtuojau susisiekit su manimi. Ryšio pabaiga.
Nuo jo balso Olivijos krūtinėje išplito šiluma. Ji prisiminė, kaip Stelas brido per vandenį, skverbdamasis jos link… o tada Olivija prasmego į tamsą. Vadinasi, jos ieško. Gal galima kaip nors jiems padėti? Tuo tarpu Rupas vėl sumažino garsą.
— Jie stačiai neriasi iš kailio. Pasirengę perkasti visą smėlį, — jis šyptelėjo ir dirstelėjo į veidrodėlį. — Norėčiau žinoti, dėl ko jie taip stengiasi — dėl manęs ar dėl generolo draugužės? Galbūt dabar, kai jūsų tėvas nebegyvas, generolas užims jo vietą? O gal šitaip ir buvo numatyta nuo pat pradžių?
Olivijai iš pykčio aptemo akys. Tačiau ji nagais įsikirto į delnus, ir skausmas padėjo jai susitvardyti. Nereikia galvoti apie Rupą, jis to nevertas. Reikia galvoti, kaip ištrūkti. Veikiausiai galima ką nors padaryti.
Ji įdėmiai apsidairė. Matyt, Čia viena iš tų mašinų, kuriomis naudojosi Rupas, patyliukais pervežinėdamas roniečius į senato garažą. Palei galinio skyriaus bortus stovėjo suolai, o viduryje gulėjo virve apvyniotas ryšulys su kažkokia įranga. Olivija ištaikė momentą, kai duobėtas kelias visiškai užvaldė Rupo dėmesį, labai atsargiai kyštelėjo ranką į ryšulį ir ėmė raustis jame, kol užčiuopė kažkokį pailgą metalinį cilindro formos daiktą. Mergina pamėgino apčiuopom nustatyti, kas tai. Galiausiai ji trumpam dirstelėjo žemyn ir tučtuojau vėl pakėlė akis, kol Rupas nieko nepastebėjo. Rankoje ji laikė maždaug dviejų pėdų ilgio išardomo palapinės smaigo sekciją. Vienas metalinio cilindro galas buvo nusmailintas, o kitas baigėsi įdubimu, į kurį reikėjo įstatyti kitą konstrukcijos dalį. Ne itin patikimas ginklas, nusprendė Olivija, bet vis geriau, negu nieko.
Rupas pasuko į siaurą, visiškai apleistą keliuką, ir mašina nuvažiavo toliau. Priešaky pasirodė standartinis pilkšvai rudos spalvos kupolas. Jis stovėjo siauro tarpeklio šlaito viduryje, iš viršaus pridengtas nedidele atbraila. Aišku, iš orbitos jo nieku gyvu nepastebėsi. Olivija įsikišo palapinės smaigą į dešiniąją kombinezono klešnę ir pajuto, kaip šaltas metalas vėsina odą. Kai tik mašina liuoktelėjo paskutinį kartą ir sustojo, mergina įgrūdo aštrųjį galą į batą.
Rupas išjungė variklį, priėjo prie galinio mašinos skyriaus ir atvėrė dureles. Rankoje jis laikė mažytį adatinį pistoletą.
— Atvažiavom, — pranešė jis. — Išlipkit, ir kuo greičiau. Man čia reikia su kai kuo pasimatyti.
Mašinoje nebuvo įmanoma išsitiesti, ir Olivijai teko ropštis iš jos susilenkus. Ji meldėsi, kad Rupas nepastebėtų, smaigo, tačiau nerimavo be reikalo. Jis beveik nekreipė į merginą dėmesio, nervingai dairydamasis aplink, tarsi laukdamas, jog kas nors tuoj tuoj iššoks iš už artimiausio uolos. Olivijos manymu, šitaip nuogąstauti nebuvo ko. Lipdama iš mašinos, ji pagalvojo, kad gal vertėtų parkristi, išsitraukti smaigą ir, kai Rupas pasilenks jai padėti, perverti juo išdaviko širdį. Tačiau tasai jau buvo už kelių žingsnių nuo mašinos.
— Į kupolą! — įsakė Rupas, mostelėjęs pistoletu.
Jiedviem žingsniuojant link kupolo, Olivija pratarė:
— Tai kvaila, Austinai. Aš nekaltinu jūsų už tą, kas nutiko. Teisybė, nepritariu jums, bet, man regis, jūs buvot nuoširdus. Nesuprantu, kodėl negalėtume likti draugais. Paprasčiau tariant, kodėl gi jums manęs nepaleidus? Juk jūs visai nekaltas.
Rupas kandžiai nusijuokė:
— Surimtėkite gi, Olivija. Aš jus pažįstu geriau, nei manote. Visų pirma, jei tik galėtumėt, jūs mane nužudytumėt. O antra, jūs man reikalinga tam atvejui, jei pasirodytų jūsų meilužis su savo žaisliniais kareivėliais. Ne, jūs pasiliksite čia iki sutemų, iki tos akimirkos, kai netoliese nusileis mažas greitas laivelis ir pasiims mane, — jis kreivai nusišypsojo. — Laimei, aš nepratęs viską statyti ant vienintelės kortos, tad iš anksto pasirūpinau ir kitomis nuošaliomis vietelėmis. Todėl apsišarvuokite kantrybe. Jums/ teks dar kurį laiką palaikyti man kompaniją.